Bendruomenės švyturys – biblioteka

Lapkričio pradžioje Budrių biblioteka švenčia savo gimtadienį. Šiemet 60-mečio jubiliejų bibliotekos ir kaimo bendruomenė atšventė kiek anksčiau – rudens popietę prisiminė visa ko pradžią, pagerbė buvusias bibliotekos darbuotojas.

Budrių bibliotekos vedėja Jolanta Zubernienė (kairėje) pakvietė buvusias bibliotekos darbuotojas Danutę Siciliją Paukštienę ir Marytę Urbonienę (dešinėje) uždegti prisiminimų žvakes.

Šiandieną Budrių bibliotekos vedėja Jolanta Zubernienė džiaugiasi – per daugiau negu pusšimtį metų bibliotekos darbuotojams pavyko išlaikyti skaitytojų dėmesį, sukaupti turtingą kolekciją knygų bei leidinių ir tapti bendruomenės traukos centru.

„Viskas prasidėjo 1952 metais lapkričio pradžioje. Iki tol kaimas turėjo klubą – skaityklą, tais pačiais metais klubas gavo ir bibliotekos statusą. Iš pradžių biblioteka veikė klebonijoje. Anuomet įstaigoje skaitytojai galėjo rasti 900 vienetų knygų. Skaitytojų iš pradžių nebuvo daug – daugiausiai skaitė mokytojai ir mokiniai“, - bibliotekos istorijos pradžią priminė J.Zubernienė.

Darbų sūkurį bibliotekoje vis dar puikiai mena 40 metų bibliotekoje dirbusi Danutė Sicilija Paukštienė. Moteris didžiuojasi, kad jos darbovietei, ją pakeitusioms bibliotekininkėms pasisekė ir iki šiol sekasi atlikti ne tik pagrindinę savo misiją.

„Kai pradėjau dirbti, buvo pati mano jaunystė. Tuomet Budriai dar neturėjo kultūros namų. Gal todėl iki pat šiol manau, kad biblioteka turi būti ne tik ta vieta, kurioje galima pasiimti knygų, rasti informacijos. Biblioteka turi dirbti ir kultūrinį darbą, būti kaimo švyturiu, tąja institucija, kuri vienija bendruomenę, ją šviečia“, - įsitikinusi D.S.Paukštienė.

Ji savo darbą pradėjo kaip ir daugelis to meto bibliotekininkų – aukojosi knygnešystei. Ar dargana, ar saulė, bet knygas tekdavo išnešioti po septynis kaimus.

„Pasiimdavau krūvelę ir išnešiodavau, kartais su dviračiu išvežiodavau. Prisemdavau guminius batus, sušaldavau. Vakare išsidžiovindavau ir kitą dieną - vėl į darbą. Bet jis neatrodė kažkoks varginantis, sunkus – lyg taip ir turėjo būti. Turėjau labai įdomių, smalsių skaitytojų. Smagu būdavo atnešti knygą ir žinoti, kad žmogus tavęs laukia, laukia naujos knygos, įspūdžių ją skaitant. Buvo toks Tadas Simutis, kuris domėjosi astronomija. Pažinojau kiekvieną skaitytoją. Daug tada žmonės skaitė, net po sunkių darbų. Juk nebuvo elektros, televizoriaus – vienintelė pramoga buvo knyga ir kaimo renginiai“, - kalbėjo D.S.Paukštienė.

Išnešiojus knygas bibliotekininkei dar likdavo laiko ir kultūriniams renginiams – vienai iš pagrindinių bibliotekos misijų. „Tuomet Budriuose veikė 8-metė mokykla, mokinių buvo apie 400, dar mokytojai – skaitytojų tikrai netrūko, darbo - taip pat. Tačiau dar rengdavom temines popietes, vakarones. Turbūt nebuvo nė vieno Žemaitės ar Vaižganto apsakymo, kurio nebūtume suvaidinę. Net Žemaitės „Marčios“ visa vestuvių scena buvo suvaidinta. O juk žmonių ten - dešimtys“, - prisiminė D.S.Paukštienė.

Kurį laiką D.S.Paukštienę pavadavusi Marytė Urbonienė pasakojo, kad nemažą dalį darbų bibliotekininkai tada, kaip ir dabar, padarydavo iš idėjos – norėjosi, kad kaimo gyvenimas būtų gražesnis, įdomesnis.

„Biblioteka yra žinių šaltinis, taip pat vieta, kuri vienija bendruomenę. Kiek bibliotekoje kyla minčių, kiek idėjų. Tada biblioteka atliko kultūros namų vaidmenį. Dabar turime puikius kultūros namus, tačiau biblioteka savo esmės nekeičia. Žinoma, ji modernėja, yra internetas. Tačiau knygos ir lieka knygomis. Ką pažiūrėjai per televizorių – viskas išgaravo. O knygą perskaitei – ir liko atminty. Todėl man iki pat šiol knyga yra pats brangiausias daiktas pasaulyje“, - prisipažino M.Urbonienė.

Apie knygos svarbą minint bibliotekos gimtadienį kalbėjo ir jaunoji karta.

„Mano santykis su knyga šiltas ir ypatingas – prisimenu vaikystę, kai senelis iš knygos man sekdavo pasakas. Man labai gaila, kad visuomenėje pernelyg įsigali šiuolaikinės technologijos. Prarandame laiko sau, knygai, nes skubame ir per tą lėkimą netenkame labai daug svarbių dalykų. Knyga pamoko, knyga yra turtas. Todėl džiaugiuosi, kad kaime vis dar turime biblioteką, kurią lanko visa bendruomenė, kuri yra toji vieta, į kurią norisi ateiti, nes žinai, jog ten tavęs laukia įdomių dalykų“, - sakė studentė Simona Lukauskaitė, kuri kaimo bibliotekoje visada atranda mokslams reikalingų knygų. Ne vienerius metus bibliotekai vadovaujanti J.Zubernienė pastebėjo, kad biblioteka gerokai pasikeitė – nuo pirmųjų 900 knygų leidinių skaičius išaugo iki 7,5 tūkst. Bibliotekoje padarytas remontas, sudėti plastikiniai langai, įrengti kompiuteriai, galima pasinaudoti spausdinimo ir kopijavimo paslaugomis.

„Labai svarbu, kad bibliotekos paslaugomis gali naudotis visa bendruomenė, įvairaus amžiaus gyventojai. Vaikams netrūksta vaikiškų knygų, suaugusiems – mokslinės, grožinės literatūros. Bibliotekoje gimsta visai bendruomenei reikalingi, reikšmingi projektai. Internetas naudojamas ne tik pašnekesiams pokalbių svetainėse, tačiau ir informacijos paieškai, žmonės čia rašo darbus, projektus. Vaikai prie bibliotekos durų laukia šiai dar neatsidarius – toks yra smalsumas, noras skaityti, naudotis technologijomis. Biblioteka yra neatsiejama nuo bendruomenės veiklos. Kaimas laikosi tarsi ant trijų banginių – bendruomenės, kultūros namų ir bibliotekos. Šios trys institucijos vienija kaimą, veda žmones šiuolaikiniu keliu, padeda gerinti gyvenimo kokybę“, - įsitikinusi J.Zubernienė.

• Rašyti komentarą (1)