Atsisveikino su vienu geriausių pareigūnų

„Apsisprendimas nebuvo lengvas. Tačiau ateina metas, kai reikia ryžtis permainoms“,- teigė Kretingos rajono policijos komisariato apylinkės inspektorius 46 metų Antanas Stonkus, kuris nusprendė išeiti užtarnauto poilsio.

„Esu tikras, kad tau dar ilgai skambins darbėniškiai, prašydami išspręsti jų problemas“,- išlydėdamas kolegą A.Stonkų, kuris pastaruosius 8 metus apylinkės inspektoriumi dirbo Darbėnų seniūnijoje, sakė Prevencijos poskyrio viršininkas Arturas Lingaitis.

Ir A.Lingaitis, ko gero, teisus: nors A.Stonkus, kaip ir kiti apylinkės inspektoriai, turėjo tarnybinį telefoną, tačiau jis visiems dalindavo asmeninio mobiliojo telefono numerį ir į žmonių skambučius atsakydavo, neskaičiuodamas darbo valandų. Būtent už neformalų požiūrį į darbą A.Stonkus ir buvo gerbiamas ne tik kolegų, bet ir Darbėnų bendruomenės.

Į užtarnautą poilsį Antaną Stonkų (pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės) kolegos išlydėjo palinkėję visada išlikti tokiam mylimam bei gerbiamam, koks jis buvo ir tarp bendradarbių, ir tarp jo kuruotos apylinkės – Darbėnų seniūnijos – žmonių.

A.Merkeliui, apgailestavusiam, kad Kretingos rajono policijos komisariatas prarado vieną geriausių savo pareigūnų, teko maloni pareiga – A.Stonkui jis įteikė trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklą „Už nuopelnus“, kurį skyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Benonas Ivanauskas. 

„Dėkoju už įvertinimą. Stengiausi, kiek galėjau, o kaip pavyko – spręsti jau ne man,- sakė A.Stonkus, atsisveikinantis su tarnyba policijai, kuriai jis atidavė 18 metų. – Galbūt ir gerai, kad į policiją atėjau dirbti iš tarybinio ūkio, o ne policijos mokyklos. Manau, kad būtent ūkiškas požiūris man ir padėjo užmegzti kontaktus su vietos bendruomene – puikiai sutardavome su seniūnija, mokykla ir kitais. Bendrai laikėmės principo, kad net ir menkiausių problemų nereikia slėpti, baiminantis, kad nukentės kurios nors įstaigos reputacija – geriau viską išsiaiškinti, kol dar įmanoma. Niekada nesijaučiau esąs viršesnis už kitus dėl to, kad vilkiu uniformą.“

Pajuokavęs, kad niekada negalėjęs pasigirti dideliu administracinių teisės pažeidimų protokolų skaičiumi, A.Stonkus sakė esąs įsitikinęs, kad apylinkės inspektorius negali būti tik baudėjas – tuomet žmonės juo nepasitikės, nepadės aiškinantis nusikalstamas veikas.

„Bendraudamas su žmogumi jauti, kada jam pakanka tik pagrūmoti pirštu, o kada – skirti baudą. Kad valdytum situaciją, reikia turėti kiek įmanoma daugiau informacijos ir žmonių, kurių žodžiais galėtum pasitikėti. Todėl ir sakau, kad pagrindinis apylinkės inspektoriaus darbo įrankis yra jo liežuvis – reikia tik netingėti bendrauti su žmonėmis ir įsiklausyti, ką jie sako“, - kalbėjo A.Stonkus.

Šiandien jam ranką paspaudžia net ir vadinamieji „sopranai“, kuriems siautėjant Darbėnuose, A.Stonkus ir pradėjo darbą Darbėnų nuovadoje.

„Pamenu pirmąją dieną Darbėnuose – „sopranai“ nebuvo draugiškai nusiteikę: man ir kolegai Tomui Mikelkevičiui leido suprasti, kad valdžią miestelyje turi ir turės jie, o ne mes,- dabar jau šypsosi prisiminęs A.Stonkus. – Daug vargo turėjome su „sopranais“, kol įsivedėme tvarką – visko ir neišpasakosi, tačiau už vieną dalyką esu jiems labai dėkingas. Būriuodamiesi Darbėnų centre, jie, kaip „diedovščina“ tarybinėje armijoje, ten neleido siautėti jaunesniems – šiems taip ir nepavyko susiburti į savo grupes, nors tokių užuomazgų buvo.“

A.Stonkus prisipažino, kad jam gaila atsisveikinti su draugišku kolektyvu ir su darbu, kurį jis išties mėgo ir stengėsi dirbti atsakingai. Tačiau dabar jis jaučiasi subrendęs gyvenimo permainoms ir tikino neturėsiąs kada nuobodžiauti – juolab, gyvendamas Žvainių kaime, turi ir nemažą ūkį.

• Rašyti komentarą (17)