|
|
|
Per šalčius benamiai apsigyvena kolonijomis
Kai Lietuvoje skaičiuojamos šalčio aukos, paaiškėjo, kad Kretingos benamiams speigas – išgyvenimo ir bendrystės išbandymas. Jie be pastogės nepalieka vieni kitų: būriais suguža pas tuos, kurie dar išsaugoję bent kokį nuosavą kampą. Bendrai valgo, geria ir taip ištempia per žiemą. Maisto – į labdaros valgyklą Kas rytą dešimtą miesto vargetos voromis traukia Pranciškonų vienuolyno link. Stoviniuoja, būriuojasi ir šildosi vienuolyno koridoriuje. Po 15 minučių ilgametė labdaros valgyklos šeimininkė Apolonija Bernotienė su pagalbininke Genute Alonderiene jiems atidaro duris, ir benamiai šturmuoja stalus. Užgulę godžiai srebia riebią garuojančią sriubą, dideliais kąsniais ją užkąsdami duona. Per pusvalandį sušilę, sočiai privalgę, vargetos pakyla nuo stalų, traukia iš maišelių stiklainius ir stoja į eilę: O.Bernotienė jiems pripila likusios sriubos ar keptos paukštienos taukų, įdeda kitokių produktų. Maisto dažnas jų dar parsineša vakarienei sau arba kitiems šeimos nariams. Vienuoliktą valgykla jau tuščia; prasiautus būriui valgytojų, belieka tušti sriubos katilai ir kalnai neplautų lėkščių. A.Bernotienė sakė, kad spustelėjus speigui, valgytojų padaugėjo beveik dukart. „Anksčiau ateidavo po 30 – 40 žmonių per dieną, o dabar – ligi 60. Kasdien sriubos išverdu apie 100 porcijų, kad galėtų parnešti dar 2-3 žmonėms“, - tvirtino jau du dešimtmečius varguoliams kasdien besiaukojanti ir šiandien 86-ąjį gimtadienį švenčianti itin gyvybinga moteris. „Žmonės man pasipasakoja, kad stojus šalčiams susibėga vieni pas kitus. Nedejavo nė vienas, kad būtų apšalę, nors pernai du mūsų valgytojai buvo nušalę kojų pirštus. Jie gyvena lyg kolonijomis: valgo iš vieno, geria, o kai pritrūksta maisto – vėl čia ateina. Toks jų gyvenimas: susipyksta - susimuša, vėl bučiuojasi ir draugauja“, - su motinišku atlaidumu kalbėjo A.Bernotienė apie Kretingos benamius, kurių skaudžias gyvenimo istorijas žino kaip savo pačios. Tos pačios benamių kompanijos vasarą sėdinėja ant „Mėguvos“ viešbučio griuvėsių ar lindi apgriuvusiame Padvarių tvarte.
Krepšiuose – visas gyvenimas Nors dauguma benamių yra praradę savo šeimas, namus, darbus, tačiau jie stebėtinai vengia viešumos: nė vienas iš būrio labdaros valgykloje kalbintų varguolių, net ir tie, kurie prašinėja šventoriuje ar prie „Maximos“, nepanoro pasisakyti pavardžių, o juolab - būti fotografuojami. „Sunku per speigą tiems, kas neturi pastogės. Aš glaudžiuosi pas vieną žmogų, ir ne tik aš. Mūsiškiai visi turi kur apsistoti, nežinau nė vieno, kuris gyventų „čystai“ ant gatvės“, - nužvelgęs valgytojų būrį, užtikrino 39-erių Robertas. Pavalgyti į labdaros valgyklą jis einąs jau daugel metų ir tikino pažįstąs beveik visus jos lankytojus. Robertas kasdien tamposi du didelius krepšius - vyras sakė, kad į juos sutelpa beveik visas jo gyvenimas: parsineša maisto ir dienos radybas, nes renkąs metalo laužą, butelius. „Štai, pažiūrėkit, – grynas spalvotasis metalas, radau prie konteinerio, - tvirtino rodydamas iš krepšio kyšančią keptuvę. - Gerų dalykų žmonės išmeta, aš susirenku ir taip verčiuosi. Maisto – makaronų, miltų, cukraus, aliejaus - gaunu valgykloje ir dar pas seseris teresėles. Drabužių, avalynės joms priveža konteineriais: eik, rinkis, kas patinka. Jokių pašalpų neprašinėju iš valdžios ir neinu prie garažų pasiimti paketų. Visko man užtenka, vienas nesuvalgau, kodėl dar turėčiau atimti iš kitų?