|
|
|
Imbariškių tvartai pripildyti gyvasties
„Mūsų kaimo žmonės savo reikmėms, o ne parduoti dar užsiaugina gyvulių ir paukščių, išskyrus senus ir ligotus, kurie nebeturi nei jėgų, nei sveikatos, - tvirtino Imbarės kaimo ūkininkas Vaidotas Grigaitis. – Pas mus visi dirba, kruta, per darbymetį nėra ką ir į talką priprašyti. Žinot ką, - pamąstęs pridūrė. - Imbarės kaime išvis girtuoklių nėra“.
Aviena – ne retenybė Virginija ir Vaidotas Grigaičiai – vieni stambiausių ūkininkų Imbarėje. Jų ganyklose ganosi 24 melžiamos karvės ir kone tiek pat prieauglio – iš viso per 40 galvijų. „Turime ir 6 motinines avis su ėriukais, - ir sau negailime šviežios avienos: prakutusį ėriuką bet kada galim pasipjauti. Mūsų avys – Romanovo veislės, maišytos su lietuviškomis. Jų mėsa – gardi, neturi specifinio kvapo. Tik aš per darbų gausą neturiu kada mandravoti su valgiais. Pasidarome dešrų – sumaišome avieną su kiauliena, išsikepame šašlyką, troškinu guliašą“, - kalbėjo 50-metė ūkininkė, savo šeimynos pietus pagardinanti daugumai jau retu delikatesu - aviena. Šeima apsirūpina ir kiauliena: „Tvarte žviegia pora kiaulikių – nejaugi lenkišką kiaulieną pirksi? Sykį padarėme pertrauką – papjovėme kiaulę, o į vietą paršelių nebenusipirkome. Nusprendėme pirkti užaugintą kiaulę, bet apsirikome – mėsa neįkandama nei išvirus, nei iškepus, ir kažkokio keisto skonio. Supratome, kad iš kažkur parvežta ir ne naminiu pašaru šerta“. Parduotuvėse mėsa, įsitikinusi moteris, irgi - dažyta ir „tręšta pertręšta“. Todėl kiek laiko vyro tėviškėje ūkininkaujantys – į ją sugrįžo prieš du dešimtmečius, tiek patys ir kiaules auginantys. Perdirbėjai smaugia kainomis V.Grigaitis filosofiškai dėstė, kodėl ne visi kaimo žmonės, nors ir norėtų, bet nebegali laikyti gyvulių. „Jūs galvojate, kad kaime gyvendamas žmogus nenorėtų pasiauginti kiaulikę ar karvelę? Sunkiuose darbuose praradę sveikatą, pasiligoję, šiandien jie nebeišgali pasisamdyti žmogaus, kuris apdirbtų jų žemę. Anksčiau traktorininkas už butelį suardavo lauką, o dabar ūkininkas be 200 litų nė nesidera suarti hektaro žemės. Viskas suprantama – kokios degalų kainos, o ir už paskolą nupirktas traktorius ūkininką už pavadžio laiko metų metais“, - neslėpė 54-erių ūkininkas. Vyras pyko, kad perdirbėjai pelnosi iš ūkininkų prakaito: už 1 litrą pieno valstybė jiems mokanti tik 68 ct, o parduotuvėje pienas kainuoja 3 Lt, taigi 4 - 5 kartus brangiau. „O miesto žmonės galvoja, kad tai ūkininkai juos smaugia didelėmis kainomis“, - įsitikinęs V.Grigaitis.
