Dulkių ir vėjo jėgainių įkaitai

Žynelių kaimo gyventoja Eugenija Bružienė sako, kad kelio dulkės – tik smulkmena, palyginus su tuo, kad kasdien reikia klausytis įkyraus jėgainių dūzgimo, o kiemą ir kambarius nuolat dengia judantys šešėliai.

Šią savaitę vieną rytą prabudusi Žynelių kaimo gyventoja Ieva Želvienė suprato, kad turi sprukti iš savo namų, jei nenori atsidurti ligoninėje. Astma serganti moteris pradėjo dusti nuo kelio į namą besiveržiančių dulkių – jas sukėlė darbininkai, gavę nurodymą kelią išpilti ne skalda, o statybinėmis atliekomis.

„Kišenėje visada turiu inhaliatorius, jei staiga ištiktų dusulio priepuolis. Tačiau tą rytą, kai darbininkai pradėjo pilti pro pat mano kiemą einantį kelią, vaistai nebegelbėjo. Jau nekalbu apie tai, kad negalėjau išeiti į lauką įkvėpti gryno oro. Kambariuose, nors namo durys ir langai buvo užverti, skraidė debesys dulkių. Ir tai ne šiaip sau dulkės – kažkokios keistos, limpančios prie veido, lendančios į akis. Kilo baisi alergija – užtino ir paraudo akys, vos galėjau kvėpuoti“, - kelio darbų pradžią prisiminė I.Želvienė.

Ligota moteris buvo priversta sprukti pas kaimynę Eugeniją Bružienę. Jos šeimos namas – tolėliau nuo kelio, todėl bent ten astma serganti I.Želvienė galėjo lengviau atsikvėpti.

Pasak jos, kelią išpilti statybinėmis atliekomis nuspręsta dėl to, kad laukuose netoli jos namų planuojama statyti keturias vėjo jėgaines.

„Lyg ir taip jų būtų maža – aplink jau sukasi daugiau negu 30 milžiniškų vėjo malūnų. Statys dar keturias – niekam neįdomu, pritariame mes tam ar ne. Tas pats nutiko ir dėl kelio. Prie jo gyveno mano tėvai, seneliai, visą gyvenimą čia praleidau ir aš. Kažkada kelią buvome palyginę, sutvarkę. Ir dabar jis dar buvo geras – niekaip nesuprantu, kam reikėjo lyginti kažkokiomis atliekomis“, - stebėjosi I.Želvienė.

Pas kaimynę išbėgusi moteris pasakojo, kad kelio remontui nieku gyvu nebūtų prieštaravusi, jei kelininkai būtų pylę skaldą. Tačiau Žynelių kaimo gyventoja pamatė, kad ant kelio – laidų atraižos, šiferio ir betono gabalai bei kitos statybinės šiukšlės, kurios ir sukėlė dusulį.

„Jėgaines statančios ir kelią lyginti užsakiusios bendrovės atstovams pasakiau, kad netylėsiu ir kreipsiuosi į atitinkamas institucijas. Man pradėjo rodyti skaldą, kuria neva pilamas kelias. Bet juk aiškiai matyti, kad skaldos – nė kvapo. Tada įmonės atstovai pasakė, kad nenori pyktis, todėl tą statybinį laužą, kurį užvertė, užpils smulkiu žvyru. Tam, kad statybinis laužas nebedulkėtų ir nekeltų man alergijos“, - teigė I.Želvienė.

Kelias iš tiesų buvo užpiltas, tačiau moteris gailėjosi, kad teisybės teko siekti konfliktuojant.

„Galima pagalvoti, kad aš kažkokia išprotėjusi kaimo bobutė, kuriai niekas neįtinka. Niekas juk neprieštarautų nei vėjo jėgainių statyboms, nei kelio remontui, jei dėl visko būtų tariamasi ir atsiklausiama“, - įsitikinusi I.Želvienė.

Jos kaimynė E.Bružienė, pas kurią teko slėptis nuo dulkių, taip pat patvirtino, kad leidimo darbams niekas neprašė. „Kažkada kaime gyvenamos buvo 37 trobos. Dabar gi likome dvi šeimos. Greitai kaimo visai nebebus. Matyt, niekas nematė reikalo atsiklausti senųjų gyventojų, galima ar negalima statyti jėgaines, pilti kelią. Buvo gaila dūstančios kaimynės, kurią dulkės privertė bėgti iš savo pačios namų. Visi žinom, kad jos sveikata silpna. Kelią taisyti nusprendusiems žmonėms tikrai neturėjo būti sunku perspėti vos poros namų gyventojus. Tačiau nesistebime – juk niekas mūsų nuomonės neklausė ir dėl jėgainių, o čia tik – kelio remontas“, - kalbėjo E.Bružienė.

Kaimo senbuvė patikino, kad naujovėms – vėjo jėgainėms – prieštarauti net neturėję galimybės. Jos tiesiog buvo pastatytos. „Nuo kelio gyvename toliau, tai jo remontas mums rūpesčių nesukėlė. O štai su vėjo jėgainėmis nesusigyvename iki šiol. Jei didesnis vėjas, kenčiame įkyrų garsą. Labai nemalonus yra šešėliavimas – jis trukdo nuolat. Taip ir gyvenam nemalonioj kaimynystėj, bet ką darysi“, - guodėsi E.Bružienė.

I.Želvienė taip pat sakė iki šiol neapsiprantanti su dūzgiančiomis jėgainėmis, tačiau kitos išeities neturinti.

Ieva Želvienė šią savaitę į savo kiemą išeiti negalėjo – duso nuo tvarkomo kelio dulkių.

„Namo parduoti negaliu, nes jis stovi ant valstybinės žemės. Gal todėl ir mano leidimo nereikėjo, kai buvo nuspręsta statyti dar keturias jėgaines. Net jei ir susitvarkyčiau dokumentus – kas norės pirkti namą po vėjo jėgainės sparnais. Teks taikstytis ir tikėtis, kad daugiau kelio statybinėmis atliekomis neberemontuos – vargu ar ištverčiau dar vieną priepuolį“, - skundėsi I.Želvienė.

Keturias 250 kilovatų jėgaines Žynelių kaime statyti pradėjo žemės ūkio bendrovė „Agrara MJR“. Jos atstovė Nijolė Karbauskienė patikino, kad jėgainės statomos privačioje žemėje, todėl kaimynų sutikimo nereikėję.

Anot N.Karbauskienės, vėjo jėgainės statomos reikiamu atstumu nuo gyvenamųjų namų.

„Vėjo jėgainės nedidelės – 30 metrų aukščio. Kiekviena jų turi 45 metrų skersmens sanitarinę zoną. Reikalavimų nepažeidžiame. Norint tęsti statybas, mums reikėjo gero kelio, taip pat kelio per laukus. Jį ir nusitiesėme. Kelias per kaimą buvo labai blogas, duobėtas. Tikėjomės padaryti naudingą darbą sau ir kitiems – kaimo gyventojų reakcija buvo netikėta. Kelias servitutinis – prie jo priežiūros turėtų prisidėti ir kaimo gyventojai, tačiau to neprašėme, kelią sutvarkėme patys, naudodami bendrovės lėšas. Vykdant darbus dulkės ir nepatogumai neišvengiami, bet jie truko vos pusdienį“, - sakė N.Karbauskienė, kuri tikino gyventojus dėl kelio remonto įspėjusi.

• Rašyti komentarą (19)