Į namus - su pašventinta Agotos duona

Vasario 5-ąją, šventos Agotos dieną, firminėje „Klaipėdos duonos“ parduotuvėje tradiciškai buvo šventinama ir dalijama duona: bendrovė specialiai ta proga kretingiškiams iškepė 400 bandelės dydžio ruginės duonos kepalėlių.

Šventindamas duoną brolis pranciškonas Evaldas Darulis linkėjo, kad kiekvienas, kuris ją valgys, vešis į kelionę ar saugos namuose, būtų apsaugotas nuo nelaimių.

Net šaltis neišvaikė po Votyvos pamaldų eilėje prie parduotuvės belūkuriuojančių, kol kunigas pašventins duoną, žmonių. Šventindamas duoną brolis pranciškonas Evaldas Darulis linkėjo, kad kiekvienas, kuris ją valgys, laikys namuose ar kurį duona lydės kelionėje, būtų apsaugotas nuo gaisrų ir nelaimių.

Bendrovės „Klaipėdos duona“ Marketingo skyriaus vadovas Arūnas Barbšys sakė, kad šventintos duonos dalijimo akciją įmonė tęsia jau dvyliktus metus. „Ši tradicija gimė Kretingoje brolių pranciškonų iniciatyva ir išplito Klaipėdoje bei Gargžduose. Manoma, kad Kretinga yra ypatingą dvasinę aurą turintis miestas, ir labai simboliška, kad čia gimusios idėjos plinta po Lietuvą“, - tvirtino A.Barbšys.

Nuo krikščionybės pradžios buvo manoma, kad kankinės Agotos duona apsaugo nuo ugnies bei nelaimingų atsitikimų. Kilus gaisrui, duona būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų ar bažnyčių. Mūsų protėviai šventintą duoną pakišdavo po trobos rąstais palubėje ar po namo pamatais. Kartais ją užkišdavo už šventųjų paveikslų. Šventintos duonos gabalėlis gulėdavo ant krosnies krašto, kad šventa ugnis rusentų ir iš namų neišeitų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo rankoje, kad ji perkūną atbaidytų.

Todėl šv. Agota – viena labiausiai paplitusių šventųjų lietuvių liaudies skulptūroje. Ši trečiame amžiuje Sicilijoje gyvenusi kankinė itin gerbiama bažnyčioje. Pasak legendos, ji pašventusi savo gyvenimą Kristui ir atstūmusi ją suvilioti bandžiusį Romos imperijos didžiūną. Todėl jo įsakymu buvusi uždaryta į viešnamį. Ir toliau besipriešinanti buvo žiauriai kankinama ugnimi, jos kūnas plėšomas. Todėl greta Agotos paveiksluose dažnai vaizduojamos žnyplės. Praradęs viltį laimėti, prokonsulas liepė ją sudeginti ant grotelių. Ėmus degti kūnui, nedegė jos galvos apdangalas – „veliumas“, kuris iškart tapo relikvija.

Pasak raštų, per šv. Agotos mirties metines išsiveržus Etnos ugnikalniui, žmonės bėgo prie jos kapo, paėmė stebuklingą „veliumą“ ir nunešė prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis. Nuo tada šv.Agota tapo ne tik Sicilijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau - ir nuo gaisrų.

• Rašyti komentarą (8)