|
|
|
Ar pykti yra mandagu?
Išauklėtas ir kultūringas žmogus niekada neleis sau garsiai kuo nors piktintis – rėkiant ir šaukiant sukelti skandalą, iškoneveikti kitą. Jis išliks orus, ramia veido išraiška net ir tada, kai reikės atlaikyti kito žmogaus pykčio ataką. Bent jau taip dauguma įsivaizduoja gerai etiketo pamokas išmokusį inteligentišką žmogų. Bet ar tikrai pykti yra nemandagu? „Dažnai painiojamos dvi sąvokos: jausti pyktį ir tai, kaip tą pyktį išreiškiame. Nėra „blogų“ ar „gerų“ jausmų. Jie tiesiog yra tokie, kokie yra, - sakė psichologė Eglė Stanevičiūtė. – Taigi į klausimą „Ar pykti yra mandagu?“ atsakyčiau taip: „Mandagiai pykti yra mandagu.“ - Visuomenėje tarsi priimta, kad problemas reikia išsiaiškinti kalbant ramiu tonu ir nedemonstruojant pykčio. Bet ar taip neišmokstame gyventi užgniaužę emocijų? - Kalbėjimas ramiu tonu dar nereiškia, kad nedemonstruojamas pyktis. Tačiau jei mes bandome apsimesti, kad nepykstame, „užgniaužiame“ pyktį, tada jis pradeda reikštis somatiniais būdais – pablogėja sveikata, užpuola įvairios ligos. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, gali išsivystyti ir depresija. Nepatarčiau pykčio „uždaryti“ savyje, nors jį parodyti ir ne visada galime, tarkime, prieš savo vadovą. Tokiu atveju reikėtų ieškoti būdų, kaip atsipalaiduoti, arba kur kitur sutelkti savo dėmesį, mintis. - Ar ne geriau būtų konfliktuojančioms pusėms tiesiai šviesiai išsakyti savo pyktį be mandagių formuluočių? Ar taip ne lengviau išsiaiškinti santykius? - Žinoma, lengviausia - tiesiai šviesiai išsakyti savo pyktį, tačiau ir tai padaryti reikia mandagiai. Jei sunku apie konflikto priežastis kalbėtis ramiai, geriau visų pirma kiek palaukti ir nusiraminti. Tačiau išsisakyti būtina. - O kaip tai padaryti mandagiai? - Kiekvienas esame atsakingas už savo jausmus, todėl ir pykdami pirmiausia turime kalbėti apie save, pavyzdžiui: „Aš pykstu, kai tu man trukdai dirbti“. O jei supykę pirmiausiai svaidysimės kaltinimais kitam, šaukdami, koks jis kvailas, kaip blogai ką nors padarė ir pan., iššauksime to žmogaus gynybą – jis atsilygins tokiais pat priekaištais mums. Kai kalbą pradedame nuo savo jausmų, antrai pusei nėra dėl ko „pereiti į gynybą“ ir jis atidžiau klausosi, kas įvyko, prisiima ir savo kaltės už įvykusį konfliktą. Taigi pasakę, kaip jaučiamės ir dėl ko, reiktų išsakyti ir savo lūkesčius, pavyzdžiui, „Norėčiau, kad tu man netrukdytum dirbti“, bei pasiūlyti kompromisą, tarkime, „Ar negalėtum užeiti vėliau, kai aš pabaigsiu darbą ir galėsiu su tavim pasikalbėti?“. Tokia būtų pykčio valdymo formulė: „Aš pykstu, nes... Norėčiau, kad... Gal galėtume...“. - O ką daryti, jei pykstantysis nekalba apie savo jausmus, o pirmiausia mėto priekaištų strėles? Kaip tam asmeniui, ant kurio pykstama, „nugesinti“ konfliktą? - Yra keletas būdų. Galima viskam, kas yra sakoma, pritarti: „Taip, aš iš tikrųjų labai kvailas, tikrai darau vien tik nesąmones ir t.t.