Nuo Kretingos tvenkinio ledo – iki nacionalinės rinktinės

Vienas jauniausių Kretingos ledo ritulio komandos „Grifai“ narių 16 metų Simonas Gorelis savo žaidimu jau pranoko vyresniuosius kolegas, atvedusius jį į ledo ritulio aikštę.

Simonas Gorelis, kurį vaikystėje ledo rituliu sudomino tėvas, šiandien pripažįsta, jog ledo ritulys visų pirma išmokė pasitikėjimo savimi. „Turi būti stiprus ir fiziškai, ir psichologiškai. Svarbiausia – nepasiduoti ir komandoje palaikyti vienas kitą“, - teigė 16-metis, patirties įgijęs U-16, U-18 ir U-20 nacionalinėse rinktinėse.

Vaikinas, kurio trofėjų kolekcijoje – Pasaulio ledo ritulio čempionato II diviziono bronzos ir sidabro medaliai, pelnyti su Lietuvos U-18 ir U-20 rinktinėmis, dalinasi patirtimi su kretingiškiais žaidėjais, kad mūsiškiai kuo geriau pasirodytų Nacionalinės ledo ritulio Vakarų konferencijos dvikovose.

Puolėjo pozicijoje žaidžiantis S.Gorelis sakė, jog vienoje ir kitoje rinktinėje jam pasisekė pritapti, nors nerašytų taisyklių – kaip jauniausiam žaidėjui jam tenka nešioti vyresniųjų sportinius krepšius - išvengti nepavyko. Tačiau tai vaikino nė kiek negąsdina – ateis laikas, kai ir jo krepšį panėšės rinktinės naujokas.

Sportinis kelias iki nacionalinės rinktinės vis dėlto kainavo ir ašarų: S.Gorelis prisipažino, kaip pykdavęs ant tėvo, kuris, aistringas ledo ritulio žaidėjas, tempdavosi savo vaiką žaisti ledo ritulio.

„Dabar – viskas atvirkščiai: man ašarų kainuoja, kai sūnus moko žaisti ir verčia treniruotis, - pusiau juokais kalbėjo „Grifų“ narys Simono tėvas Jonas Gorelis. – Viskas – per Raimundą (R.Puškorių – aut. past.). Pamatęs, kaip ant balos ledo Simonas šakaliu varinėja ritulį, suskato kviesti į treniruotes, prisidėti prie komandos. Intensyvios treniruotės, kad ir ant tvenkinio ledo, davė rezultatą – Simonas kasmet tobulėjo, ir jį pastebėjo kitų miestų treneriai“.

Treniruotės su rinktine, tvirtino S.Gorelis, skiriasi nuo „pasilakstymo“ ant tvenkinio ledo.

„Apšilimas, taktiniai pratimai, technikos elementai – visa tai sudaro rimtą ir intensyvią treniruotę. Kai būnu namuose ir žaidžiame mėgėjišką ledo ritulį, žinoma, iškart ir puolame žaisti, - skirtumus apibūdino vaikinas. – Treniruotės su nacionaline rinktine davė labai daug: anksčiau, būdavo, lazdą – į rankas ir bėgu. Dabar greitį derinu su mąstymu – ledo ritulys reikalauja ne tik jėgos, greičio, bet ir protavimo, psichologinio nusiteikimo“.

S.Goreliui, ledo ritulį pradėjusiam žaisti vaikystėje, prireikė kelerių metų, jog suvoktų, kuo vis dėlto žavus ledo ritulys.

„Greitis ir patirtas malonumas, įmušus įvartį. Ledo ritulys – nepaprastai emocingas sportas. Tiek emocingas, kad ne visada žaidėjai tas emocijas ir suvaldo: kuo puikiausias to pavyzdys – žaidėjų kivirčai, kuriuos ne visada ir teisėjai išskiria. Bet varžybos baigiasi, ir viskas išsisprendžia savaime“, - teigė vaikinas, kuris savo ateitį su ledo rituliu sieja pagal galimybes – kaip seksis išlaikyti sportinę formą, įgūdžius, kokios komandos kviesis į savo gretas.

Ledo ritulininko tėvas J.Gorelis prisipažino, jog norėtų, kad sūnus liktų Lietuvoje.

„Visų pirma, Simonui reikia baigti mokyklą – Pranciškonų gimnaziją. Tada, kai sūnų pasiėmiau ant ledo, mano tikslas buvo, kad jis užaugtų sveikas. Ir iš tiesų – sportas išgydė visas vaikystėje turėtas ligas“, - teigiamą sporto įtaką grūdinimui ir sveikatai įvardino J.Gorelis, neslėpdamas gero jausmo, jog jo sūnus – nacionalinės rinktinės narys – užaugintas ant Kretingos tvenkinio ledo ir, galima sakyti, yra vienintelis iš Žemaitijos regiono, atstovaujantis mūsų kraštui nacionaliniu lygmeniu.

Artimiausiomis dienomis S.Gorelis su U-18 rinktine rengiasi išvykai į Ukrainą, Kijevą, draugiškam susitikimui, ir, jeigu pasiseks atrankoje, kovo pabaigoje Lietuvai jis turėtų atstovauti Olandijoje.

• Rašyti komentarą (6)