|
|
|
Kad valstybinę datą paženklintų degančių širdžių šventė
Šv. Mišios, iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija, gėlės prie Nepriklausomybės paminklo, mero kalba ir nedidelis būrys kretingiškių, tarp kurių daugiausiai – tremtinių, šaulių, savanorių. Ar iš tiesų valstybinių švenčių paminėjimai yra visos tautos šventė, proga nuoširdžiai pasidžiaugti mūsų mažos šalies dideliais laimėjimais, siekiant Nepriklausomybės, išsaugojant ir puoselėjant patriotinius jausmus, tautiškumą, etnokultūrą?
Apie tai „Pajūrio naujienų“ suorganizuotoje apskritojo stalo diskusijoje sutiko pasikalbėti Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Reimunda Ruškuvienė, Kretingos kultūros centro Raguviškių filialo vedėjas Mindaugas Retkus, darbėniškis, renginių organizatorius Dovydas Bajoras, vydmantiškis Palangos kultūros centro vadovas Nerijus Stasiulis. - Ar galima teigti, kad egzistuoja tam tikras valstybinių švenčių paminėjimo „standartas“, kai kasmet žmonės gali tikėtis tos pačios programos? O galbūt – programa ta pati, tačiau ji yra kitoniška, nes joje dalyvauja ir ją stebi vis kiti žmonės?
Nerijus Stasiulis:- Kai organizuodamas kokią nors šventę susiduriu su klausimu „Kas naujo?“, kurį ypač mėgsta žiniasklaida, visada paklausiu, ar patys buvę kokiame nors renginyje. Išgirdęs neigiamą atsakymą, sakau: „Tokiu atveju jums – viskas nauja“. Esu įsitikinęs, kad tradiciniai ritualai tam tikrose vietose yra privalomi: šventės turi turėti klišes, standartus, taip kaip visi žinome, kas vyks per mišias ar olimpiadą. Naujos formos yra tai, kuo tuos standartus „aplipinsime“. Mes, kultūros darbuotojai, laikomės principo, jog renginiai šviečia žmogų. O kadangi šiuo laikmečiu einama šokiravimo principo link, formuojasi nuomonė – jeigu nepadarei ko nors šokiruojančio, vadinasi, - nieko naujo. - Tačiau ar standartas pasiteisina kalbant ir apie valstybinių švenčių paminėjimus? Ar tai pasiekia norimą efektą?
Nerijus Stasiulis:- Pažiūrėkite, kaip švenčiamos šventės Prezidentūroje – pagal protokolinę klišę. Vadinasi, standartas pripažįstamas. Mūsų, kultūros darbuotojų, tikslas yra pritraukti kuo daugiau žmonių. Mums nuolat tenka sukti galvą, kaip tą padaryti. Susiduriame su problema – kultūros darbuotojai nėra tie, kurie skleistų populiariąją kultūrą. Mūsų darbas – ugdyti ir puoselėti ilgalaikes vertybes. Nėra didelio vargo į tradicinį renginį pasikviesti modernią grupę, tačiau gal atsisukime į pamatinius dalykus: pavyzdžiui, tremtinių dainos – jos išjaustos, išgyventos pačių žmonių, tad kaip be jų minint valstybines šventes?
Reimunda Ruškuvienė:- Pasirašau po kiekvienu Nerijaus žodžiu. Valstybės šventės yra pačios reikšmingiausios, svarbiausios ir jas planuodami ne kartą sėdime ir tariamės su kultūros centrų, jų filialų darbuotojais, ką galime padaryti, kiek tam turime finansavimo. Galima į šventę pasikviesti atlikėjų iš kitur, bet juk turime tiek daug savo kolektyvų – jie nori koncertuoti, pasirodyti savo žmonėms. Šiais metais pirmą kartą Kretingos rajono tarybai pateiktame biudžeto projekte yra numatyta eilutė valstybės šventėms. Tai sudarys galimybę ir rajonų centrams, ir kaimams gauti daugiau lėšų, o kartu – daugiau laisvės, gaivaus oro kūrybai. Tačiau minint valstybines šventes reikia padaryti tai, kas būtina – būtų galima ir tyliai pakelti valstybės vėliavą, bet juk taip elgtis būtų nepagarbu. Mūsų žmonės – tikintys, todėl gražu, kad jie susirenka į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos su intencija pasimelsti už Tėvynę. Taigi fantazijai pasireikšti lieka ta dalis, kuri yra po oficialios ceremonijos – ieškome kelių, kad koncertas būtų dvasingas, o ne komerciškas. - Bet ar tai, kad renginys turi būti rimtas, savaime reiškia ir kad jis bus nuobodokas, akademiškas?