“ arba sutikti su nuomonės galimybe: „Tu gali manyti, kad aš kvailas, tavo teisė taip apie mane galvoti“. Tokia reakcija pykstantį žmogų labai sutrikdo, jis nebežino, ką besakyti. O galima elgtis ir taip – nesiveliant į diskusijas, atkakliai ramiu tonu ir aiškiai kartoti tą pačią frazę, pvz.: „Aš norėčiau, kad tu liautumeisi ant manęs šaukęs/kad išeitum iš kambario ir pan.“. Tai reikia sakyti tol, kol pasiekiamas tikslas. Vis dėlto geriausia būtų įdėmiai klausytis pykstančio žmogaus ir jam padėti įvardinti jo jausmus: „Manau, kad tu piktas, nes aš pasielgiau netinkamai“ ir įvardinti, kaip. Svarbu - vengti kaltinimų kitam ir savo pyktį išreikšti žodžiais, o ne veiksmais. - Tačiau ar visada mokame atpažinti ir įvardinti savo jausmus? - To reikia mokytis: pažinti savo jausmus ir kuo dažniau juos reikšti – ne tik pyktį, bet ir džiaugsmą, kitus jausmus. Jei mes kalbėsime apie savo jausmus, to paties išmokysime ir savo partnerį, vaikus, lengviau juos suprasime. Pavyzdžiui, jei vaikas spardo stalą, galime jo paklausti, ar jis taip elgiasi, nes jaučiasi piktas, kas sukėlė jo pyktį ir pan. Tačiau kalbėti apie savo jausmus ne visada moka ir suaugusieji, pvz., motina griežtu tonu vaikui liepia eiti į savo kambarį, vietoj to, kad pasakytų, jog yra nusivylusi, pikta, nes vaikas blogai mokosi ir nedaro namų darbų. Dažnai supykę mes taip ir nepasakome, kaip jaučiamės, o šaukiame, rėkiame, priekaištaujame. Be to, ne visada atpažįstame ir tikrąją pykčio priežastį. Įsivaizduokite situaciją: mylimas žmogus laiku negrįžta namo ir neatsiliepia į jūsų skambučius. Pirmiausia, ko gero, jausite nerimą, ar jam neatsitiko kas nors bloga, nusivylimą, kad pamiršo paskambinti, o tik tada kils pyktis. Taigi pagaliau sulaukus mylimojo skambučio ir reiktų ne demonstruoti pyktį ir apšaukti, kodėl jis anksčiau nepaskambino, o pasakyti: „Ačiū Dievui, kad paskambinai, nerimavau dėl tavęs ir labai džiaugiuosi, kad tau viskas gerai“. Juk tai buvo pirmasis mus aplankęs jausmas – apie jį ir reikia kalbėti. - Kodėl reikia mokėti valdyti pyktį ir kaip to išmokti? - Kai į pyktį reaguojame negalvodami, automatiškai, tuomet elgiamės impulsyviai, nuspėjamai, nekontroliuojame savęs ir tarsi veidrodžiai atspindime kitą: jei ant mūsų šaukia, šaukiame ir mes, jei mus puola kumščiais, mes atsilyginame tuo pačiu. Kai save kontroliuojame, esame dėmesingi, sąmoningi, nenuspėjami ir apgalvojantys savo veiksmus. Kontroliuoti pyktį išmoksime tik tada, kai pažinsime save: pastebėsime, kokios mintys, emocijos mus užplūsta, kaip į tai reaguoja kūnas – gal ima stipriau plakti širdis, kaisti veidas, gniaužtis kumščiai, gal norisi verkti. Kai užčiuopsime šią būseną ir mokėsime atpažinti, kada pykstame, tada ir galėsime savo pyktį valdyti, nuspręsti, ką daryti toliau, pavyzdžiui, suskaičiuoti iki dešimt, giliai įkvėpti ir pan. - O kaip su pykčiu „draugauti“ šeimoje? Ar tai, kad šeimoje nėra pykčių, rodo tvirtus ir darnius santykius ar atvirkščiai – yra signalas, kad jie nevisaverčiai? - Į šitą klausimą