Gaisrininko kasdienybė: kelnės jau iš anksto užmautos ant batų

Drąsa, ištvermė, žmogiškumas. Kam reikalingos šios savybės? Ogi gaisrininkams. Norintys jais tapti, sukluskite, jums teks ne tik pilti vandenį ant degančių namų stogų, jūs privalėsite gelbėti visokiausius nelaimėlius, išmokti kalnus teorinės medžiagos bei sugalvoti, kaip turiningai praleisti laiką, kai aplinkui ramu. Plačiau papasakoti apie gaisrininkų gyvenimą sutiko Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojas Arvydas Beržonskis.

Gaisrininkas Arvydas Beržonskis sako, kad darbe turi būti visada pasirengęs iškvietimams ir sudėtingiems atvejams.

Kodėl pasirinkote gaisrininko profesiją?

- Nuo vaikystės žavėjausi karine struktūra. Atlikęs karo tarnybą armijoje, pamačiau skelbimą, kad Kretingoje reikalingi ugniagesiai, ir nusprendžiau pabandyti.

- Gal galėtumėte įvardyti, kaip vyko jūsų pasiruošimas šiam darbui? Kokius specialius kursus ar apmokymus reikėjo lankyti?

- Pirmiausia teko „praeiti“ centrinę medicinos ekspertizę, joje buvo patikrinta sveikata, fizinė būklė. Paskui du mėnesius lankiau kursus (dabar jie trunka metus) ir dar mėnesį laiko tęsėsi praktika.

- Ar tiesa, kad praėjus tam tikram laikotarpiui, privaloma iš naujo pasitikrinti savo fizinę formą?

- Taip, kasmet kiekvienas gaisrininkas laiko fizinio pasirengimo metines įskaitas. Testo metu reikia atlikti atsispaudimų, bėgti 100 metrų distanciją ir 3 kilometrų krosą. Kas du mėnesius turime atsiskaityti teoriją apie gaisrų gesinimą, avarines situacijas, pirmąją pagalbą.

- Kaip manote, kokie bruožai patys svarbiausi dirbant tokį darbą?

- Žinoma, gaisrininkui reikia daug drąsos, stiprybės, ištvermės, greitos reakcijos... Tačiau svarbiausia - būti paprastu žmogumi, nesusireikšminti ir tiesiog stengtis gerai atlikti savo darbą.

- Ar sulaukiate iškvietimų, nesusijusių su gaisrų gesinimu? Kokie jie?

- Kadangi dirbu dar tik trejus metus, neteko daryti kažko išskirtinio. Bet mano kolegos yra vykę gelbėti skęstančiųjų ar automobilių avarijose nukentėjusių žmonių. Kartais tenka padėti ir gyvūnams. Pavyzdžiui, kažkada Kretingos gaisrininkai traukė į pelkę įsmukusį arklį.

- Ką tenka išgyventi atvykus į įvykio vietą? Kaip susidorojate su emocijomis?

- Atvykęs žinai, jog privalai atlikti savo darbą, kad ir kokia sudėtinga situacija bebūtų, ir tiesiog nesileidi užvaldomas emocijų. Žinoma, būna, kad grįžęs namo permąstai viską, kas nutiko, bet stengiesi gyventi toliau. Tačiau kiekvienas skaudus įvykis ilgam išlieka atmintyje, kaip dar viena gyvenimo patirtis.

- Skubant į įvykio vietą svarbi kiekviena akimirka. Per kiek laiko tenka pasirengti?

- Kai gauname skambutį - išgirstame aliarmą, į įvykio vietą privalome išvykti per 1 minutę. Nesvarbu, ką veiktume tuo metu. Visi drabužiai būna suruošti iš anksto, net kelnės jau užmautos ant batų.

- Ką veikiate tuo metu, kai nėra iškvietimų?

- Skaitome profesinę literatūrą (privalome mokėti labai daug teorijos). Komplektuojame automobilius, kad galėtume patogiau bei greičiau paduoti vandenį ir gesinimas vyktų sklandžiau. Taisome sugedusią įrangą. Kartais ir papramogaujame: žaidžiame šachmatais, žiūrime televizorių, pasakojame anekdotus.

- Koks jūsų mėgstamiausias anekdotas?

- Na, yra vienas toks „gaisrininkiškas“ anekdotas... Kartą gaisrininkas nusprendė stoti į konservatoriją. Per stojamąjį egzaminą ištraukė bilietą su klausimu: „Kuo skiriasi pianinas nuo smuiko?“ Kiek pamąstęs išrėžė: „Pianinas ilgiau dega“.

- Kokiomis pamainomis tenka dirbti? Ar įmanoma koreguoti darbo laiką?

- Dirbame kas ketvirtą parą nuo 7.30 iki 7.30. Nesvarbu, kokia ypatinga diena mums bebūtų, mes turime būti darbe. Išsiprašyti pavyktų, nebent ištiktų rimta nelaimė šeimoje.

- Įvardinkite šios profesijos pliusus ir minusus.

- Didžiausias minusas, žinoma, yra mažas atlyginimas. O pliusų randu daug: nuolat palaikoma puiki fizinė forma, draugiškas kolektyvas, jausmas, kad darai gerus darbus.

Agnė ABELKYTĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (1)