|
|
|
Ožkos paperka meilumu
Dirgalio kaime gyvenančiai Bronislavai Beinorienei pakanka šūktelėti Cibos vardą, kai iš tvarto beregint atliuoksi dvi kalnų ožkos. Aplink savo šeimininkę nuolat vietoje nenustygstančios ožkos glaustosi meiliai, tarsi katinai.
„Iki tol auginau paprastą baltą ožką. Bet toji pradėjo baisiai liūdėti, gailiai mekenti dėl vienatvės. Išvažiavau ieškoti jai draugijos ir visai neketinau pirkti kalnų ožkų, ir dar - dviejų. Bet kai jas pamačiau, nebegalėjau kitaip – paėmiau abi, tarsi komplektą du viename“, - juokavo B.Beinorienė. Kalnų ožkas moteris į sodybą parsigabeno apleistas, nušiurusiu kailiu. Tačiau augintinės prižiūrimos beregint atkuto – juodos, tarsi bateliais apautos kojos tviska švariu kailiu, per rudą nugarą einantis taip pat juodas dryžis – ryškus ir aiškus. „Žiemą ožkoms šalta, bet vis tiek išleidžiu į lauką palakstyti. Kad nesušaltų, praėjusią žiemą buvau pasiuvusi liemenę iš senos striukės. Apvilkau – ir nieko, dėvėjo. Kalnų ožkoms svarbu sudaryti sąlygas laigyti, laipioti. Jų nepririši – joms reikia judesio, veiksmo. Įeini į tvartą ir žiūrėk – jau užsikorusi ant aukščiausios šieno kupetos. Bet tik pašauki, iš karto atliuogsi ir pradeda meiliai glaustytis“, - savo augintinėmis džiaugėsi B.Beinorienė. Moteris prisipažino, kad ožkos sodyboje atsirado ne tiek dėl naudos, kiek dėl grožio, linksmo charakterio, prieraišumo ir meilumo. Savo išskirtiniu charakteriu ožkos paperka taip, kad net neima pyktis, jei šios nugraužia ilgai puoselėtus augalus. „Ėdesio joms niekada netrūksta. Tačiau ožkoms nuolat knieti kur nors užsikarti, taip ir maga ką nors sugraužti. Turbūt sodyboje jos yra apgraužusios viską. Tik duok traškių šakų. Kartą net mano puoselėtus, sunkiai užaugintus abrikosus apgenėjo. Bet ką čia pyksi – juk jos ne tik nuotaiką pagerina, bet ir kasdien beveik po 1,5 litro pieno duoda. Ne visiems patinka jo specifinis skonis, tačiau jį gerti - labai sveika, iš ožkų pieno gaminu ir varškę“, - pasakojo B.Beinorienė.
|
|
