Rišo šluotas ir dalinosi sveiko gyvenimo receptais

Jau penktą kartą Baubliuose buvo surengta tradicinė darnios gyvensenos šventė „Šluota -2012“, kurios metu buvo skanaujami įvairių žolelių trinti kokteiliai, rauginta beržų sula, verdamas tepalas skaudantiems sąnariams gydyti, rišamos beržinės šluotos bei vantos.

Susirinkusiuosius parke nuotaikingomis dainomis linksmino Kretingos kultūros centro Baublių skyriaus moterų ansamblis.

Išbandė šluotų rišimo amatą

Šventėje, kurią surengė klubas „Atrandu save“, vadovaujamas jokūbaviškės Danutės Pilipčuk, ir Baublių bendruomenė, dalyvavo ir svečiai iš Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Kretingos. Tačiau, kaip teigė šventės rengėjai, šios šventės siela ir pagrindinė organizatorė – tautodailininkė Stasė Gideikienė.

Mintis rišti šluotas atėjo prieš penkerius metus netikėtai – kai kaime vyko talka, kurios metu paaiškėjo, kad trūksta šluotų.

„Taip ir gimė mintis atgaivinti šį liaudies amatą – rišti šluotas. Dabar šluotų rišimas tapo tikra šventė“, - pasakojo Baublių bibliotekininkė Danguolė Gibišienė.

Pirmaisiais metais šluotos buvo rišamos kitoje vietoje - toliau nuo gyvenvietės. Dabar jos rišamos ir visa šventė vyksta parke. Kad žmonėms būtų smagiau ir jie žinotų, kur vyksta šventė, S.Gideikienė pagamino daugybę vėjo malūnėlių ir susmeigė juos į žemę abiejose tako pusėse.

„Vėjo malūnėliai retai stovi nesisukdami. Užtenka mažyčio vėjo dvelksmo, kad jie imtų suktis. Vis sukasi ir sukasi nepailstamai. Noriu, kad ir visi šventės dalyviai judėtų, suktųsi“, - sakė pašnekovė, prisipažindama, kad ir pati negali ramiai gyventi nieko neveikdama.

Žalgirio seniūnijos seniūno Broniaus Talmonto teigimu, seniūnija nelieka nuošalyje – mielai talkina šventės organizatoriams - atneša beržo šakų rišti šluotoms, kad vyresnio amžiaus žmonėms nereikėtų patiems vargti. Jo nuomone, parkas – tinkama vieta įvairiems renginiams: jis netoli namų, be to, galima pasislėpti medžių paunksmėje nuo kaitrios saulės spindulių.

Baublių bendruomenės pirmininkė Gražina Rimkuvienė pasidžiaugė, kad maža šventė virto didele švente, į kurią renkasi ne tik šio kaimo gyventojai.

Anot S. Gideikienės, kuri yra bendruomenės tarybos ir klubo „Atrask save“ narė, žmonės turi domėtis savo praeitimi ir tradicijomis, nes, kaip sakoma, nėra ateities be praeities. Šluotų rišimas ir yra viena iš tokių tradicijų. Ji pastebėjo, kad anksčiau šluotos buvo laikomos kampe prie durų ir net buvo kaip papuošalas. Žmonės mėgo jas ir dėl sklindančių beržų lapų kvapo.

Šluotas rišanti baubliškė Emilija Lukauskienė pasakojo, kad rišti šluotas ją išmokė mama. Ji sakydavusi, kad šluotos kotas turi būti neapžėlęs – koto vietoje reikia nuskabyti mažas šakeles. Ir kai prieš penkerius metus buvo surengta pirma šventė, E. Lukauskienė noriai rodė, kaip rišamos šluotos. Sau ji šluotas rišanti kiek anksčiau – pradėjus sprogti beržams. Seniau, kai trobų grindys dar nebuvo grįstos ir jas barstydavo smėliu, beržinės šluotos buvo labai populiarios.

Iš beržų šakelių prieš Sekmines buvo pinami ir vainikai, kuriuos pritvirtindavo ant durų.

Su „Bočiais“ iš Kretingos atvykęs Jonas Kontrimas teigė tik antrą kartą gyvenime rišantis šluotas, tačiau neblogai sekasi. Svarbu šluotas gerai suveržti ir surišti, kad nesubyrėtų.

Kaip rišti vantas, mokė kretingiškė Giedrė Simėnė. Jos rankos mikliai dėliojo beržo šakeles, kurios surištos virto vantomis – nepakeičiamu pirties atributu.

Atgimė seni receptai

Šventė – puiki proga susitikti su bendraminčiais ir draugais. Iš kairės: Felicija Stramilaitė, Dalė Petraitienė, Danutė Kunčienė ir Danutė Pilipčuk.

