|
|
|
Kumpikų kaimo žmonės – dosnūs alkstantiems
Jau 21 metus – tiek, kiek gyvuoja Kretingos pranciškonų vienuolyne atidaryta labdaros valgykla – savo ūkiuose užaugintų daržovių vargšams negaili Kumpikų kaimo žmonės. Valgyklos šeimininkė 87-erių Apolonija Bernotienė šio kaimo žmones už jų dosnumą, sakė, kasdien prisimenanti savo maldose.
Surenka kalnus gėrybių Dukart per metus – vėlų rudenį ir ankstyvą pavasarį - A.Bernotienė su vienuolyno autobusu išsirengia kelionėn į Kumpikus, užsukdama ir į gretimą Latvelių kaimą Darbėnų seniūnijoje. Kumpikų žmonės nuo ankstyvo ryto, prieš išvykdami į darbus, prie savo namų sukrauna maišus daržovių. „Visuomet sugrįžtam su kalnu gėrybių: važiuodami per kaimą sustojame prie vienos trobos, kitos – taip apvažiuojame beveik visą kaimą. Vienur žmonės patys pasitinka, kitur iš vakaro suneša daržovių maišus pas kaimyną, - apie 20 metų besitęsiančius labdaros žygius į Kumpikus pasakojo A. Bernotienė. - Labai geri ir dosnios širdies to kaimo žmonės – vienas iš kito susižino, kad valgyklai trūksta daržovių, ir tuoj paremia, kas, kiek ir kuo gali“. Bulvių, kopūstų, burokėlių, morkų reikia tam, kad A.Bernotienė galėtų kasdien labdaros valgyklos valgytojams išvirti sočios sriubos, kuri, užkandus duonos, dažnam tebūna vieninteliu maistu per visą dieną. Apolonija, švelniai visų Olyte vadinama, neslėpė, jog nė vienas per tuos metus jos nėra pasitikęs piktuoju, atvirkščiai – paprašo pasimelsti, o ji laiminanti tuos žmones už jų gerus darbus. Tradiciją perima ir naujakuriai Ilgametė bendrystė A.Bernotienę susiejo su kai kuriais Kumpikų kaimo žmonėmis. Viena jų - 77–erių Angelė Kontrimienė. Ši moteris imasi iniciatyvos pranešti kaimui apie Apolonijos apsilankymą ir organizuoti labdarą.
„Anksčiau dar ir pieno ar mėsos vienas - kitas nuo savo stalo nutraukdavo ir skirdavo vargšams, įdėdavo šiek tiek pinigų. Dabar ir patys tų gyvulių ne kažkiek žmonės belaiko. Įdeda kas ką gali, - kalbėjo A. Kontrimienė. - Vis prie tos lėkštės karštos sriubos vargdieniui ir duonos riekės prisidedame“. Kaimo gyventojai per pastaruosius du dešimtmečius keičiasi, tačiau ir naujakuriai perima jau įsigalėjusią kaimo tradiciją aukoti labdarai. Anot jos, kiti nė nežino, kad tarp labdaros valgyklos valgytojų, ne paslaptis, - nemažai ir valkatų bei girtuoklių, bet žmonės duoda, apie tai negalvodami. Intuityviai jaučia, kad už gerus darbus keleriopai atlyginama. „Juk Dievas nevienodai žmonėms įdavė proto ir gebėjimų. Gal kažkuris nemoka arba dėl kažkokių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti duonai. Iš gero gyvenimo žmogus tikrai nesėdės ištiesęs ranką išmaldai. Negalime smerkti tų žmonių, jiems galime tik padėti“, - samprotavo A. Kontrimienė.
Ji neslėpė, jog ir pati gyvenime patyrusi daug vargo, todėl užjaučianti vargo prispaustus žmones. Nuo 5 metų Kumpikuose augusi moteris pamilo šią žemę ir Dievo laiminamus jo žmones. Dar jos senelis, kaimo stalius Feliksas Jonkus prieš 65 metus padirbino legenda tapusį kaimo kryžių, kuris, atlaikęs sovietmetį ir restauruotas, tebestovi Kumpikų centre ligi šiolei. O prieš kelerius metus išvien su kaimynu Antanu Rimkumi ji pasirūpino atkurti kryžių ir dvi medines koplyčias vienose iš kaimo maro kapinių. Gėlių darželį prie jų puoselėja Stanislava Sendrauskienė. Alkstantį pamaitinti – pareiga Stanislava ir Juozas Sendrauskai, paklausti, kas juos skatina aukoti savo darbo vaisius nepažįstamiems žmonėms, nustebo: „Argi gaila pasidalinti su tais, kuriems tikrai reikia. Duodam, kiek galim: bulvių, kitų daržovių, kartais – pieno, grietinės. Užtenka visiems – ir mums patiems, ir mūsų vaikams, ir vargšams lieka. Dievas mums duoda ir mes dalijamės“, - kalbėjo pagyvenusių sutuoktinių pora. S. ir J. Sendrauskai pasidžiaugė, jog jų sūnus Stasys ūkininkauja aplink Kumpikus esančiose žemėse - iš viso dirba 100 ha, tad daržovių ir pieno niekada netrūksta.
„Kai Olytė atvažiuos pavasarį, vėl įdėsime, ką turėsime. Jei mums teks kada alkti, gal ir mums žmonės pagelbės. Alkstantį pamaitinti – Dievo priesakas. Po karo patys esame išgyvenę sunkius laikus“, - neslėpė jiedu. S.Sendrauskienė įsitikinusi, jog Kumpikuose visi žmonės - dosnūs. Jos 80-metė kaimynė Stasė Luotienė, dabar išvažiavusi į Angliją aplankyti vaikų, specialiai priraugia vargšams agurkų, kopūstų. Aplink gyvenantys jauni žmonės – Laima ir Arvydas Širvinskai, Daiva ir Vidmantas Petreikiai - irgi paaukoja maisto. Kasdienis džiaugsmas - duoti Nuolatinė Kretingos varguolių rėmėja – ir 70-metė Magdutė Krasauskienė. „Vienuoliai pasimeldžia ir už mus, ir už tuos vargšus. Bet gali daug turėti ir nežinoti, kam duoti. Olytė viskuo pasirūpina. Kai ji pasirodo mūsų kaime, atrodo, kad pats angelas atvažiavo. Tokia šventa moteris, savo gyvenimą, kaip ir motina Teresė, aukoja vargšams. Jauti, kad Dievas kalba per ją. Dėl to, kad ji tokia gera, daro gerus darbus, žmonės ir suneša, suveža gėrybių“, - nuoširdžiai įsitikinusi moteris. Nors vyras – sunkus ligonis, sūnui padedant, Magdutė dar apeina nemažą ūkį: laiko 6 karves, turi pulką vištų. Jos kieme prieglaudą randa ir vienakis šiuo Margis. Lindo, mat, smalsuolis į drevę, o lizdą joje sukrovęs paukštis taip kirto snapu, kad net gabalas kaulo akyje liko. Šiemet M.Krasauskienė sakė užsisodinusi 50 arų bulvių. „Oi, kokios geros ir skanios šiemet bulvės užderėjo – Dievas užaugino. Todėl ir reikia pasidalinti su tais, kurie neturi. Ir klebonui, ir veterinarui daviau - mainais už gerą darbą – karvelei sunkiai veršiuojantis, sveiką veršį ištraukė“, - savo kasdienio gyvenimo džiaugsmais pasidalijo kaimo moteris.
|
|