Reimunda Ruškuvienė:- Jokiu būdu. Vasario 16-osios renginiams nesirenkame tų dainų, kurios tinka Sausio 13-osios repertuarui. Pavyzdžiui, šiemet Vasario 16-ąją kretingiškiams koncertuos kolektyvai iš Gargždų, o mūsiškiai važiuoja į Gargždus. Įstaigų vadovai susitiko ir aptarė, kokios turi būti koncertų programos, kad žiūrovams būtų smagu ir širdžiai miela. Stengiamės renginius paįvairinti, nors tai padaryti žiemą yra sunkiau negu vasarą.
Dovydas Bajoras:- Turime didesnę bėdą už standartus per šventes – tai, kad nesididžiuojame esą lietuviai, nebesvarbi mums darosi lietuvybė. Pažvelkime į aplinką, kaip mes raginami švęsti? Nuo ryto iki vakaro – prieš televizorių: televizijų programos taip „atidirbtos“, kad užsiėmimo turi visi – nuo vaikų iki suaugusiųjų. Atsižvelkime į savo pasikeitusius norus – kaip norime švęsti? Skanūs pietūs ir TV? Įdomu dar būtų – ar valstybės kultūros politikoje yra švenčių, renginių įvertinimo standartai?
Nerijus Stasiulis:- Tai būtų ypatingai baisi situacija: įvertinimas iš kultūros centrų veiklos išbrauktų ugdymo funkciją. Kultūros įvertinti kažkokiais mato vienetais – neįmanoma. Jeigu pradėtume vertinti pagal kažkokią skalę, kaip įvertintumėme tos dienos žmogaus nuotaiką, jo atėjimo į renginį priežastis – o gal jo artimasis scenoje dainuoja, o gal jam nepatiko, kai išgirdo seną perdainuotą dainą ir panašiai. Valstybės politikos lygmeniu turėtų rūpėti, kokias konstantas „formuoja“ TV, žiniasklaida, o mes, kultūros darbuotojai, turime rasti raktą į žmonių širdis. O juk esame ir nudegę: pasikvietėme, pavyzdžiui, Veroniką Povilionienę, ir tai – nepasiteisino. Keičiamės programomis su kitais miestais, rajonais – sekasi neblogai. Manau, kad saviveiklos kolektyvai ir yra tikrieji tradicijų nešėjai, todėl mūsų mieste jie koncertuoja įmonėse, darboviečių kolektyvams. - Mere, Jūs dalyvaujate visuose valstybinių švenčių paminėjimuose. Kaip Jums atrodo šios šventės ir kokių minčių kyla jose dalyvaujant, susirinkusiesiems sakant kalbas? - Seimo priimti įstatymai yra įtvirtinę, kas turi būti padaryta per valstybines šventes, pavyzdžiui, iškilmingas vėliavos pakėlimas. O kuo šias privalomas ceremonijas aplipdyti, kad dėl užplūstančių jausmų apsiašaroti galėtum – jau kultūros darbuotojų fantazijos reikalas. Ta šventė turi uždegti, o ką aš jose matau dabar? Pagyvenę žmonės, šauliai, savanoriai. Visada pagalvoju, kodėl joje dalyvauja tiek mažai jaunimo, tačiau ką apie jį kalbėti, jei ir pedagogų susirenka nedaug, net ir tarybos narių ateina ne visi. Kai visi atmintinai žino šventės šabloną, ji darosi atgrasi, nors ir nederėtų taip sakyti apie valstybės šventę. Tačiau mes kalbame tik apie vieną valstybinės šventės momentą – vėliavos pakėlimo ceremoniją, tačiau vasario 16-ąją daug renginių vyksta visame rajone: kultūros filialuose, mokyklose, bibliotekose. Tie, kas neina į vėliavos pakėlimo šventę, dalyvauja Vasario 16-osios bėgime ar žvejyboje ant Pesčių tvenkinio. Idėjų – daug. Bet gal lietuvių genuose užkoduota, kad mums reikia postūmio: jei šventė, tai žmonės laukia, kol kas nors kitas juos palinksmins, o jei tai padarys nevykusiai – dar ir pakritikuos. Kai lankiausi Poleske Rusijoje – valstybinės šventės nuotaika buvo juntama visoje gatvėje, nesvarbu, kad gyvenvietėje - kelios trobos. „U nas prazdink“ (liet. pas mus šventė), - jie sako kiekvienam atvykėliui ir su pasididžiavimu. Ką daryti, kad pas mus toks jausmas atsirastų? Nors vieną provokaciją esame paruošę – Kovo 11-ąją atiduoti į jaunimo rankas. - Taigi ar lengva valstybinių švenčių minėjimais sudominti visuomenę, kad iš tiesų tai taptų tautos, bendruomenės šventė?
