Pomėgiui renkasi senovinę aparatūrą

Kai pasaulį užvaldžiusi skaitmeninė technika, 17-metė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Sandra Leliugaitė į rankas ima jau beveik antikvariatu tapusius juostinius fotoaparatus. Ir visai nesijaudina, ką pagalvos kiti: tegul vadina mergina, atsilikusia nuo technikos naujovių, – už kitų nuomonę jai daug svarbiau menas, kurį gali sukurti dirbdama tik šiais nešiuolaikiniais fotoaparatais.

Sandra Leliugaitė į pasaulį žvelgia pro antikvarinių fotoaparatų akutę.

Eidamas mokyklos koridoriumi, sėdėdamas klasėje iškart pastebi iš žmonių minios išsiskiriančią Sandrą. Mergina akį traukia ne tik dėl savito aprangos stiliaus (jau iš pirmo žvilgsnio gali suprasti, jog tai – meniškos sielos žmogus), bet ir dėl asmeninių bruožų – komunikabilumo, drąsos – atrodo, jog jos pilna visur. Sandra prisipažįsta: „plaukti pasroviui“ – ne jos charakteriui, todėl dažnai elgiasi priešingai negu kiti.

„Jeigu visos merginos nešioja ilgus plaukus, aš būtinai privalau juos nusikirpti trumpai. Jeigu po renginio visi žiūrovai ploja vienodai, aš tikrai išsiskirsiu ir plosiu garsiau už kitus, ne į ritmą,“ – šypsodamasi sako gimnazistė.

Jau nuo mažens Sandros svajonė – fotografavimas, tačiau kalbant apie šią merginą, žodį „skaitmeninis“ tenka pamiršti. Jos kolekcijoje - tik juostiniai fotoaparatai: tarybinių laikų „Fed3“, kuriam jau apie 50 metų, taip pat liaudiškai „muiliniu“ vadinamas „Konica“. Prieš septynerius metus rankose laikydama tokį patį fotoaparatą, susidūriau su nuostabos pilnomis turistų japonų akimis: į jį jie žiūrėjo kaip į eksponatą, netgi prašė leisti paliesti rankomis. Taigi visai nekeista, kad šie prietaisai pas Sandrą atkeliavo iš sendaikčių parduotuvės. Mergina neslepia: „Konica“ jai kainavo tik 5 litus.

Įsigijusi šiuos senovinius fotoaparatus, Sandra dažnai po pamokų užeidavo į vieną Kretingoje esančią fotostudiją. Čia dirbantys žmonės papasakojo merginai apie fotografavimo ypatumus, negailėjo kitų naudingų patarimų.

Kaip tikra fotografijos entuziastė, seniausia pasaulyje „Pinhole“ technika Sandra nusprendė pasidaryti fotoaparatą pati. Nusibraižiusi eskizus mergina pagalbos konstruojant pagrindines šio fotoaparato dalis - objektyvą (metalinėje folijoje pragręžtą 0,1 – 0,5 mm skersmens dydžio skylutę), juostos traukimo mechanizmus, fotoaparato išorę – kartoninę dėžutę, - paprašė Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytojo Vismanto Masioko. Darbo procesas užtruko tris savaites.

Sandra prisipažįsta, jog vis dėlto mieliausias jos širdžiai – juostinis „Konica“ fotoaparatas. „Visada savo kuprinėje nešiojuosi šį „muilinuką“. Pastebėjusi įdomų vaizdą greitai jį griebiu ir, išlėkusi laukan, stengiuosi pagauti tos akimirkos grožį. Su „Fed3“ ilgai tenka nustatinėti tinkamą apšvietimą, nuotraukos ryškumą, o šis fotoaparatas itin patogus, atlieka net kai kurias skaitmenines funkcijas, be to, užtenka vieno mygtuko spustelėjimo ir nuotrauka padaryta,“ – pasakojo mergina.

Nuotrauka iš Sandros Leliugaitės asmeninio albumo

Dažniausiai fotografuodama Sandra naudoja 36 kadrų juostelę. Turbūt daugelis iš mūsų tiek nuotraukų galėtų padaryti mažiau negu per savaitę, tačiau jaunajai fotografei šis procesas dažnai užtrunka kelis mėnesius. Nuotraukose ji fiksuoja gyvūnus, nesuvaidintus žmonių tarpusavio santykius. Nors akimirkas ji „gaudo“ ilgą laiką, tačiau, anot merginos, laukimas, kol juostelė bus pilna, ir nežinia, ką gausi ją išryškinęs, yra patys patraukliausi jausmai fotografuojant šiais fotoaparatais.

Sandros nuomone, juostinis fotoaparatas yra pranašesnis už skaitmeninį, nes dėl savo jautrumo kiekvieną nuotraukoje esančio žmogaus judesį gali paversti tikru menu. Mergina naudoja jau pasibaigusio galiojimo juosteles, nes, anot jos, nuotraukos išeina meniškesnės ir joms patobulinti nereikalingos jokios kompiuterinės programos.

Sandra ne tik fotografuoja, bet ir iš savo nuotraukų cianotipijos (vienos seniausių fotografijos technikų) būdu kuria originalius paveikslus. Naudodama specialias chemines priemones, nespalvotą nuotrauką ji „perkelia“ ant popieriaus lapo. Dėl reakcijų metu susidariusio pigmento ji įgyja melsvą spalvą.

Sandra prisipažįsta, jog yra įvairiapusiška asmenybė, niekuomet nenustygsta vietoje: jai įdomu išbandyti naują veiklą. Laisvalaikiu mergina taip pat groja gitara, kuria eilėraščius, dainas, piešia tušu, veria auskarus iš buityje randamų medžiagų: gitaros stygų, datulių kauliukų, džiovintų lapų, cinamono, paprikos, plunksnų.

Savo ateities be kūrybinio darbo ji neįsivaizduoja. Sandros svajonė – tapti vaikų psichoterapeute, gydyti juos teatro, šokio, dailės terapija. Mergina tiki, kad menai taps jos kasdienio gyvenimo dalimi.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (4)