Pelnęs salantiškių ir kolegų pasitikėjimą

Nors rytoj Salantų gimnazijos direktoriui ir bendruomenės pirmininkui Vaidučiui Butkui sukanka 60 metų, visada aktyviu ir jaunatvišku ritmu gyvenęs pedagogas tvirtina esąs įsitikinęs, kad pensijon savęs dar nereikia nurašyti. Juk žmogus išliekąs jaunas tol, kol yra reikalingas.

„Jei lieps eiti į pensiją, ir eisiu – nesispardysiu. Šitiek jaunų žmonių sėdi be darbo – reikia ir jiems gyventi, savo įgytą specialybę pritaikyti. Vis dėlto norėčiau, kad kai jau bus laikas tą vietą užleisti, mokykloje dar paliktų dalį pareigų – jaustis reikalingam yra labai svarbu“, - įsitikinęs V.Butkus.

Salantų gimnazijos direktorius Vaidutis Butkus juokauja, kad yra gimęs ypatingą dieną – liepos 4, per JAV Nepriklausomybės dieną.

„Vaikystėje svajojau apie jūrą – maniau, susiesiu su ja savo gyvenimą. Bet supratęs, kad jūreivio gyvenimas nėra saldus, pasirinkau matematiką. Metus dirbau Trakų rajone. Studijų metais susipažinau su savo žmona Irūna. Kadangi ją paskyrė dirbti į Kretingos rajoną, čia darbo ieškojau ir aš. Turėjau įsidarbinti Darbėnuose – net daiktus jau buvau nusiuntęs. Tačiau ten dirbti nepriėmė – atsidūriau Salantuose“, - savo gyvenimo pradžią svetimame krašte prisiminė V.Butkus.

Matematikos mokytoju V.Butkus dirbo iki 1989-ųjų. Tų metų balandžio 1 dieną direktoriaus poste jis pakeitė ilgametį Salantų mokyklos vadovą Juozą Norkų.

„Siekti direktoriaus pareigų paskatino kolegos, be to, buvau Sąjūdžio žmogus. Nepasakyčiau, kad atėjęs dirbti pradėjau keisti mokyklos veidą. Mokyklos veidas yra žmonės – jie svarbiausi. Tada maniau ir dabar tebemanau, kad mano darbuotojai žino, kaip dirbti – tad tą dvasią ir išlaikome mūsų gimnazijoje, tebeiname ta pačia vaga. Todėl galiu sakyti, kad mokykla man vadovaujant nesikeitė, ir tai nėra blogai. Blogai, kad mūsų mokyklai nepasisekė materialine prasme – nesulaukėme renovacijos. Užtat turime gerus darbuotojus, gerus vaikus. O štai vaikai pasikeitė – dabar visi tokie individualūs, žinantys, ko nori“, - kalbėjo V.Butkus.

Pasitikėjimą V.Butkumi pareiškė ne tik pedagoginė bendruomenė, bet ir salantiškiai – 2004 metais V.Butkus tapo Salantų bendruomenės pirmininku.

„Salantuose gyvenu jau beveik 4 dešimtmečius. Turėčiau jaustis salantiškiu, bet esu įsitikinęs, kad tikras salantiškis – čia gimęs ir augęs žmogus. Ir nors kartais sakau „ach jūs, salantiškiai“, esu už Salantus, už šio miesto žmones. Todėl ir kūrėme bendruomenę – kad tikėjomės padaryti naudingų darbų. Tik Salantuose yra kiek kitaip, negu kitose bendruomenėse. Bendruomenės funkcija daugeliu atvejų yra kultūrinė – šventės, vakaronės. Salantai turi kultūros centrą, daug gyventojų. Todėl bendruomenės, o tiksliau - jos tarybos, užduotis yra pajudinti opius klausimus, kai reikia, pakaišioti pagalius į ratus“, - sakė V.Butkus.

Tačiau dabar, prasidėjus vasaros atostogoms, V.Butkus stengiasi apie problemas negalvoti – laukia itin jam malonus grybavimo sezonas.

V.Butkus atskleidžia: grybavimas – viena didžiausių jo silpnybių ir pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. „Man patinka grybauti vienam. Drauge pasiimu tik vieną draugą – kompasą. Apkeliauju daug, kol dar galiu – pažiūriu senas grybų vietas, patikrinu, ar neatsirado naujų. Pamėgtos vietos – Juodupėnų, Grūšlaukės miškai. Turbūt man svarbiau - ne surinktų grybų kiekis, o pats procesas. Todėl gaminti ar valyti grybų nemėgstu – parnešti parnešu, o toliau jau – šeimininkės reikalai“, - pasakojo V.Butkus.

V.Butkus džiaugėsi, kad grybavimo sezonas nebuvo prasidėjęs, kol vyko Europos futbolo čempionatas – pedagogas yra aistringas šios sporto šakos gerbėjas.

„Be to, labai patinka biliardas, seniau, kai turėdavau laiko, lošdavau šachmatais. Dabar daug darbų mokykloje, bendruomenėje, aplink namus. Tačiau su žmona labai mėgstame keliauti“, - prisipažino V.Butkus.

Jis pasakojo, kad į kelionę stengiasi ištrūkti kartą per metus – susiranda nebrangių ekskursijų ir kelia sparnus: į Norvegiją, Švediją, kitas Europos šalis.

„Dievinu kalnus. Kai į juos kopi, pasieki tikslą - apima toks įdomus jausmas. Kalnai man – paslaptis, kuri nenustoja žavėjusi. Gaila tik, kad jėgų nedaugėja. Jei jau kažkam teks už rankos vesti – tai jau nebe kelionė. Šią vasarą nežinau, ar turėsiu laiko, tačiau tikiuosi, kad jo atrasiu kitam pamirštam pomėgiui. Kažkada labai daug skaičiau – nebuvo nuotykių romano, kurį būčiau praleidęs. Bet kai užsidėjau akinius, nebepamenu, kada paskutinę knygą skaičiau. Tad šių atostogų tikslas – knyga apie Salantų bažnyčią“, - sau žadėjo V.Butkus.

• Rašyti komentarą (10)