Stadioną įsirengė savo jėgomis

Budriškiai šiemet tradicinę vasaros sporto šventę paminėjo itin pakiliai nusiteikę: po ilgos pertraukos jų kaime vėl veikia stadionas. Jį Budrių bendruomenė susitvarkė savo jėgomis, nelaukdama, kol tam iš valstybės ar Savivaldybės biudžeto atsiras lėšų.

Tradicinėje Budrių sporto šventėje netrūko ir linksmų užduočių.

Naujasis budriškių stadionas – erdvus, tad per šią vasaros šventę sporto aistruoliams nebereikėjo dėl skirtingų rungčių blaškytis po visą kaimą. Budriškiai iki šiol tinklinį, krepšinį, futbolą žaisdavo skirtingose kaimo vietose. Šią sporto šventę gi visi susitiko vienoje aikštėje: stadione buvo galima žaisti krepšinį, smiginį, futbolą, lenktyniauti dviračiais, bėgti su maišais, traukti virvę, pasukti galvą prie šaškių lentos, išbandyti jėgas darant prisitraukimus, lenkiant ranką, pamiklinti kojas bėgant aplink butelį ar spiriant bulvę.

„Budriai stadioną turėjo tol, kol veikė aštuonmetė mokykla. Kai šioji tapo pradine, stadionas vaikams buvo beveik nebereikalingas, o ir lėšų jam tvarkyti nebuvo. Mokyklą panaikinus, stadionas visai sunyko – teritoriją, kurioje seniau žaisdavo vaikai, sportuodavo jaunimas, užgožė krūmai, medžiai, brūzgynai. Mokyklos stadionas buvo beveik nebepraeinamas. Todėl sportuodavome, kur išmanydavome, – tinklinį žaidėme pievoje prie parduotuvės, krepšinį - vėlgi kur sugalvoję. O štai futbolo aikšteles per keletą metų be šios, naujosios, turėjome net šešias – žaisdavome tai vieno budriškio žemėse, tai kito“, - pasakojo Budrių bendruomenės pirmininkas Arvydas Stuopelis.

Mintis įrengti stadioną kilo bendruomenei gavus patalpas buvusioje mokykloje. Bendruomenės namų langai kaip tik atsivėrė į kažkada veikusį stadioną. Liūdnas vaizdas budriškius ir paskatino kažko imtis.

„Susitinkame bendruomenės susirinkimuose, o už lango – brūzgynai, netvarka, iš didžiulio stadiono bebuvo likę gal 15 metrų pločio tuščios erdvės. Pagalvojome, kad nėra ko laukti, kol galbūt kažkada gausime lėšų iš Savivaldybės projektų ir panašiai. Bendruomenė tam ir sukurta, jog kartu dirbtų vardan to, kad kaimas turėtų geresnes gyvenimo, poilsio sąlygas. Svarbu - pradėti dirbti ir sutelkti žmones, toliau jau viskas klostosi tarsi savaime“, - įsitikinęs A.Stuopelis.

Budrių bendruomenės pirmininkas Arvydas Stuopelis (dešinėje) džiaugėsi, kad budriškiai dabar turės kur linksmai ir turiningai leisti laisvalaikį.

Budriškiai pradėjo nuo mažų darbų: porą metų buvusiame stadione rengė talkas, rinko šiukšles, bendromis jėgomis kirto krūmynus, medžius.

„Su traktoriumi dirbau ir pats, ir kiti budriškiai. Reikėjo išrauti gausybę krūmų, sukultivuoti žemę. Sužinojusi apie mūsų planus, Žalgirio seniūnija, kuriai tuo metu dar vadovavo anapilin iškeliavęs Povilas Šližius, paskyrė 1 tūkst. litų žolės sėklai įsigyti. Vėlgi bendruomenė rinkosi kartu, sėjome žolę, taip pat pradėjome tvarkyti šalia stadiono esantį nedidelį parką“, - sakė A.Stuopelis.

Budriškiai nusprendė, kad stadione reikalinga atkurti futbolo aikštę, įrengti krepšinio stovus. Iki tol kaimo jaunimas krepšinį žaidė Budriuose verslą bekuriančio Andriaus Petkevičiaus teritorijoje. Jis pasisiūlė bendromis jėgomis krepšinio aikštelę įrengti bendrame stadione.

„A.Petkevičius turi specialią techniką, tad iškasė žemes, mes privežėme žvyro – parengėme teritoriją asfalto dangai. Savivaldybė, sužinojusi, kokius darbus darome, skyrė 8 tūkst. litų asfalto dangai. Sporto skyrius padovanojo tinklų ir metalo futbolo vartams. Juos susivirinome patys“, - prisiminė A.Stuopelis.

Pasak jo, stadionas Budriams buvo reikalingas, nes sportas yra viena iš tų sričių, kuri kaime suvienija ir jauną, ir seną. „Jei žaidžiame tinklinį, komandoje pritampa ir mažos mergaitės bei berniukai, ir vyresni budriškiai. Futbolą vėlgi žaidžiame šeimomis. Net ir tie, kurie sportuoti nemėgsta ar jau nebegali, galės užsukti į stadioną, pasėdėti, pabendrauti gražioje aplinkoje – šalia stadiono per porą metų ketiname išpuoselėti parką“, - planais dalijosi A.Stuopelis.

Budrių bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvaujantis klaipėdietis A.Petkevičius pasakojo, kad net nesvarstęs, ar reikia pagelbėti atkuriant stadioną. Vyras įsitikinęs, kad bendruomenė stipri tada, kai kaime aktyvus jaunimas, kuris turi ką veikti.

„Smagiausia, kad budriškių net nereikėjo raginti – visi siūlė pagalbą, dirbo dėl bendro tikslo. Tai ir yra tikrasis bendruomeniškumas. Jaunimas taip pat tvarkė teritoriją, dirbo – tai buvo bendruomenės projektas, kuris duos gerų rezultatų. Visų pirma, patys dirbę, budriškiai mokės išsaugoti ir saugoti tai, ką sukūrė. Bendras darbas jaunimui buvo ir auklėjamoji priemonė, o svarbiausia - kad jauni žmonės turės galimybę aktyviam poilsiui, bus užimti – mažiau sėdės prie kompiuterių ar šlaistysis be tikslo po kaimą“, - įsitikinęs A.Petkevičius.

• Rašyti komentarą (8)