Dovydas Bajoras:- Metų metus kultūros darbuotojai šabloniškai yra nusitaikę į vieną žmonių grupę: taip, tremtiniams jų dainos mielos, nes išjaustos pačių. O jaunimui, o vaikams? Pripažinkime, jog nesame 100 proc. patenkinti standartinėmis valstybinėmis šventėmis. Jeigu norime šventėse pamatyti įvairių grupių žmonių, turime skirtingais metodais eiti į skirtingas auditorijas. Nerijus Stasiulis: - Pilietiškumo ugdymas – procesas, kasdienis darbas. Nereikia matuoti matu „atėjo-neatėjo“, negali būtų schematikos – „pastūmiau“. Reikia pritraukti žmones – kuo daugiau jų dalyvaus organizuojant renginį, tuo daugiau savo aplinkos ir pritrauks.
Mindaugas Retkus:- Mums visiems dar trūksta sąmoningumo. Daug dirbu su jaunimu – matau, jog jam nelengva susivokti, kas ta Lietuva, ką tėvai, seneliai, pagyvenę okupacijoje, iškentėjo. Tenka paaiškinti iš viso, kas yra vasario 16-oji, kokia jos reikšmė. Be to, nepamirškime, kad mūsų žmonės darosi kosmopolitai – išvyksta svetur, rūpinasi savo gerove, ir ne visada pasisako esą lietuviai. Kiek yra šeimų, kuriose nediegiama lietuviškumo samprata, niekas tam vaikui nepasakoja, kas ir kada įvyko. Ir jeigu dar ir mes, kultūros darbuotojai, neparodysime istorinio filmo, nepapasakosime – tegu ir laikydamiesi valstybinių švenčių standarto, tai kas bus po kelerių metų. Nedidelėje kaimo bendruomenėje pavyksta su vaikais, jaunimu šventes surengti diskutuojant, pasiskirstant darbus – o gal kuris suras naują filmą, dainą, eilėraštį, naują istorinių įvykių aprašymą... Jei dirbdami darome jiems – tai jau nusikaltimas, jeigu kartu su jais – vadinasi, yra gerai. Atsitinka įdomių dalykų – kalbame, kaip švęsime Vasario 16-ąją, ir girdžiu – „O kaip švęsime vasario 14-ąją?“. Kultūros darbuotojai esame priversti taip išlaviruoti, kad ne tik nenumuštume iniciatyvos, bet ir kad energijos neišeikvotume komercijos diktuojamoms šventėms – reikia, kad jaunimo energijos liktų ir valstybinėms šventėms, kurios, kaip sako Nerijus, ugdo, auklėja ir šviečia žmones.
Dovydas Bajoras:- Vasario 14-ajai – viskas padiktuota komercijos: ką pirkti, ką daryti. Širdelės tądien klijuojamos visose mokyklose ant visų atlapų. O kodėl Vasario 16-ąją neužklijavus trispalvės simbolio? Gal ir be komercinio pasufleravimo galima sugalvoti kažką tokio, kas būtų smagu, netradiciška ir – masiška. Taip pamažu įsigilintume į svarbą tų dalykų, apie kuriuos kalbame. Negi dabar manome, kad masinis himno giedojimas yra nesvarbu? Svarbu, nes tai – reikšminga.
Nerijus Stasiulis:- Kultūros darbuotojai turi būti principingi ir pasakyti, kad vasario 14-oji – ne šventė. Privalome pasisakyti už istorinių vertybių puoselėjimą, privalome sudominti. Tereikia visų išsakytas mintis generuoti ir – į bendrą idėjų banką. Mūsų, biudžetinių įstaigų darbuotojų, bėda – kad mes pirmuosius metų mėnesius gyvename be pinigų, ir pirmosios metų šventės – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Užgavėnės projektuojamos „va bank“, nežinant realaus švenčių finansavimo.
Reimunda Ruškuvienė:- Kultūros įstaigų misija yra aiški, bet kad valstybinė šventė būtų visos bendruomenės švente, jos nariai turi būti pilietiškai auklėjami, jiems nuo mažens turėtų būti aiškinama šventės prasmė. Jei žmogus neturės šio kultūrinio pamato, jo jokiomis šventėmis neišauklėsi.
Juozas Mažeika:- Bet pagalvokite, ką mes dabar kalbame – mes norime, kad prie vėliavos pakėlimo susirinktų ir tremtiniai, ir politikai, ir jaunimas, ir vaikai, bet juk jų visų skirtinga patirtis. Negali vaikas taip išgyventi tos pačios dainos teksto, kaip žmogus, praėjęs ir ugnį, ir vandenį. Kiekvienas turi pereiti savo gyvenimo tarpsnį ir kiekvienam tinka kiti metodai. - O kokių valstybinių švenčių nori visuomenė? Ar buvo bandyta išgirsti jos nuomonę?
