|
|
|
Dvaro tvenkiniai – miesto istorijos dalis
Trys Padvariuose tyvuliuojantys tvenkiniai – kretingiškių šiandien pamėgtos pasivaikščiojimo bei maudynių vietos - siejami su Kretingos dvaro bei miesto kūrimosi istorija ir nuveda į 500 metų praeitį, kada šiomis žemėmis susidomėjo Lietuvos didikai.
Vandenys suko malūno girnas Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjo Juliaus Kanarsko žiniomis, pats seniausias yra pirmasis už dvaro rūmų, netoli Akmenos ir Dupulčio santakos, iškastas tvenkinys, kurio pylimu vingiuoja dabartinė Vilniaus gatvė. „Šis tvenkinys buvo iškastas XVI a., kai kūrėsi pirmoji Kretingos dvaro sodyba. Jis buvo naudojamas ūkio reikmėms: tvenkinyje buvo įveistos žuvys, jo vandenys suko šalia pastatyto malūno girnas. Pirmieji dvaro pastatai ir vandens malūnas buvo mediniai. Kitapus tvenkinio, dabartiniame Padvarių kaime, kūrėsi palivarkas – ūkinis dvaro padalinys, į kurį iš aplinkinių kaimų buvo sukelti baudžiauninkai. Čia virė visas ūkio gyvenimas, o pats dvaras tarnavo tik reprezentacijai“, - į senąją Kretingos praeitį pažvelgė J.Kanarskas. Dvaro tvenkiniai, anot jo, ir buvę skirti tik dvaro ūkiui. O palivarke, kur stovėjo karvidės, arklidės, kiaulidės, daržinės ir gyvenę kumečiai, - savo reikmėms ir gyvuliams jie naudojo kitus vandenis. Kai Kretingos grafystės valdas įsigijo Vilniaus vyskupas Ignacas Jokūbas Masalskis, 1771 m. jis įsakė senąjį malūną nugriauti, vietoj jo pastatyti akmens mūro malūną, o užakusį tvenkinį išvalyti ir užveisti jame lydekų bei ešerių. Įrengė kaskadinę sistemą Dar kitų dvaro šeimininkų - grafų Zubovų – laikais įvyko patys didžiausi pakitimai dvaro sodyboje – XIX a. pirmoje pusėje greta rūmų buvo suformuotas peizažinio stiliaus parkas, kuris išgarsėjo kaip vienas gražiausių visoje Žemaitijoje. Grafas Dmitrijus Zubovas atokiau nuo pirmojo poilsiui iškasė ir antrąjį tvenkinį ir prie jo ėmė formuoti parką. „Bet kai dvarą įsigijo vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius, jis per kelerius metus - nuo1875 iki1882-ųjų - visiškai pakeitė dvaro veidą – šis tapo modernus ir estetiškas“, - pabrėžė J.Kanarskas. Grafo J.Tiškevičiaus rūpesčiu buvo įgyvendintas trijų kaskadinių tvenkinių su kriokliu projektas: vanduo iš trečiojo į antrąjį, o iš šio - į pirmąjį tvenkinį bėgdavo kaskadomis. Į rytus nuo antrojo iškasus trečiąjį tvenkinį, jo pylime buvo įrengta vandens pralaida, greta - raudono mūro pastatas su vandens reguliavimo sistema, o viršum pralaidos pastatytas pėsčiųjų tiltas. Šis atokus tvenkinys buvo skirtas medžioklei, jo pakrantėse veisėsi antys, žąsys. Išpuoselėjo dvaro aplinką Senąjį dvaro tvenkinį J. Tiškevičius įsakė išvalyti ir paversti reprezentacine zona. Priešais rūmus jis įrengė fontaną, o dešiniojo kranto šlaite iš akmenų išmūrijo grotą. Viršum uolos ligi šiolei tebestovi didžiulis, vadinamasis Meilės, akmuo, kuriame iškaltas dvipusis suolas. Išliko legenda, kad ant jo yra sėdėjusi ir pati rusų imperatorienė Jekaterina II, atvykusi aplankyti savo favoritą Dmitrijų Zubovą.
