Kol gyvas, kovos už Salantų paveldą

Iš Salantų kilęs kultūros paveldo puoselėtojas bei krašto istorijos žinovas 34 - erių Paulius Vaniuchinas, neseniai Kretingos muziejui padovanojęs vertingą senienų kolekciją, sakė gyvenąs siekimu, kad Salantų dvaro teritorija būtų paskelbta Lietuvos kultūros paveldo objektu.

Kolekcionierius, istorijos žinovas ir tyrinėtojas Paulius Vaniuchinas įsitikinęs, jog Salantų praeitis - didinga ir verta paveldosaugininkų dėmesio.

Valančiaus ainis ir pasekėjas

P.Vaniuchiną šiandien galima būtų vadinti pasaulio žmogumi, nes jam sunkoka atsiminti pasaulio šalį, kurioje ligi šiol jo dar nepabuvota - dešimtmetį jis dirbo tarptautinės aviakompanijos stiuardu, o pastaruosius 7 metus - tarptautinėje kelionių agentūroje. Šiuo metu jis dirba vienoje didžiausių pasaulyje prekybos kompanijų.

Ir nors Salantuose P.Vaniuchinas – labai retas svečias, kasmet bent sykį jis aplanko savo gimtinę ir tėvus, tačiau žemaitiškai šneka be jokio akcento. Lyg kojos visai nekėlęs iš Žemaitijos. Neseniai vienas su kuprine išmaišęs Meksikos actekų piramides ir paklaustas, kuri pasaulio vieta jam – įspūdingiausia, nedvejodamas atšovė - Salantai.

„Salantai man yra viskas, - šis miestas man gražesnis už Paryžių, Vašingtoną, Niujorką. Nes čia – mano, mano tėvų, senelių ir prosenelių ligi trečios kartos gimtinė. Viską atkapsčiau ir ramia sąžine galiu sakyti – esu Motiejaus Valančiaus giminės palikuonis, kilęs iš jo brolio Martyno atšakos. Rausiausi Kalnalio, Salantų ir Vilniaus bažnytinėse knygose ir atsekiau šią giminystę“, - tvirtino Paulius ir pridūrė: - Ė vėsumet, kap rokavaus, tep ė rokousious žemaitėška“.

Iš Valančiaus atkeliavęs švietėjiškas dėmesys savam kraštui, jo pažinimas nuvedė salantiškį ne tik į didžiausias Lietuvos, bet ir Maskvos, Ukrainos, Baltarusijos bibliotekas bei tų šalių centrinius archyvus. Šis pažinimo jausmas neleidžia nurimti ir šiandien, skatina jį veikti, kad neužaktų gimtinės praeitis. „Salantai tebėra istorikų mažai ištyrinėtas kraštas. Ir turbūt nepersūdysiu sakydamas, jog savo miesto bei jo apylinkių praeitį šiandieną pažįstu geriausiai“, - tvirtino P.Vaniuchinas.

Garsėjo unikalia biblioteka

Jis vadovauja paties iniciatyva įkurtai nevyriausybinei Lietuvos kultūros paveldo organizacijai, ir kreipėsi į Kultūros ministeriją bei Kultūros paveldo departamentą, kad būtų pradėti Salantų dvaro teritorijos ir išlikusių rūmų rūsių išmatavimai, apskaita tam, kad jie būtų įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Kol parke veikė Salantų specialioji internatinė mokykla, rūsiai su viršum jų užmūrytais sandėliais priklausė mokyklai. Šią iškeldinus ir statinius perėmus Savivaldybei, istorinis paveldas tapo lyg ir niekieno.

„Įtrauktų į registrą, tai nors privalėtų kažkas jais pasirūpinti. Dabar gi Klaipėdos regiono paveldosaugininkai galvoja, kad buvusiame Salantų dvare nieko nebėra. Ligi šiol jie nesiteikė atvykti ir apžiūrėti, kokie išlikę autentiški rūsiai su vyno saugykla po buvusiais rūmais, kokie įstabūs jų skliautai. Garsūs didikai Vainai, Gorskiai, Oginskiai kažkada valdė Salantus - čia stovėjo jų rūmai, buvo užveistas parkas. Salantuose užaugęs Konstantinas Gorskis buvo įžymus gamtininkas, Varšuvos universiteto profesorius – į Salantus jis atvežė ir įveisė vertingų augalų. Dabar gi Leliūnų dvarą, kuris mano požiūriu, nėra toks vertingas, kaip Salantų, - ten, išskyrus akmeninį pastatą, neišlikę nieko - įtraukė į saugotinų objektų sąrašą, o Salantų – ne. Bet kol aš gyvas būsiu, įrašys ir Salantų dvarą“, - įsitikinęs Salantų krašto entuziastas.