Reimunda Ruškuvienė:- Kur turime didelę patirtį klausiant visuomenės nuomonės – organizuojant miesto šventę. Tačiau dėl finansinių galimybių būtume pajėgūs įgyvendinti tik trečdalį šių pageidavimų. Apie miesto švenčių, renginių idėjas nuolat diskutuojame mokyklose, pedagogų pasitarimuose – bandome jas pritaikyti. Tačiau net ir pačių žmonių pasiūlytos idėjos ne visada prigyja. Pavyzdžiui, turime prisipažinti, kad nepasisekė įgyvendinti miesto parado idėją.
Juozas Mažeika:- Be to, kreipiantis į visuomenę idėjų renginiams, žmonės pirštu rodo į kultūros įstaigų darbuotojus, sakydami: „Jų toks darbas, tegul jie ir galvoja“. - O kokią įtaką šventės kokybei turi jos finansavimas?
Reimunda Ruškuvienė:- Jis turi didelę reikšmę: juk ir paprastas žmogus, jei neturi ko padėti ant stalo, pas save nekviečia svečių. Šiemet Vasario 16-osios renginiams Salantų kultūros centras gavo 300 Lt, Kretingos rajono kultūros centras – 1 tūkst. 200 Lt, o jų filialai kaimuose – po 100 Lt. Tradicinei Kretingos miesto šventei reikia 27 tūkst. Lt. Scena, įgarsinimas, apšvietimas „suvalgo“ trečdalį šventės biudžeto. Todėl papildomų pinigų ieškome per projektus, prašydami privačių rėmėjų pagalbos.
Nerijus Stasiulis:- Finansai garantuoja kokybiškas priemones renginiui surengti – gerą garsą, efektus, efektyvią reklamą. Kuo kultūra turi daugiau finansų, tuo kokybiškesni įrankiai renginiui suorganizuoti.
Dovydas Bajoras:- Būtina keisti formas, ieškant rėmėjų, lėšų. Teko skaityti prašymus renginiams remti – „neskaniai“ pateikti tie paverkšlenimai. Kaip prieiti prie verslininko, kaip paprašyti – vis dar nerandama formos.
Reimunda Ruškuvienė:- Turbūt nėra Kretingoje verslininkų, kurie nebūtų parėmę kultūros renginių, – galiu jiems tik padėkoti. Tačiau suprasdami jų galimybes ir vertindami tai, kad jie remia ne tik šventes, bet ir sportą, įvairias visuomeniškas organizacijas, stengiamės nepiktnaudžiauti jų dosnumu. O grąža verslininkams – tik moralinė, pasididžiavimas, kad ir jie prisidėjo prie miesto švenčių.
Nerijus Stasiulis:- Brangiausia Lietuvos iškėlimo ceremonija buvo Sibire ar sovietmečiu slapta tai padarius. Dabar gyvename tuos laikus, kai kultūros darbuotojų darbai yra matomiausi, tačiau mažiausiai finansuojami. Kultūros darbuotojų darbas suteikia neapčiuopiamą gyvenimo aplinkos komfortą, kurio maksimalią išraišką sukursime tik dirbdami kartu – kultūros darbuotojai, verslininkai, žiniasklaida. Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, jog artėjant Vasario 16-ajai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina šalies gyventojus deramai ir išradingai paminėti Valstybės atkūrimo dieną, kad ji taptų ypatinga tautos švente. „Vasario 16-oji – mūsų laisvės ir vienybės diena. Prisimindami mus vienijančias vertybes ir tradicijas bei iškiliausius savo krašto žmones, paverskime šią dieną ypatinga ir originalia švente savo šeimai, draugams ir bendruomenei“, - sako šalies vadovė. Pasak Prezidentės, net ir negalėdami laisvai švęsti Vasario 16-osios, tautiečiai sugalvodavo originalių būdų paminėti šią dieną. Ir dabar, kai esame laisvi švęsti Valstybės atkūrimo dieną, kasmet šalyje atsiranda vis daugiau iniciatyvių žmonių ir idėjų paminėti Vasario 16-ąją. Pati Prezidentė Vasario 16 dieną dalyvaus jau tradicija tapusiuose renginiuose: iškilmingoje Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje S.Daukanto aikštėje ir Nepriklausomybės akto signatarų atminimo pagerbimo ceremonijoje Rasų kapinėse. Po pietų šalies vadovė dalyvaus Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukojamose šv. Mišiose ir apdovanos Nacionalinės premijos laureatus.
Audronė PUIŠIENĖ, Dovilė SIMAITYTĖ
|
|
