Joninių kaleidoskopas: nuo kupolių - ligi siautulio

Praėjęs savaitgalis Kretingos rajone ūžė, gaudė nuo įvairiausių pačią trumpiausią metų naktį pripildžiusių garsų – linksmų dainų, laužų traškesio, fejerverkų griausmo ir girto ūbavimo gatvėse ligi pat paryčių.

Kretingos jaunimas šėliojo prie didžiulio laužo miesto estradoje.

Druska ant šventinio stalo

Tradicinės Joninės po savaitės darbų praėjusį penktadienį į Kretingos miesto estradą sutraukė žmones vos suskambus armonikierių ansambliui. Publika įsišėlo, pasigirdus Romo Dambrausko ir grupės „Ilex“ garsams: drąsiausi prieš sceną kraipė klubus, kiti būrėsi į kompanijas ir ant suolų atsipalaidavę gurkšnojo alų. Apgirtęs jaunimas alumi užgėrinėjo čia pat gliaudomas ir po kojomis spjaudomas saulėgrąžas, kurių krūvas vos prašvitus suskubo sušluoti miesto komunalininkai.

Joninių vakarui įsismarkavus, ant scenos pasirodė Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, brolis pranciškonas Astijus Kungys, Seimo narys Vaidotas Bacevičius ir kraštietė Janė Narvilienė. Pasveikinęs Jonus ir Janinas, meras stebuklų naktį kretingiškiams palinkėjo ir dažniausiai nebepastebimų stebuklų – geros sveikatos ir kasdieninio stalo skalsos.

J.Narvilienė prisiminė, jog patys kretingiškiai kažkada, siekdami prisiminti protėvių tradicijas ir atgaivinti Jonines, įsirengė tą nuostabų kampelį prie Pastauninko. Ji palinkėjo iš čia nesiskirstyti ligi ryto ir po vidurnakčio laužų bei fejerverkų linksmintis kartu su jos miestui padovanotu grupės „Čilinam“ koncertu.

Brolio Astijaus pajuokavimas, kad po skambių sveikintojų žodžių jis užpilsiąs druskos ant šventinio stalo, įsiaudrinusios publikos buvo sutiktas ovacijomis: „Ar žinote, kad šiandien – visų pirma yra švento Jono Krikštytojo - žmogaus, atsižadėjusio melo ir neteisybės ir nutiesusio kelią Jėzui - šventė. Todėl linkiu, kad Jonai ir Janinos, nešiojantys šį vardą, savo gyvenimus kreiptų į taurius dalykus“, - palinkėjo vienuolis pranciškonas.

Pagoniškos apeigos Gaidžio kalne

Senųjų Salantų vietoje, Viliaus Orvido kažkada atstatytos ir sutvarkytos Gaidžio koplyčios papėdėje gausiai rinkosi Salantų miesto bendruomenė bei aplinkinių Imbarės, Laivių, Žvainių kaimų žmonės į baltišką Rasos šventę.

Šio sambūrio iniciatorius, Salantų kultūros centro meno vadovas Liudas Augaitis pirmiausiai pakvietė kiekvieną susiskinti po kupolę iš 7 žolynų ir atsipalaiduoti nuo kasdienybės skubėjimo, įsiklausyti į gamtos garsus ir į save – bandyti surasti bent dalelę tos harmonijos, kurioje gyveno mūsų protėviai.

Iš Tauragės rajono Ožnugario kaime įkurtos Romuvos atvykęs Žemaitijos žyniu pasivadinęs Kęstutis Juškys atliko senovines apeigas. Sukalbėjęs prašymo bei padėkos Kūrėjui maldą, jis ant laužo degino gintaro dulkes, - šios, jo žodžiais, pavirtusios energija, vėl sugrįžo į visatą.

Žynys priminė, kad mūsų protėviams šventės buvo ne pramoga ar pasilinksminimas, o – tiksliniai ritualai, kai su savo norais ir prašymais jie įsiterpdavo į gamtos visumą.

