|
|
|
Tautinis kostiumas – senolių išmonės atspindys
Kretingiškė 82-jų Leokadija Kaukėnienė pačios pasiūtą tautinį kostiumą, kaip ir siuvinėtą lietuvybės simbolį - vytį, kurį net dusyk paslapčiomis vežėsi į tremtį, šiandieną laiko brangiausia savo gyvenimo relikvija. O respublikinių dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė Živilė Adomaitienė įsitikinusi, kad tautinio kostiumo grožiu lietuviai gali didžiuotis pasaulyje. Su tautiniais rūbais – garbės sargyboje „Tautinis kostiumas man reiškia mylimą Lietuvą, - pokalbį pradėjo L.Kaukėnienė. - Jį pradėjau nešioti 1946 m., kai pirmąkart iš tremties sugrįžau į Lietuvą, - moteris mintimis paniro į savo šeimos praeitį. - Kai trėmė mūsų šeimą, senelių ūkis jau buvo likviduotas. Todėl į tolimą kelionę neturėjome ko pasiimti. Atsidūrėme Molotovo srityje, už Sverdlovsko. Abu seneliai mirė iš bado, mama susirgo plaučių uždegimu, o mus, vaikus, valdžia išvežė į vaiknamį. Vėliau mane, šešiolikmetę, su mažesniais broliuku ir sesute paleido pas vyresnį brolį į Lietuvą. Brolis netrukus vedė, o mes, stokodami mamos šilumos, sugrįžome pas ją atgal į Sibirą“. Dar būdama Lietuvoje, L.Kaukėnienė pasakojo, pasiskolino iš giminaitės tautinį kostiumą ir, jį vilkėdama, eidavo į bažnyčią. Buvo sovietmetis, tačiau jų Tverečiaus parapijoje, Ignalinos rajone, prie altoriaus kabėdavusi lietuviška vėliava. Merginos su tautiniais rūbais prie jos stovėdavo garbės sargyboje. Antrąkart keliaudama į Sibirą pasiėmė tik pačios šilko siūlais išsiuvinėtą vytį. Šiandien jis, restauruotas, kabo moters namuose. Į Lietuvą visam laikui su Sibire jau sukurta savo šeima ji sugrįžo 1963 m. „Visą tą laiką turėjau svajonę pati sau pasisiūti tautinius drabužius. Svajonė išsipildė 1980 m., kai tapusi tautodailininke, gavau specialiai tautiniams rūbams išaustos medžiagos“, - kalbėjo L. Kaukėnienė. Ypatingai didžiuodamasi savo kostiumą užsivilkdavo po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje: kaip Tremtinių sąjungos atstovė, ji dalyvaudavo įvairiuose miesto bei šalies renginiuose. Neseniai, moteris atviravo, išskalbusi, išlyginusi ir jau pakabinusi savąjį tautinį rūbą. Užsivilko tik paprašyta nusifotografuoti. „Artimiesiems pasakiau, kad su šiuo kostiumu mane išlydėtų ir į paskutinę kelionę“, - prasitarė ji. Skaičiuoja tik šimtmetį Kretingos meno mokyklos choreografijos mokytoja Ž.Adomaitienė, keturiskart Respublikos dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė, o pernai – Tūkstatmečio moksleivių dainų šventės meno vadovė, mano, jog tautinis kostiumas yra tautos paveldo dalis, protėvių nagingumo ir išmonės įrodymas. „Tikrasis tautinis kostiumas susiformavo neseniai, tik XIX – XX a. sandūroje. Ligi tol kraičių skryniose galima buvo rasti tik pavienių būsimo vientiso kostiumo detalių – originalių skarų, prijuosčių, juostų. Ilgus metus mes neturėjome autentiško kostiumo pavyzdžių. Tik neseniai, prieš dešimtmetį, Lietuvos kultūros centro dailėtyrininkės Teresės Jurkuvienės bei kostiumų dizainerės Danutės Keturakienės pastangomis, jis atkurtas toks, koks buvo prieš šimtmetį “, - pabrėžė Ž. Adomaitienė. Kiekvienas Lietuvos etnografinis rajonas turi savo tautinį kostiumą. Ir tik tam, įsitikinusi choreografė, kuris nieko apie jį neišmano, visų etnografinių rajonų – Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Pamario krašto, - jie gali būti panašūs. „Etnografinis drabužis dažniausiai atspindi tos vietovės žmonių buitį bei gamtos sąlygas. Tarkim, dzūkų žemės skurdžios, smėlingos, todėl ir kostiumas, lyginant su kitų vietovių, yra pats kukliausias, blankių pastelinių spalvų. Žemaičiai pasižymi karingumu, vyrauja lygumos, todėl kostiume – daug sodrios raudonos, žalios, mėlynos spalvos. Aukštaitija – ežerų kraštas, tad ir kostiumui būdingas šviesios, lengvos spalvos. Vizualiai pats turtingiausias yra Suvalkijos – derlingiausio krašto – žmonių tautinis kostiumas, kuriame dominuoja labai prabangios prijuostės“, - pagrindinius skirtumus išvardijo Ž.Adomaitienė. Atspindi tautos mentalitetą Choreografė sakė, jog būna itin džiugu, kai į dainų šventes suvažiuoja tūkstančiai vaikų, pasipuošusių tautinais rūbais: „Tai būna tokia nenusakoma jėga, toks grožis, kad, atrodo, žydi, dainuoja, šoka pati Lietuva“. Meno vadovai, jos žodžiais, į šventę išruošdami ir puošdami vaikus, jau gerai išmano, koks iš tikrųjų turi būti tautinis kostiumas – jiems vedami seminarai, rengiamos parodos. Kultūros ministerija kolektyvams skiria dalinį finansavimą tautiniams kostiumams įsigyti. Tautinio kostiumo kaina svyruoja nuo 1,5 iki 2 tūkst. Lt ir priklauso nuo regiono ypatybių, papuošalų bei apavo pasirinkimo. Audiniai, skirtingai nuo sovietmečiu austų fabrikuose, yra išausti rankomis. „Lietuvių tautinis kostiumas pristatomas pasaulinėse meno parodose. Garsūs žmonės juo puošiasi per tarptautinius priėmimus, netgi - gražuolės savo konkursuose. Galime didžiuotis, kad lietuvių tautinis kostiumas, lyginant su kitų kraštų, yra itin skoningas. Jo spalvų bei kompozicijos dermė, senolių kurta šimtmečiais, atspindi mūsų tautos kultūrą bei mentalitetą“, - pabrėžė šį rudenį tarptautiniame festivalyje Kipre, kur buvo eksponuojami lietuvių, graikų, čekų, kroatų, latvių bei pačių kipriečių tautiniai kostiumai, su šokių kolektyvu „Ratilėlis“ viešėjusi Ž.Adomaitienė. * Ž.Adomaitienės manymu, Kretingos rajono meno įstaigos bei mokyklos – gana turtingos tautinių rūbų. Jų yra įsigiję: Salantų, Jurgio Pabrėžos gimnazijos, Jokūbavo pagrindinė mokykla, darželis-mokykla „Pasaka“, Kretingos kultūros centro folkloro ansambliai. Kretingos meno mokyklos Choreografjos skyrius turi per 100 tautinių kostiumų komplektų trims šokėjų amžiaus grupėms – jaunučiams, jauniams, jaunuoliams. Kostiumų taip pat įsigijo Chorinio dainavimo skyrius bei liaudies instrumentų orkestras.
|
|
