|
|
|
Vargdienius sušildo kasdiene lėkšte sriubos
Kretingos vargdieniais jau 21 metus – tiek, kiek gyvuoja Pranciškonų vienuolyne atidaryta labdaros valgykla – rūpinasi garbaus amžiaus savanorė – 87-erių Apolonija Bernotienė. Moteris kasdien lėkšte sriubos ir duonos rieke pamaitina per 150 benamių ir skurstančių žmonių.
Žino nuosmukio istorijas Nuo ankstyvo ryto vidiniame vienuolyno kieme glaustosi sušalę, apšepę ir iš įvairių landynių sugužėję benamiai, laukiantys prasiveriant labdaros valgyklos durims. Tiksliai kaip laikrodis - 10.15 val. - valgyklos šeimininkė A. Bernotienė kasdien atrakina duris ir suleidžia nekantrius valgytojus. Ant stalų jau garuoja į lėkštes išpilstyta sriuba ir suraikyta duona. „Nusigėrę žmogeliai, kvaišalų apsėstieji, benamiai, sugrįžusieji iš įkalinimo vietų nėra sveiki, jų psichika - pažeista. Jie nebemoka ar nebegali prisitaikyti prie aplinkos. Atėjusieji į labdaros valgyklą nors trumpam pasijaučia saugūs: sušyla ir pasisotina. Jei ir pratrūksta pykčiu ar keiksmais, kitų subarti, atsiprašo“, - sakė moteris. Anot jos, visi jie – neįgalūs. Kad ir kaip gurgtų išalkę pilvai, kad ir iš kokio padugnių pasaulio būtų atklydęs žmogus, nė vienas nedrįsta išsyk šturmuoti stalo. Olytės – jie taip paprastai vadina Apoloniją, skatinami pirmiausia sukalba maldą, kurioje tariami padėkos žodžiai ir geradariams. Be jų širdžių gerumo, įsitikinusi A.Bernotienė, labdaros valgykla nebūtų išsilaikiusi per patį sunkmetį, kada sriubą yra tekę išvirti kone iš kirvio. Nuo pirmos valgyklos atidarymo dienos prie puodų ir viryklės stojusi A.Bernotienė nė apie vieną valgytoją nepasakytų blogo žodžio. Olytė žino kiekvieno – nuolatinio valgyklos lankytojo ir retai teužklystančio - gyvenimo vingius bei jų nuosmukio istorijas. Greit pasisotinę duona užkandamu karštu viralu, vargšai sustoja į eilę: Olytė ir jos pagalbininkės sparčiai išpilsto likusią sriubą į stiklainius. Moterys kaskart išdalija tai, ką tam kartui turi gavę iš geradarių - po kibirėlį riebalų ar pakelį ryžių, kruopų, makaronų. Šių produktų labdaros valgyklai tenka iš ES maisto paramos programos likučių, kai Raudonasis kryžius išdalija paketus skurstančioms šeimoms. Žmonės maisto parsineša sau vakarienei arba namie likusiems ligotiems alkaniems savo šeimų nariams. 11 val. labdaros valgykla ištuštėja. Padėka – milijardais kartų Tačiau savo darbo dieną nuo 5 val. ryto pradėjusiai A. Bernotienei – kada ji kaičia po du didžiulius puodus sriubos, dar - pats darbymetis. Kol suplauna indus, išsivalo virtuvę, išsišveičia puodus ar pasiruošia produktus kitai dienai, ateina ir pavakarė. Taip ši, vargdienių šventąja vadinama moteris, jau du dešimtmečius dienas leidžia labdaros valgykloje, gamindama valgį, paguosdama juos, išklausydama. „Ligi pat šiolei nejaučiu metų naštos. Bet tai – ne mano pačios nuopelnas, tai Dievas veda mane, jis nori, kad tarnaučiau vargšams“, - tvirtino ne pagal amžių gyvybinga moteris, kurios lūpose kas antras sakinys – padėkos žodžiai. Jie skirti visiems žmonėms, kurių dėka Kretingos pranciškonų vienuolyne priglausta labdaros valgykla – vienintelė Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį veikusi be perstojo: vienuoliams, ūkininkams, parapijos žmonėms, verslininkams. „Labai geri mūsų žmonės. Aš jau nebe tūkstančiais, o milijardais kartu dėkoju jiems. Visiems – ir tiems, kurie aukoja nedaug, bet iš tyros širdies. Ir mūsų kunigai sako, kad labdara Kretingoje išsilaiko pati iš savęs – kaip ir turi būti, iš Dievą mylinčių žmonių. Dažnas aukoja, likdamas nežinomas – jo geri darbai neliks nepastebėti danguje“, - įsitikinusi moteris. Nors ir nenorėdama įvardinti konkrečių geradarių, kad neįžeistų kurio nepaminėjusi, tačiau labai džiaugėsi, kad visus tuos metus valgyklą daržovėmis remia Kumpikų, Latvelių kaimų žmonės, ūkininkai iš kitų rajono vietų. Verslininkai įdeda kibirėliuose taukų, likusių nuo kepamų mėsos patiekalų, šventėms paaukoja kalakutų, prekybos centrai sušelpia nurašytais duonos produktais. „Mūsų šventiniai stalai – kaip vestuviniai. Užtenka visokių gėrybių. Žmonės išeina paviešėję ir laimingi“, - tvirtino A.Bernotienė. Nežino, kur kreiptis paramos O.Bernotienė turi subūrusi jai talkinančių žmonių ratą: kasdien pagelbėti ateina trys moterys, ji turi geradarių, kurie sugedus buities prietaisams, juos remontuoja ar net parūpina naujos technikos. Suteikę patalpas ir misionieriaus iš Vokietijos tėvo Leopoldo Sheifelle dėka įrengę virtuvę, vienuoliai pranciškonai sumoka už sunaudojamą elektrą bei vandenį. Lietuvoje labdaros valgyklos, veikusios ne viename mieste ir išlaikomos labdaringų organizacijų, daug kur jau uždarytos. Neva, atėjęs toks metas, kai būtiniausiasis maisto produktais alkstantiems žmonėms pasirūpina Europos Sąjunga, pakankamai išvystyta ir šalies socialinės paramos sistema. Tačiau, įsitikinusi A.Bernotienė, žmonės, kuriuos ji maitina, nė nežino, kur kreiptis, dažnas nė neturi nė jokio asmens dokumento. Ne paslaptis, kitas gautą maisto paketą tuoj pat išmaino į alkoholį. Išmestas už visuomenės borto, vienišas ir sušalęs, jis žino, kad vienuolyno valgykloje Olytė verda skanią sriubą, kurios jie gaus kasdien.
|
|