Anot jo, labai įdomus faktas, kad patys Gorskių rūmai buvę mediniai, tačiau greta jų pastatyta mūro biblioteka. Tai buvusi unikali Lietuvoje ir viena svarbiausių XVIII a. bibliotekų – archyvų, kur buvo saugomi ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentai, raštai, bet ir Romos imperijos numizmatikos bei ginklų kolekcijos.

Rūsiai po buvusiais didikų rūmais puikiai išsilaikę ligi šių dienų.

Rengia mokslinį leidinį

Salantiškis neslėpė, jog jau kone 20 metų jis renkąs archyvinę medžiagą moksliniam leidiniui apie Salantų praeitį. Jis sudarė trijų Salantus valdžiusių Lietuvos didikų giminių genealoginius medžius.

„Jau atrodo – užteks, laikas atiduoti į leidyklą. Bet staiga pakliūva į rankas kokia istorinė Salantų nuotrauka ar anų laikų eksponatas, ir vėl lyg hidra įtraukia į mokslines studijas. Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Man įdomu viskas: kokia buvo dvarų kultūra, baudžiauninkų gyvenimas, tradicijos, papročiai, architektūra. Tarkim, jeigu įsigilinu į laidotuvių papročius, grimzdu vis gilyn: kokie buvo karstai, įkapės, kokiu atstumu nuo altoriaus stovėjo karstas ir pan. Kartais ir pats pradedu galvoti, ar užteks viso mano gyvenimo, kad padaryčiau tai, ką esu numatęs“, - svarstė P.Vaniuchinas.

Tyrinėjimo tikslais už savo lėšas jam tenka vykti į archyvus ar parsisiųsdinti dokumentų kopijas. Prie senųjų dokumentų prisikasti yra gana sudėtinga – reikia laikytis tam tikrų procedūrų, tai užtrunka ir nemažai laiko. „Bet tikslas pateisina priemones. Tarkim, 1556 m. Lietuvos Metrikoje, kuri saugoma Maskvos centriniame archyve, aptikau, kad pirmąkart Salantai buvo paminėti kaip Skilandžiai – vietovė vadinosi pagal asmenvardį. Ir tik vėliau, kai gyvenvietė pasislinko ant kalno, ji tapo Salantais, o Skilandžiai pasiliko ten, kur dabartinė Gaidžio koplyčia“, - sakė P.Vaniuchinas.

Palėpės senienas dovanojo muziejui

Salantų istorija P.Vaniuchinas sakė susidomėjęs dar vaikystėje: „Buvau gal kokių 6-erių, kai pradėjau rinkti senovinius pinigus – pririnkau gausybę caro laikų monetų. Po to pradėjau rinkti nuotraukas apie Salantus, vėliau į palėpę tempiau visokį „grūzą“ - seni žmonės atiduodavo, tempdavau iš šiukšlynų, vėliau pirkdavau. Taip palėpėje atsirado senienų muziejus“. Didžiumą šio muziejaus eksponatų - nuo mamuto slankstelių, senųjų ikonų ligi įvairių buities daiktų – salantiškis jau padovanojo Kretingos muziejui, - iš viso per 100 eksponatų.

„Galėjau parduoti – atvyksta gi kolekcionieriai, domisi. Neslėpsiu – ilgai galvojau, bet nusprendžiau, kad tai, kas iš šių vietovių surinkta, čia ir turi pasilikti. Iš šios kolekcijos uždirbti pinigai manęs tikrai nešildytų. Dėl to ir nebuvo sunku skirtis. Kretingos muziejininkams nekėliau jokių sąlygų, vienintelis reikalavimas, - kad eksponatai būtų deramai saugomi“, - sakė jis.

Tačiau pačius vertingiausius – XVII a. knygas, rankraščius, numizmatikos kolekciją, Smetonos laikų Salantų apylinkių nuotraukas, Paulius saugo Vilniuje, - sostinę jis irgi laiko savo namais. „Tik tada, kai 100 proc. įsitikinsiu, kad mano dovana tikrai gerai saugoma, padovanosiu muziejui ir vertingų dokumentų“, - neslėpė jis.

P.Vaniuchinas svarstė galimybę dovanoti eksponatus Salantų gimnazijai, tačiau sumąstė, kad ten jiems ir - nesaugu, ir jie nebūtų taip plačiai prieinami visuomenei, kaip Kretingos muziejuje.

• Rašyti komentarą (19)