Anot jo, gyvybės tęstinumą kuria priešybių poros: tamsa – šviesa, diena – naktis, vyras – moteris, vasara – žiema. Itin aktyvias ribines astronomines situacijas skaitydavo žyniai ir stengdavosi jas perkelti į žmonių gyvenimus. Vasaros ir žiemos metas, protėvių vadintas gajos ir maros metu, turėjo po kelias savo šventes.

Koplyčios papėdėje salantiškiai pynė senovinių liaudies ratelių bei žaidimų pynę.

Ypatingu aktyvumu žemė alsuodavo per trumpiausią metų naktį. „Tai – jaunystės kulminacija: didžiausias vandens, žemės, saulės energijos pliūpsnis, kada užsimezga branda moteriškosios augmenijos įsčiose. Dar neturime nei derliaus, nei kūrybos rezultato, dėl to ir aukojame gintarą, per tūkstantmečius brangintą mūsų krašto dovaną, prašydami Kūrėjo dosnumo ir pagalbos“, - apeigų prasmę paaiškino K.Juškys.

Ar Rasos nurungs atlaidus

„Žmonėms reikia ir tokių švenčių, juk taip saugomas mūsų protėvių palikimas. Tikimės ramaus pasibuvimo gamtoje. O dabar gi per Jonines tik prisigerti susirenka, o po to plakasi tarpusavyje. Policija praėjusią naktį nespėjo tramdyti „prisišventusių smarkuolių“, - pastebėjo salantiškės Aldona Songailienė, Regina Jablonskienė ir Aldona Preibienė.

Imbarietės Danutė Venckienė ir Aušra Dvarionienė mano, kad tik pramynus taką pasimatys, ar žmonėms reikės tokių švenčių. Mat, Švč. Mergelės Marijos apsilankymo koplyčia jau turi savo krikščionišką šventę – pernai gegužės 31-ąją paskelbti jos tituliniai atlaidai.

Irutės Kvasienės senelių sodyba buvusi netoli Gaidžio kalvos ir ji ten leisdavusi savo vasaras. Šiandieną moteris prisiminė, kaip suaugusieji gąsdindavę, kad į šią vietą susirenkančios laumės ir raganos, kurios įprastai tūnančios pelkynuose ties Laumės kūliu. „Ši vieta nuo seno, matyt, buvo kažkuo ypatinga – baugi ir paslaptinga“, - sakė ji.

„Pievose tokia ramybė, pažiūrėkit, žmonės apsieina be alaus, o vyrai netgi cigarečių nedrįsta išsitraukti. Pati šventė - be surežisuotų scenarijų ir nuobodžių kalbų“, - pastebėjo tarpusavyje besišnekučiuojantys vyrai.

Pakalbinta į neįprastą susibūrimą atvykusi kraštietė poetė Meilė Kudarauskaitė samprotavo: „Sėdžiu ant akmens ir galvoju: visiems vienodai dabar lūžta diena, ir šis lūžis – amžinas kaip ir pati žemė. Žmonės išėjo į pievas ir pamatė, kad yra gėlių ir kokios jos skirtingos, o aš 4 mergaites išmokiau nusipinti vainikus. Jau tai yra gerai. O jei išgirs liaudies dainą ir įsimins posmą, bus dar geriau“.

Šiuo metu Žarėnuose, Skuodo r., dirbanti viešnia iš Australijos Jūratė Tender džiaugėsi galimybe nors akies kraštu pažvelgti į savo gimtinės, kurią ji su tėvais per karą buvo priversta palikti, puoselėjamas tradicijas.

Dovana globos namams

Grūšlaukiškiams Joninės – lyg visų metų darbų ir džiaugsmų vainikavimas. Švęsti buvo pradėta vos įdienojus: pirmiausiai susirungė krepšinio, tinklinio, šaudymo bei bėgimo mėgėjai. Po to buvo įvertinti ir apdovanoti gražiausių sodybų šeimininkai: Jūratė ir Ignas Kripai, Rima ir Vidmantas Skripkauskai, Elvyra ir Romas Labanauskai.