Keturis sūnus užauginęs - tik jaunėlis dar lanko mokyklą, - ūkininkas mano, kad esant dabartinei situacijai, kaime jaunimo nesulaikysi ir į jį nesugrąžinsi. „Tektų pradėti ūkininkauti nuo nulio - užsmaugtų paskolos. Turtingieji ūkininkai savo laiku įšoko į traukinį – susigriebė techniką iš parceliuojamų kolūkių, gavo kreditus palankiomis sąlygomis. Dabar kaime net pasisamdyti žmogaus neįmanoma - niekas dirbti nenori: atsiveži bedarbį iš Salantų, pastatai prie šakės - rytą jis pareikalauja cigarečių ir alaus, o jau perpiet – atlyginimo“, - pasakojo Vaidotas. Jo manymu, pirmiausiai reikėtų išspręsti socialines problemas, nustoti mokėti pašalpas tiems, kurie patys gali užsidirbti. Tuomet Lietuvos kaimas, kaip ir visa valstybė, galbūt pakiltų iš sąstingio. Didžioji kaimo paukštininkė Julija ir Povilas Juškos tik prieš dvejus metus sakė pardavę savo karvę. Prispaudė rimtos ligos – imbariškių kaimo darbštuoliu vadintas Povilas po ištikto insulto neteko sveikatos ir jėgų. Ligi tol patys apsirūpindavę pienu, pasiskersdavę pačių paaugintą kiaulę, - dabar sakė belaiką tik paukščių. Beje, jų paukščių ūkis, ko gero, vienas stambiausių visame kaime. Aptvare kudakuoja per 20 vištų, kurioms vadovauja oriai skiauterę iškėlęs gaidys, burbuliuoja 12 kalakutų.
„Jau nebeatmenu, kiek metų auginu kalakutus: vienus papjaunu, kitus išsiperinu. Taip ir sukasi ratas. Mėsos neparduodame: turime 3 vaikus, visus kalakutiena aprūpiname. Šis paukštis lengvai auga: pavasarį išsiperinu, o po Naujų metų pjaunu. Tik va, Kalėdoms tradicinio kalakuto nekepu – per menkai jie tebūna įmitę“, - kalbėjo 78-erių J.Juškienė. Kalakuto mėsa, įsitikinusi senolė, sausa, tačiau ją valgyti sveika. Augintų ji ir mėsinių viščiukų, tačiau šios vištos esančios lepios – „nupuolančios nuo kojų“. Ir nors jos auga greitai – per 3 – 4 mėnesius pasiekia 5 kg, tačiau ne kiekvieną pasiseka užauginti. Kiaulienos moteris sakė bevalgą nedaug, o ir šios duktė atvežanti iš miesto. Be Bėrio – lyg be rankų Valerijonas Jokubauskis didžiuodamasis vedė už trobos, kur erdvioje ganykloje, pajutęs šeimininką, prunkštavo Bėris. „Jis – mano draugas ir pagalbininkas: žiemą malkų parsivežu, pavasarį dirvą susiariu, išsivagoju, vasarą šieno prisivežu. O iš kur traktorių paimsi, - kokie pinigai, o juk ir neisi prašinėti“, - 68-erių vyras neslėpė, jog su Bėriu apsodinąs keliasdešimt arų žemės. Jo skaičiavimu, visame kaime gal tik du arkliai ir besą. Be arklio, tvirtino, jis būtų kaip be rankų. Su žmona Stanislava jiedu laikantys vištų pulką ir gaiduką, dvi kiaules, bet kol šios paaugančios, dešrų pirkti tenka vykti į Salantus. „Patinka pačiulpti griežinėlį - kitą ir mandriau padarytos“, - vyras sakė mėgstąs pasmaguriauti pirktine dešra, nes naminė rūkyta esanti įprasta. Po skerstuvių visuomet kemšantys dešras, darantys vėdarus, išsirūkantys lašinių. Ant stalo vaišintis papylęs glėbį raudonšonių obuolių, Valerijonas suskubo parodyti, ką jis gebėjo išsaugoti iš savo prosenelių palikimo. „Čia mano motinos tetos salantiškės Mortos Stropaitės šimtametė kraičio skrynia. Pažiūrėkit: inicialai M. S. ir data - 1890 m. Mano mama išsaugojo, ir aš ją saugau, - pabrėžė vyras. Iš kito kambario atnešęs seną varinį varpelį, perspėjo. - Mano prosenelis sakė be reikalo neskambinti juo – dvasias galima prišaukti“.
|
|