Baubliuose gyvenanti Renata Vasiliauskienė, dalyvaujanti šventėje su trimis dukromis – Aukse, Egle ir Mante, - sakė, kad jai jos ruošėsi visą savaitę. Jos į šventę atsinešė vaistažolių vainikų, mažyčių verbų, nupintų iš raskilų, smilgų, raudonųjų dobilų, notrelių, žemuogių lapelių ir žiedų bei kitų pievų ir daržo augalų, o taip pat - ir pačių pririnktų laukinių žemuogių.

R.Vasiliauskienė domisi vaistažolėmis, skaito įvairią literatūrą, o sunegalavus vaikams juos taip pat gydo žolelėmis. Todėl, jos nuomone, beržas, iš kurio šakų rišamos šluotos ir vantos, – ypatingas augalas, turintis gydomųjų savybių. „Beržų lapelius užpylus vandeniu ir palaikius penkias valandas, galima prausti veidą. Ypač tai tinka spuoguotai odai“, - sakė pašnekovė.

Regina Šiaulienė iš Kūlupėnų demonstravo, kaip iš petražolių, salotų, garšvos, mėtų bei kitų žalumynų galima pasigaminti žaliuosius kokteilius, kuriuose gausu chlorofilo. Žalumynai – vienintelė gyvybės forma pasaulyje, sugebanti transformuoti saulės šviesą ir ją paversti maistu. O svarbiausia esą tai, kad tokius trintus kokteilius galima laikyti net tris dienas, kai sultys turi būti suvartojamos greitai.

„Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė, kuriai talkino jokūbaviškė Felicija Stramilaitė, ant laužo didžiuliame katile virė duonos tešlos kukulių sriubą. Pasak D. Kunčienės, tokią sriubą virdavę baudžiauninkai. Šį receptą ji išgirdo iš savo bobulės, ir jis buvo perduodamas iš kartos į kartą. Esą kai žmonės neturėdavo ko valgyti, o ruginė duona dar tik rūgdavo ir nebūdavo iškepta, šeimininkė iš užraugtos duonos tešlos gamindavo „kleckus“ ir dėdavo juos į verdantį vandenį. Vandenį jos paskanindavo mėtomis ar čiobreliais.

Kitame puode su įvairiausiais priedais kunkuliavo taukės šaknis, iš kurios buvo gaminamas tepalas sąnariams. Iš Panevėžio rajono Dalė Petraitienė į šventę atvyko su įvairiausiomis vaistažolėmis.

Viliojančiai atrodė ir ant laužo kunkuliuojanti baubliškio Roberto Kupšio verdama žirnių košė.

Beržas – medis, vertas pagarbos

Pasak D. Kunčienės, anksčiau žmonės iš beržo žirginėlių ir kiaulės taukų darydavo žvakes, kurios degdamos skleisdavo malonų kvapą. O iš beržo išgautas degutas, užteptas karvėms ant ragų, padėdavo atbaidyti mašalus. Karvės, ragais kasydamos šonus, degutu išsitepdavo ir juos, taip apsisaugodamos nuo įkandimų. Pašnekovės nuomone, tokios šventės, kur prisimenamos senos tradicijos, papročiai, - labai reikalingos. Miesto žmonės turi daugiau įvairių pramogų, o kaime jų nėra. Todėl šis renginys - puiki proga susitikti su kitų kaimų gyventojais. Juk esą ne taip dažnai yra galimybė susitikus pasikeisti žiniomis, apsikabinti ar neskubant pasikalbėti. Todėl ir ši šventė, kur beržui skiriamas didelis dėmesys, o jis to ir nusipelnė, - gera šventė. Anot jos, beržas dar pavasarį žmogų gaivina savo sula, šalta beržų lapų arbata padeda nuo vidurių pūtimo, šilta – iš organizmo valo druskas, o pridėjus į ją medaus, gelbsti nuo peršalimo ir skatina prakaitavimą. Beržo lapai turi chlorofilo, mikroelementų, eterinių aliejų ir kitų naudingų medžiagų. Naudingas ir beržo grybas. Net beržo žievė seniau buvo naudojama apavui daryti.

Tarsi atsidėkodami beržui už visas jo teikiamas gėrybes, Šventės organizatoriai nepamiršo margaspalviais gėlių žiedais papuošti ir viduryje aikštelės augančio beržo kamieno, kur vėliau aplink jį ratu sugulė ir surištos beržinės šluotos bei vantos.

Kad susirinkusiems nebūtų nuobodu, juos linksmino Baublių moterų ansamblis, Kretingos „Bočiai“.

Šventės dalyviai noriai dalinosi ir savo žiniomis apie vaistažoles, kaip pasigaminti nuo vienų ar kitų ligų įvairius tepalus, prisiminė senus patarimus, kada ir kaip rinkti vaistažoles. Todėl šventėje nuobodžiaujančių nebuvo – vieni rišo šluotas, kiti maišė puodus, kažką ragavo, dar kiti dainavo ir šoko.

• Rašyti komentarą (1)