|
|
|
Kai mintis išduoda paveikslai
Rytų išmintis sako, kad vienas piešinys atitinka tūkstantį žodžių. Todėl nekeista, kad meno terapija vaidina svarbų vaidmenį sveikatos apsaugos sistemoje. Klaipėdos psichiatrijos ligoninės meno terapijos klubui „Modus Vivendi“ jau visą dešimtmetį vadovauja viena žymiausių Klaipėdos krašto tapytojų akvarele Renatė Lūšis.
Siekia pažinti save Meno terapijos užsiėmimus klube „Modus Vivendi“ lanko įvairių profesijų žmonės. Užsiėmimo metu dirbama su nedidele – aštuonių žmonių - grupe. Ilgiau bendraudami klubo lankytojai susigyvena ir tampa tarsi šeima: kartu dalyvauja parodose, išvykose, švenčia gimtadienius. Kartais žmonės į klubą ateina net ne piešti, o pavartyti knygų apie meną. Užsiėmimų metu žmogus siekia ne sukurti šedevrą, o pažinti save. Formos, linijos ir potėpiai padeda atverti žmogaus vidines galias. Spontaniškai kuriant visi pasąmoniniai procesai – vaikystės prisiminimai, sapnai ar vidiniai konfliktai - atsispindi piešiniuose. Pasak R.Lūšis, ne visi lankytojai iš karto pradeda piešti. Kartais žmogui reikia laiko ir nusiteikimo, kad tam galėtų ryžtis. Vienas vaikinas ilgai ėjo apie stalą žiūrėdamas, kaip kiti piešia, ir tik po ilgų stebėjimų paprašė popieriaus lapo, o vėliau – ir pieštuko. Įsidrąsinęs pabandyti, dabar jis aktyviai piešia. Piešiniai parodo žmogaus savijautą, jo mąstyseną. Kartais klubo lankytojams pasiūloma piešti pagal temas, pavyzdžiui – „Ką norėčiau daryti savo mieste“, „Mano svajonių šeima“ ir kt. Net apie žmogaus agresiją galima spręsti iš jo piešinio. Jeigu žmogus piešia kažką griaunančio, naikinančio ar žudantį personažą, tai jis identifikuoja save. Pasitaiko, kad žmogaus piešiniai parodo ir apie jo pasirinkimą pasitraukti iš gyvenimo. Ir labai skaudu, kai tai įvyksta. Pašnekovė pastebėjo, jog svarbu ir tai, kad kartu kuriant vyksta ir žmonių socializacija. R.Lūšis yra baigusi aukštesniąją meno mokyklą Riazanėje, 1970 – 1975 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar akademija), o 2004 – 2006-aisiais psichologijos ir meno terapijos žinias gilino Sankt Peterburge – Podiplominių mokslų akademijoje bei Nijmegeno universitete Olandijoje. Remiasi A.Kopytino metodu R.Lūšis naudoja atviro studijinio pobūdžio meno terapiją. Ji remiasi Aleksandro Kopytino – Rusijos meno terapijos asociacijos pirmininko, kuris yra parašęs ne vieną knygą apie ART, tai yra meno, terapiją, - metodu. A.Kopytinas išskiria du pagrindinius dailės terapijos metodus – individualų bei grupinį. Grupinių susitikimų metu stengiamasi piešiniu ir žodžiu išreikšti savo mintis, suvokti savo emocines būsenas bei jų priežastis. Jo nuomone, grupėje vienu metu turi būti 11 – 13 žmonių. Svarbi ir grupėje tvyranti atmosfera. Geras mikroklimatas skatina narius būti aktyviems bei pasitikėti vienas kitu. Todėl specialistas, vedantis užsiėmimus, turi įvertinti tai, kad kiekviena grupė turi savo struktūrą, elgesio būdą ir yra tam tikrame raidos lygmenyje. Nustatant grupės ribas - žinoti, kokią gyvenimo patirtį, poreikius ir siekius turi grupės nariai. Grupės narių įtraukimas į bendrą veiklą turi didelę reikšmę priimant sprendimus. Individualios dailės terapijos objektas yra žmogus ir jo situacija sąveikoje su aplinka. Šioje sąveikoje, anot A.Kopytino, svarbu stengtis keisti ne vien paciento elgseną ar nuostatas, bet ir jo santykį su aplinka. Žmogus turi būti skatinamas reikšti vidinius išgyvenimus dailės išraiškos priemonėmis kuo spontaniškiau ir nesąmoningiau, nes visi pasąmoniniai procesai kuriant spontaniškai atsispindi piešiniuose. Meno terapijos kursų lankytojams yra sudaroma tokia aplinka, kur jie jaučiasi saugūs. Piešdamas žmogus pasirodo toks, koks yra iš tikrųjų. Žmogus piešinyje gali atkurti tai, kas buvo praeityje ar kas jį jaudina. Meno terapija domėtasi nuo seno Žymi Rusijos meno terapeutė Tatjana Kološina teigia, kad meno terapija gyvuoja nuo pat žmonijos pradžios. Žmonės nuo seniausių laikų ne šiaip sau piešė ar dainavo, o su tam tikra prasme. Tik dabar ši veikla yra įvardijama meno terapijos, plačiąja šio žodžio prasme, terminu. Ji meno terapiją įvardija ne kaip gydymą, o kaip kūrybinių galių žaidimą. R.Lūšis pastebėjo, kad spalvų poveikiu žmogaus psichikai domėjosi ir vokiečių rašytojas, mokslininkas, filosofas Johanas Gėtė. Jis sakė, kad spalvos veikia sielą ir kad jos gali sukelti jausmus. Spalvos gali pažadinti žmogaus emocijas ir mintis: raminti, džiuginti ar liūdinti. Spalvų poveikiu psichikai domėjosi ir psichoanalizės pradininkas austras Zigmundas Froidas. Jis suprato, kad nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ar simboliais. Taip meno priemonėmis gali būti išreikštas vidinis konfliktas ar baimė. Šveicarų psichologas Karlas Gustavas Jungas prašė pacientų piešti savo sapnus, svajones, fantazijas. Jis suprato, kad piešinys turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu ir kad simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Meno terapijos terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrianas Hilas, 1938 metais apsilankęs ligoninėje. Pamatęs ten tvyrantį liūdesį ir prislėgtą pacientų nuotaiką, spontaniškai pasiūlė jiems piešti. Po kelių dienų jis pastebėjo, kad piešimas žmonėms suteikia daug džiaugsmo. Šiais laikais meno terapija yra išplitusi po visą pasaulį ir naudojamos įvairiausios jos atšakos: poezijos, dramos, muzikos, delfinų, jodinėjimo žirgais, landšafto bei kitos terapijos. Šveicarijoje įkurtas didžiausias dailės terapijos kūrinių muziejus, savo fonduose sukaupęs per 5 tūkst. tapybos, grafikos bei skulptūros darbų. Meno terapijos atšakos panaudojamos ne tik specialiose įstaigose, kur teikiama stacionarinė pagalba, bet ir mokyklose, poliklinikose, kalėjimuose, darbovietėse, kur sprendžiamos bendravimo, socializacijos bei kitos problemos. Meno terapija prieš gerą dešimtmetį pradėta įgyvendinti Lietuvoje. Jau yra įsikūrusi meno terapeutų asociacija, rengianti konferencijas, seminarus bei parodas.
|
|