Nuo rūmų krioklio link vedė viršum tvenkinio suręstas medinis tiltas su ažūriniais turėklais. Tiltas ir krioklio uola per šeimynines grafų šventes ar atvykus garbiems svečiams būdavo apšviesti per naktį. O netoli kelio į Salantus buvo supilta kalva su pavėsine – altana, į kurią vedė spirale kylantis takas. Vasaromis svečius čia linksmindavo pučiamųjų orkestras. Tarp pirmojo ir antrojo tvenkinių buvo išklotas pasivaikščiojimų takas, juo važinėdavosi karietos. Visus darbus atliko baudžiauninkai, tačiau juos prižiūrėjo pats Juozapas Tiškevičius ir buvęs labai griežtas: jei kuris ateidavo išgėręs, tuoj atsiskaitydavo ir atleisdavo tokį, nepakentė ir tinginių. Prie antrojo tvenkinio grafas pastatė dvaro ligoninę, kur gydė dvaro tarnautojus, tarnus bei samdinius. Grafienė Sofija ten pat išlaikė vaikų ir senelių prieglaudą, o grafaitė Marija įsteigė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį. Jo laikais dvare buvo įveista medžioklei naudotų fazanų ferma bei vynuoginių sraigių ūkis. Išsiskyrė vandens ūkio novatoriškumu J.Kanarskas pastebėjo, jog landšafto architektūros požiūriu Tiškevičių dvaras Kretingoje nebuvo išskirtinis: „To meto Lietuvos bei kitų Europos šalių didikams pavyzdys buvo Versalio rūmai ar Sankt Peterburgo vasaros rezidencija. Jas ir buvo bandoma atkartoti sumažintais masteliais, pritaikant prie vietovės reljefo“, - teigė istorikas. Tačiau vandens ūkio novatoriškumu, pabrėžė istorikas, Kretingos dvaras gerokai aplenkė kitus Lietuvos dvarus. 1878 m. prie senojo tvenkinio grafas J. Tiškevičius įkūrė pirmąją hidroelektrinę Lietuvoje ir vieną pirmųjų Rusijos imperijoje. Iš pradžių ji apšviesdavo tik rūmus: ją įjungdavo ir išjungdavo pats atostogauti čia atvykdavęs grafas Juozapas. Tvenkinių vandenys tuomet tebesuko vandens malūno girnas, stalių dirbtuvių įrenginius ir javų kuliamąją mašiną. Pagal išlikusius dvaro matininko Šostako inžinerinius brėžinius parke buvo įrengti 5 fontanai, šeštasis – Žiemos sode. Vanduo į fontanus ir į krioklį patekdavo per natūraliai paaukštintas požemines komunikacijas, o panaudotas sugrįždavo į pirmąjį tvenkinį. J.Kanarskas sakė, jog jam yra tekę atkasti priešais rūmus išlikusius tunelius, aukščio - sulig žmogaus ūgiu, pločio – apie 1 m, kuriuose buvo pakloti vamzdžiai. Prieškariu dvaro paveldėtojas grafas Aleksandras, pats būdamas inžinierius, toliau tobulino hidroelektrinę, kuri jau apšviesdavo visus dvaro statinius. Jis pradėjo įgyvendinti centralizuotą, siurbliu varomą vandentiekio bei šildymo sistemą. Užklupus karui, grafai pasitraukė į Vakarus, pokariu dvaro teritorija buvo stipriai nuniokota. „Kretingos muziejus šiandien bando atkurti senąjį dvarą, bet tam reikia didelių investicijų. Renovuotame malūne jau įrengta ekspozicija, išliko dalis senųjų įrenginių. Buvo galvojama išpirkti ir prie antrojo tvenkinio buvusią ligoninę, ten dabar gyvena kelios šeimos, ir panaudoti ją rekreacinėms reikmėms. Bet idėjas vėlgi stabdo pinigų stygius“, - sakė J.Kanarskas. Jo manymu, nebūtų sudėtinga atgaivinti ir krioklį, nes tebėra išlikęs Tiškevičių vandens įvado mechanizmas.
|
|