Po Darbėnų seniūno pavaduotojos Bernadetos Litvinienės bei Seimo nario Dainiaus Budrio sveikinimų, grūšlaukiškius linksmino grupė „Dinamika“ bei Darbėnų gimnazijos šokių kolektyvo „Šypsena“ atlikėjai ir vietos saviveiklininkai.

Vakarėjant prie šventinio laužo gėlių vainikais buvo pasveikinti varduvininkai, iš kurių mažiausiam Jonukui Stasiuliui – vos dveji, o didžiausia metų našta pažymėtas Jonas Mažonas. Ligi paryčių liepsnojant Joninių laužui žalioje parko vejoje skambėjo dainos ir sukosi poros.

Padvarių globos namuose buvo pasveikinta 10 varduvininkų - Jonų ir Janinų. Puikią dovaną padvariškiams Jonams dovanojo Kurmaičių kultūros centro kapela, vadovaujama Nerijaus Jasinsko. Susėdus prie vaišių stalo suskambo bendros dainos. O muzikantai, padovanoję koncertą, atvežė dar ir vaišių – arbūzą ir saldainių.

Kadangi Kartena turi savo tradicinę iškilią šventę – Žolines, Joninės buvo pažymėtos kukliai: dainavo karteniškių kapela, į svečius buvo atvykę Plungės „Minijos“ ansamblio saviveiklininkai, o Jonus ir Janinas pasveikino Kretingos kultūros centro Kartenos skyriaus vadovė Martina Žąsytienė.

Sugrįžta Lietuva – gausėja lizdas

Rūdaičiuose šiemet Joninės, vadovaujant Kultūros centro Rūdaičių skyriaus vadovui Stasiui Lukauskui, buvo švenčiamos jau 24 kartą. Pasibaigus atlikėjo R. Dambrauko bei Rūdaičių kapelos koncertams, apdovanoti patys aktyviausi rūdaitiškiai saviveiklininkai: Leonas Rimeika – už žemaitiškų dainų kūrybą, muzikuojanti Angelės ir Kosto Grigalauskų šeima bei žemaičių kalbos savitumą puoselėjantis vienuolikmetis Modestas Jucevičius. Po Kretingos rajono vicemero Vytauto Ročio, kurio šaknys – Rūdaičiuose, Jonų pasveikinimo ligi vėlumos degė laužas ir linksminosi žmonės.

Jokūbaviškiai į savo kaimo Jonines šiemet susirinko itin gausiai – juos linksmino kaimo kapela, degė laužas ir liejosi dainos, šeimoms buvo surengtos sportinės varžybos. Sudaužę laimės puodą, kaimo gyventojai rinko laimės šukes ir sveikino varduvininkus. „Kaip šiemet gausiai susirinko kaimas, kiek būta jaunimo. Sakom, sugrįžta Lietuva, vėl gausėja mūsų lizdas. O juk svarbiausia ir yra pasibūti kartu“, - džiaugėsi Kretingos kultūros centro Jokūbavo skyriaus vadovė Danutė Pilipčuk.

Lazdininkiečiai per šias Jonines taip pat labai džiaugėsi šventės dalyvių gausa – žmonių prie laužo būta iki 100, o šokiai, skambant gyvai muzikai, užtruko ligi penktos ryto. „Neturėjome nė vieno Jono, Janinos ar Rasos, todėl mūsų vakaronė ir buvo pavadinta „Pašokime rasotoj pievoj“. O mes tą ir darėme, buvo taip linksma, kad garsas apie mūsų šventę toli paėjo po apylinkes - suvažiavo žmonių iš Darbėnų, Vydmantų, Rūdaičių“, - švente, kurią organizavo Kretingos kultūros centro Lazdininkų skyriaus vadovas Raimondas Grabys, džiaugėsi bendruomenės pirmininkė Vanda Šimkuvienė. Lazdininkų kaimo žmonėms koncertavo jungtinis Kretingos armonikierių, vadovaujamų Vytauto Kubilinsko, Įpilties bei Lazdininkų kapelų kolektyvas.

• Rašyti komentarą (14)