Tautinių rūbų kūrėjai gražiausi – žemaitiški raštai

„Yra tekę siūti ir aukštaitiškus, dzūkiškus tautinius rūbus, kurių audiniai – šviesesnių spalvų, pagražinti siuvinėjimais, ornamentais. Bet vis tiek arčiausiai mano širdies – žemaitiški rūbai. O kaip kitaip galėtų būti, juk jie – iš mano protėvių žemės“,- švelniai apie savo pomėgį, pareikalaujantį daug kantrybės ir kruopštaus darbo, pasakojo kretingiškė Ieva Garjonienė.

Kretingiškei Ievai Garjonienei tautinio kostiumo siuvimas - ne tik kruopštus ir kantrybės reikalaujantis darbas, bet ir galimybė pažinti protėvių gyvenimo būdą, jų tradicijas, tautos charakterį.

„Daugiau kaip pusė rūbo siuvama rankomis ir tik kitą pusę darbo galima užbaigti siuvimo mašina. Taigi rimtai prisėdus, vienas rūbas pasiuvamas per 4-5 dienas. Štai kodėl tautiniai rūbai yra tokie brangūs: juk jie rankomis iščiupinėti, jų audiniai taip pat yra rankomis nuausti, sertifikuoti. Vien paimti tokį audinį į rankas yra malonumas“,- kalbėjo I. Garjonienė, prisipažinusi, kad kaskart atrandanti vis naujų siuvimo paslapčių: žinoti, kur patraukti audinio siūlą, siekiant padaryti raukinių, o kur – patupdyti „varlytę“, dėl kurios baltinių apykaklė tampa stati.

„Rankomis austas audinys yra labai branginamas ir siuvant taupomas. Dėl šios priežasties ir žemaitiški marškiniai yra platūs, be įsiuvų, sukirpti tiesiai. Kitaip jų siūti ir negaliu, o moterys prašo marškinius pasiaurinti – sako, bus gėda juos džiovinti ant virvės lauke, nes visi kaimynai stebėsis, kokios jos storos“,- juokėsi kurioziškas situacijas prisiminusi I. Garjonienė.

Stengdamasi išlaikyti autentiškumą, I. Garjonienė nuolat konsultuojasi su etnografe ir tautinio kostiumo žinove Zita Baniulaityte, tautodailininke Terese Jurkuviene. Šiuo metu I.Garjonienė, padedama Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Dalios Činkienės, rengia dokumentaciją tautinio paveldo sertifikatui įgyti.

„Atsargiai žiūriu į tautinį rūbą: reikia atidžiai parinkti jam audinius, suderinti spalvas, tiksliai žinoti puošybos detales. Net ir žemaitiški rūbai skirtinguose rajonuose yra kitoniški, todėl nuolat konsultuojuosi su specialistais.

Skiriasi ne tik spalvos, bet ir rūbų modeliai, jų puošybos detalės. Nors turiu knygų apie tautinius kostiumus, tačiau ne visad ir jomis galima remtis – sovietmečiu buvo stengiamasi lietuvių tautinius rūbus stilizuoti ir juos padaryti panašesnius į rusų liaudies: kad tik mes, lietuviai, mažiau išsiskirtume, mažiau saviti būtume“,- pasakojo I.Garjonienė, kurios siūti tautiniai rūbai puošia ne tik Kretingos, bet ir Tauragės, Platelių, Vydmantų, Skuodo, Klaipėdos ir kitų Žemaitijos miestų etnografinius ansamblius, liaudies šokių kolektyvus.

Ievos Garjonienės rūbai yra sukurti naudojant tik rankomis austus audinius ir laikantis siuvimo technologijos autentikos.

Kaskart scenoje išvydus pačios siūtais rūbais vilkinčius kolektyvus, I.Garjonienei užgniaužia kvapą – ji pastebi tokias detales, kurias paprasto žiūrovo akis praleidžia. „Matau savo klaidų ir dėl jų jaudinuosi, nors dažniausiai jos man vienai ir tėra pastebimos. Todėl visad atiduodama naujus tautinius rūbus paprašau: jei kas bus ne taip, sugrįžkite, kad juos pataisyčiau. Bet niekas taip ir negrįžta,- apie aukštus reikalavimus sau kalbėjo I.Garjonienė. – Jau kritiškiau stebiu ir folklorinių kolektyvų pasirodymus respublikiniuose renginiuose ar per televiziją: matau, kaip žmonės sumaišo skirtingų regionų rūbus, o kartais vaikai dėl išsiblaškymo ar nežinojimo ne taip apsirengia, kaip reikėtų. Kiekvienas rūbas senovėje buvo siuvamas išmoningai, jis turėjo savo funkciją. Pavyzdžiui, vyriškos žemaitiškos liemenės buvo tarsi apatinis šildantis rūbas, po sermėga dėvimos, o dabar jos yra prailginamos, vilkimos kaip viršutinis rūbas.“

I.Garjonienė pastebi, kad labiausiai tautinį rūbą brangina buvę tremtiniai bei išeiviai iš Lietuvos. „Labai nustebau, kai kartą tautinio kostiumo kaip savo gimtadienio dovanos paprašė dešimtmetė mergaitė, kurios tėvai dalyvauja folklorinėje veikloje. Mačiau, kaip pirmą kartą užsivilkusi tautinius rūbus ji visa nušvito. Mane tas ir žavi – tautiniais rūbais vilkintis žmogus tampa visai kitoks, nekasdieniškas, tarsi iš senovės laikų. O netikėčiausias prašymas buvo vienos moters tremtinės, kuri pageidavo tautinių rūbų, su kuriais ji norėtų būti palaidota“,- pasakojo I.Garjonienė.

Ji nusišypsojo, paklausta, ar sau tautinį kostiumą jau yra pasisiuvusi. „Žinojau, kad to paklausite ir dažnai su audėjomis apie tai pakalbame – daug kolektyvų aprengiame, tačiau save pamirštame“,- sakė I.Garjonienė, kuri tikisi, kad ateityje jos pasiūtas tautinis kostiumas taptų šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.

Siūlų dygsniais savo gyvenimo kelią nužymėjusi I.Garjonienė atsimena, kad nuo vaikystės ją traukia audinių pasaulis. „Mano lėlė buvo visa apsiūta, jos rūbų buvo pilnas lagaminas: sukarpytos buvo ir tėčio kojinės, ir paklodės, kurių taip nelengva tėvams buvo gauti,- pasakojo I.Garjonienė, patikinusi, kad jai įdomiausia siūti nekasdienius rūbus. – Neseniai vienam studentui pasiuvau 1960 metų kelnes. Jis ir dar vienų tokių paprašė. Va, čia man tikrai įdomu! Kaip ir tautiniai rūbai, kurių kasdien gatvėje nepamatysi. Juose – daug kūrybos“.

• Rašyti komentarą (1)