“ - atrodė, kad vyras džiaugiasi tokiu gyvenimu. Robertas atviravo, kad šeimos niekad neturėjęs, - gyvenąs laisvas kaip paukštis. Galįs dirbti įvairius darbus, nuolatinio nerandąs, bet ir neieškąs. O vasaromis išeinąs dirbti pas ūkininkus. Pakalbinta 46-erių kretingiškė nenoriai prasitarė, kad dėl nuopuolio praradusi savo šeimą ir pinigus, ir dabar laikinai glaudžiasi pas vienišą senuką. „Mokesčius už butą jis sumoka iš savo pensijos, valgiui ne kažkas belieka – maisto jam iš čia parnešu“, - sakė, į maišelį kraudama stiklainius. Pasitaiko vagysčių
A. Bernotienė neslėpė, - nors už valgyklos durų tarp valgytojų galioja savi įstatymai, bet čia jie įpratinti laikytis jos nustatytos tvarkos. Prieš sėdant valgyti, nors ir kaip žmonės būna išalkę, jie žino, kad už valgį pirmiausia reikia padėkoti Dievui ir žmonėms. „Sakau jiems: kiek vargsta ūkininkai, kol užaugina tą duoną ar daržovę, kuri ant jūsų stalo. Jie išmoko ir maldų, kurias visi kalbame paeiliui“, - džiaugėsi moteris. Tarp valgytojų, neslėpė ji, pasitaiko ir nesąžiningų žmonių: „Jei į valgyklą įleistum po vieną, nepastebėtum, kaip nuo stalų dingsta duona. Kiekvienam į lėkštę prie sriubos padedu 3 - 4 abišales duonos. Jei kuriam jos pritrūksta, dar atriekiu. Tam kartui pavalgyti duonos tikrai užtenka, bet jie nori jos parsinešti. Pasitaiko, kad pavagia ištisas maisto pakuotes. Kiti pasako: mes žinome, kas taip padarė, bet negalime sakyti – mus už tai primuš, - neslėpė šeimininkė. – Pavogtus produktus jie išmaino ar parduoda, kad būtų už ką išgerti“. Bet A.Bernotienė įsitikinusi, kad visur visko pasitaiko, juk kartais negali sužiūrėti nė savo šeimos narių. „Aš jiems pagrasinu: jeigu taip darysit, sriubos lėkštę gausit pro langelį, kaip yra kituose miestuose. Ir jie manęs klauso“, - sakė moteris. Šaltis neapkandžiojo kretingiškių Tai, kad Kretingoje šiemet dar nėra nei apšalusių, nei mirtinai sušalusių žmonių, tikra Dievo dovana laiko ir Kretingos ligoninės Priimamojo skyriaus vedėjas Vilius Matulionis. „Šiemet nejuntame ir didesnio benamių antplūdžio: anksčiau jie būriais užplūsdavo patalpas, šildydavosi ir pasilikdavo ant čiužinių nakvoti. Galvoju, o kur jie šiemet sulindo? - svarstė gydytojas. – Benamiams esame paruošę tik vieną vietą: prie sanitarinių patalpų pastatėme kušetę, kad žmogus iš jos neiškristų ir nesusižalotų. Ši vieta žiemą ar vasarą nuolatos būna užimta: užsibuvęs vieną parą, žmogus nenori išeiti, paprašo išsimaudyti, pavalgyti, o seselės pasidalija ir savo sumuštiniais“. Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė taip pat patikino, jog šiomis dienomis nebūta jokių signalų, kad reikėtų priglausti gyvenamosios vietos neturintį asmenį. Socialinės globos vietos yra įsteigtos dviejose Kretingos rajono sveikatos priežiūros įstaigose: Salantų PSPC - 6 ir Kartenos slaugos bei palaikomojo gydymo ligoninėje – 16. Salantų pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Tomas Skliuderis sakė, jog dėl užklupusių šalčių įstaigoje bus priglaustas iš kaimo, suklypusioje troboje be langų gyvenęs vienišas, savimi negalintis pasirūpinti vyras. Kartenos ligoninės vadovės Antaninos Staškevičienės teigimu, jų įstaigoje nuolat gyvena 5-6 benamiai. Šiuo metu paguldyta nuo gaisro Grūšlaukėje nukentėjusi moteris.
|
|
