|
|
|
Kopūstų raugimo receptas – pačios išrastas
Dar neseniai kretingiškei 72-jų Zitai Macevičienei parduoti į turgų atsinešus kibirą raugintų kopūstų, rūgščiai malonus jų kvapas pasklisdavo po visą turgų. Moteris neslėpė, jog prie jos prekės pirkėjai spiesdavosi būreliais ir po valandos jos kopūstų nebelikdavo nė kvapo.
Turėjo specialų kostiumą Šiemet garsios kopūstų raugimo šeimininkės Kretingos turgavietėje nebesimato. „Sugriežtino reikalavimus, o, be to, mirus vyrui, nebeturiu sveikatos pati tampyti tokių svorių“, - atviravo moteris. Anksčiau su amžinatilsį savo Vladu jiedu kas pirmadienį važiuodavę į Vydmantus pas ūkininką nusipirkti gerai žinomos ir pačios tinkamiausios raugti kopūstų veislės galvų. Parsiveždavę kaskart po 3 maišus. Abu supjaudavę ir ligi šeštadienio turgaus užraugdavę. Dabar moteris užsiraugia kopūstų tik savo reikmėms arba patalkina, kam paprašius. „Darbą pradedu visų pirma nusikarpydama nagus, - higienos svarbą pabrėžė moteris. – Užsimaukšlinu rankoves – specialiai jas buvau pasisiuvusi, kai kopūstus raugdavau turgui kas savaitę. Plaukus paslėpdavau po medicinos sesers kepure, - kažkada dirbau greitojoj sanitare ir turėjau atliekamą aprangą. Darsyk persivalau visus darbui reikalingus indus, kad neužsiliktų koks plaukas ar šapas“. Kopūstų galvas, ji sakė, perpjaunanti perpus. Pjaunant obliumi, reikėjo žiūrėti, kad peilių geležtės būtų gerai išgaląstos. O tarpai tarp geležčių – nedideli, kad supjauto kopūsto galva iš po peilių virstų šiaudo storumo gabaliukais. Apvalių viršugalvių likučius ji suspaudžia saujoje ir supjauna sustačiusi statmenai. „Ypač gražiai susipjauna, neišsinarsto baltagūžiai baltarusiški kopūstai. Jų galvos - kietos ir lengvai pasiduoda peiliams“, - pabrėžė ji. Būtina gerai išvėdinti Į pilną ūkišką dubenį kopūstų, ji sakė, dedanti 2 saujas druskos. Viską išmaišo, išspaudo rankomis, ir kuo ilgiau – tuo geriau. „Kai atsiranda skysčio, šlapius kopūstus dedu į puodą, įberiu žiupsnį kmynų ir sutarkuotų morkų. Uždengiu puodą celofanu, kad šis apgaubtų visus kraštus, uždengiu mediniu dangčiu ir prispaudžiu jį 3 akmenimis“, - savu kopūstų raugimo būdu pasidalijo Z.Macevičienė. Tris dienas laikanti puodą šiltoje patalpoje, kur kūrenasi krosnis. Kai daržovės ima rūgti, pasklinda troškus kvapas. Šeimininkė nugraibo putas, nupila skysčių perteklių, tačiau jo palieka tiek, kad turinys būtų apsemtas. Su ilga medine lazda ji sakė išmaišanti kopūstų masę ir apie valandą paliekanti, kad išsivėdintų. „Išeina tokia smarvė, kad akys apraibsta. Norint skanių kopūstų, būtinai reikia, kad jie „išsibezdėtų“, - juokavo šeimininkė. - Po 4 dienų kopūstus išnešu ir pastatau šaltai. O kai veždavau į turgų, visą išmakaluotą masę išpurtydavau, atšaldydavau sudėjusi ant marlės, ir vėl prispausdavau puode“. Perrūgę praranda skonį Paklausta, kaip išsirinkti geriausią kopūsto galvą, ji sakė užmetanti akį ir jau matanti, kuri tinka raugti, o kuri – ne. „Galva turi būti kieta, perpjovus – maža šerdimi ir balkšvos spalvos. Tamsūs ir pailgi kopūstai raugti netinka, - skonis ne tas“, - įsitikinusi šeimininkė. Z.Macevičienė įsitikinusi, jog rauginti kopūstai – labai naudinga, daug maistingų medžiagų ir vitaminų turinti daržovė. Vien duona ir raugintais kopūstais misdami žmonės atlaikė badmečius, o užkandus rūkytu lašiniu, ir šiandien - tikras delikatesas. Pati ji mėgstanti raugintų kopūstų troškinius ir pasidalijo keliais savo receptais. „Į troškinimo indus sluoksniais įdedu rūkytų lašinukų, kopūstų, cukinijų, morkų, svogūnų ir troškinu orkaitėje. Arba į greitpuodį dedu sluoksnį raugintų kopūstų, supjaustau šoninės - ne parduotuvėje pirktos, o iš ūkininko turguje - ant viršaus sudedu bulvių puseles. Įberiu prieskonių – česnako, lauro lapų, patikrinu sūrumą ir rūgštumą, ir uždengusi ištroškinu“, - pasakojo šeimininkė. Dabar - pats kopūstų raugimo metas. „Raugiu nedideliais kiekiais: suvalgau ir vėl ruošiu naujų, nes perrūgę kopūstai praranda tikrąjį skonį“, - tvirtino pašnekovė.
|
|
