Velykinis bažnyčios rūbas – prižiūrėtojos rūpestis

Budriškės 72-jų Antaninos Kniukštienės gyvenimas tarytum suaugęs su Dievo namais – jau kone tris dešimtmečius ji valo ir tvarko Budrių bažnyčią. O kaimo žmonės iš įpročio ją tebevadina senoviškai – „pročka“ arba „pročkele“.

Antanina Kniukštienė - ilgametė Budrių bažnyčios „pročka“ - gerai atsimena joje tarnavusius kunigus bei zakristijonus.

A. Kniukštienei prieš Velykas - pats darbymetis. Jai tenka apeiti savo namų ūkį – moteris laiko karvę, paršelių, šventėms jau suspėjo ir skerdienos pasirūpinti, paruošti vaišes gausiai iš miesto suvažiuojančiai šeimynai ir dar suspėti išvalyti bei šventiškai išpuošti bažnyčią.

„Kiaušinius aš dažau paprastai, žemaitiškai: įmetu į svogūnų lukštus – ir gana. Man nėra kada jų „ceckinti“ – kitos moterys antai išgražina, įmantriausius raštus išraižo, o aš turiu bėgti bažnyčią puošti. Berželių pumpurų iš anksto prisisprogdinu, ant altorių pakeičiu „dalves“ – lininius apklotus. O vyras pagelbsti viršum altorius iškelti Prisikėlimo dekoraciją“, - energingai pasakojo „pročka“.

Pagrindinę velykinę puošmeną – masyvią Kristaus prisikėlimo sceną vaizduojančią dekoraciją - budriškiai yra parsigabenę iš senosios Kartenos bažnyčios. Šiuo Gavėnios metu Budrių bažnyčioje rengiamos rekolekcijos, į kurias atvyksta Kartenos klebonas. O įprastai kunigas pas juos teatvažiuoja tik kas antrą sekmadienį: vienąsyk – į Baublių koplyčią, kitą – pas juos.

„Po pamaldų pati išsivalau bažnyčią: anksčiau tekdavo iššluoti ir išplauti, o dabar įtaisė dulkių siurblį. Šiais laikais ir žvakės jau kitaip pagamintos: anksčiau jos trumpai tedegdavo, o dabar įpila skysčio, kurio užtenka visą pusmetį“, - kalbėdama „pročka“ švelniai, tartum savo mylimą vaiką, Dievo namus vis pavadindama savo mylima „bažnyčele“.

Patarnauti A.Kniukštienei išvien su zakristijonu reikia ir per laidotuves: abu tampo „morinas“ – neštuvus karstui, ir masyvias žvakides sukilnoja.

Moteris suskaičiavo, jog tarnauti jai yra tekę net prie penkių klebonų: „Petras Merliūnas čia klebonavo 7-erius, Antanas Striukis – 12, Rolandas Karpavičius – 5-erius, o Romualdas Vėlavičius – vos 1,5 metų. Labai apgailėjome, kai jį iškėlė - mes, moterys, verkėme visą sekmadienį. Dabar turime naują kleboną Tadą Šeputį, jei vėl neiškels“, - kalbėjo ji.

Moteris skaičiavo, kiek zakristijonų jos tarnystės metu pasikeitė ar išmirė, ir iš eilės juos vardijo: Stasys Brasas, Pranciškus Kniūkšta, Ignas Kumponas, Vladas Jašinskas, Adolfas Kupšys. O dabar bažnyčiai tarnauja jos vyras Juozas Kniukšta.

A.Kniukštienė neslėpė, kad dabar niekas iš jaunesnių žmonių nebenori talkinti bažnyčiai – visi ateina tik „ant gatavo“: „Išeina ir palieka, tvarkykis kaip išmanai. Tvarkau, kol galiu, o jei mane pačią bėdos prispaus, - pamainos nėra. Bet Dievulis visais pasirūpina, o savo namais – juo labiau“, - įsitikinusi Budrių kaimo „pročka“.

Ji sakė mananti, jog geri darbai patys į dangų šaukia: „Reikia pakūtavoti žemėje – gerus darbus daryti dabar, o kai išeisi – nebe laikas. Lobį danguje reikia krautis čia ir šiandien pat“.

• Rašyti komentarą (0)