galima atsakyti patarle „nėra namų be dūmų“. Taigi, jei nėra „dūmų“, vadinasi, santykiuose kažkas yra negerai. Arba, kaip sakoma, jei neturi konfliktų, pasitikrink pulsą. Savo pyktį svarbu išreikšti, nes tik taip kitiems galime parodyti savo jausmus, poreikius, paaiškinti, kas mums nepatinka. Tačiau tai daryti reikia ramiai ir aiškiai. - O kaip vertinate tokią pykimo taktiką – „nekalbadienius“ šeimoje? - Tai yra vadinama pasyvia agresija ir tai yra pati blogiausia pykčio išraiška. Jau geriau žmogus išsišauktų ir išsirėktų – tuomet greičiau būtų išsiaiškintas konfliktas ir greičiau atslūgtų įtampa, bendravimas grįžtų į savas „vėžes“. Jei žmogus pyksta ir tyli, nereiškia, kad niekas nevyksta, kad tai yra nepastebima. Atrodo, toks pyktis socialiai yra įvilktas į gražų rūbą – juk niekas nesimuša, nepalieka mėlynių. Tačiau toks „tylėjimas“ atneša psichologines žaizdas, dvasinį skausmą. Tyla sukaustyta pagieža tęsiasi ilgai ir alina abi konflikto puses. Sunku ir tam, ant kurio pykstama – negalėdamas garsiai išsiaiškinti, kuo nusikalto, jis gali prisigalvoti nebūtų dalykų. - Kodėl dėl tų pačių dalykų vieni žmonės pyksta, o kiti į juos numoja ranka? - Pyktis, kaip ir visi kiti jausmai, pirmiausia kyla dėl mūsų minčių. Todėl žmonės į tuos pačius dalykus reaguoja skirtingai. Jeigu vaikas aptaškytas balos vandeniu sugalvoja, kad tai - priežastis neiti į mokyklą, ir laimingas grįžta namo, jam dėl šio įvykio tikrai nebus pikta. Tačiau jei vaikas galvos, kad dabar jis turės šlapias pėdinti į mokyklą, jis jaus pyktį. - Ar mes galime susikurti tokį savo minčių pasaulį, kuris mus apsaugotų nuo „noro pykti“? - Taip, žinoma, – ypač to mokosi jogai, budistai. Reikia suvokti, kad pyktis kyla dėl mūsų minčių, o už jas esame atsakingi tik mes. Jei žvelgdami į konfliktinę situaciją pakeisime požiūrį - pasvarstysime, kodėl mus supykdęs žmogus taip pasielgė, gal jis nelinkėjo blogo, gal jis kažko nesuprato – sumažės ir mūsų noras pykti. Tačiau jei nuolat gyvensime blogomis mintimis ir jas „gromuliuosime“, kaip karvė šieną, tada priežasčių supykti nuolat rasime. Mūsų mintys, jausmai, organizmo būsena ir veiksmai yra labai tarpusavyje susiję, tarsi sukasi viename rate. Taigi jei pakeisime savo veiksmus, kitokios bus ir mūsų mintys. Štai kodėl supykus verta išmėginti kūno atpalaidavimo technikas, meditacijas, eiti sportuoti – tai atneša kitokias emocijas ir kitokias mintis. - Sakoma, kad labiausiai ant kitų žmonių pykstama už tas savybes, kokias ir pats turi. Ar iš tiesų? - Tai vadinama projekcija – kai pykstama ant savęs, tačiau nenorint to pripažinti, pyktis „perkeliamas“ ant kitų. Todėl gali būti, kad žmogus, kurį labai nervina vėluojantieji, ir pats nėra punktualus. Tokius dalykus pačiam pastebėti nėra lengva. O kartais žmonės pyksta dėl to, kad patys yra nepatenkinti savo gyvenimu. Pavyzdžiui, dažnai pikti būna perfekcionistai, kurie pyksta ir ant savęs, ir ant kitų, nes yra nepatenkinami jų pernelyg dideli lūkesčiai.
|
|
