|
|
|
Verslininko vizija - atkurti dvaro dvasią
„Mano vaizduotė šuoliais lenkia realybę: šioje dvaro vietoje - tarp kalvės, kluono, arklidžių - matau daug gyvasties, triukšmo, judėjimo. Grafų Tiškevičių laikais kluonas buvo tarsi viso dvaro maitintojas: čia klegėjo žmonės, prunkštė arkliai, bliovė galvijai. Turiu tokią viziją - atgaivinti dvaro dvasią, kokia buvo prieš 200 metų“, - kalbėjo naujasis dvaro kluono savininkas 44-erių Aurelijus Jurgutis.
Atidarė per grafo gimtadienį „Manęs nebaugino šita griuvena, - už jos aš mačiau slypintį grožį ir vaizduotėje piešiau tokį vaizdą, koks čia galėjo būti ankstesniais laikais. Grafas Tiškevičius su meile kūrė dvarą, puoselėjo jame augalus, veisė sodą. Nors dalelę to grožio norėčiau ir aš prikelti gyvenimui, - atviravo prieš dvejus metus iš privataus asmens gigantiško senovinio statinio liekanas įsigijęs A.Jurgutis. Kol kas jis restauravo tik priekinę kluono dalį ir įkurdino joje baldų parduotuvę. Siekdamas šią vietą paversti traukos centru, vyras neslėpė, jog sumanymų jis turįs nemažai. Jei pavyktų juos įgyvendinti, galbūt kada nors nustebintų Kretingą, neslėpė A.Jurgutis, baldų gamybos verslą plėtojantis Raseiniuose. Naująją parduotuvę, jis teigė, norėjęs pavadinti „Kluonu“, tačiau sutramdęs ambicijas, nes dar teatkėlęs tik dalį senovinio statinio. Tačiau jos atidarymui pasirinkęs rugsėjo 17-ąją – grafo Tiškevičiaus gimimo dieną. A.Jurgutis įsitikinęs, jog su statiniu, kaip ir žmogumi, reikia susigyventi, kad pajustum jo dvasią. „Kluono aura – labai gera. Domėjausi jo praeitimi: seni žmonės pasakojo, kad čia nėra įvykę skaudžių nelaimių, nebuvę savižudžių pakaruoklių. Po karo apgriuvusios sienos buvo mūrijamos iš plytų, kurias veždavo iš aplinkinių dvarų“, - kalbėjo vyras. Viso kluono plotas - 1 tūkst. 75 kv. m. Po priekine dalimi iškastas rūsys. Kolūkio laikais kluonas buvo paverstas trąšų sandėliu, sumūrytos vidinės perdangos. Iš Tiškevičių laikų belikę tik raudonų plytų kolonos ir medinės sijos, kurias pagal Kultūros paveldo reikalavimus yra būtina išsaugoti. Atkasė senovinį grindinį Į kluoną akmenimis grįstu grindiniu dvaro kumečiai vežė šieną, daržoves, grūdus, juos čia kūlė ir malė. „Įprastai akmenimis būdavo išklojamos miestų aikštės, pagrindinės gatvės, turgūs. O Kretingoje visas dvaro ūkis buvo sujungtas grindiniu, - pasakojo A.Jurgutis, kaip pats tikino, kartu su gyvenimo drauge Asta Norvaišiene nugremžę maždaug 2 tūkst. kv. m plotą palei kluoną. Visa praėjusi vasara, juokavo pašnekovas, buvo „parduota“ grindiniui: Aurelijus bobkatu valė dešimtmečiais susikaupusį purvą bei šiukšles, Asta šlavė ir plovė akmenis. Į krūvą sustūmus kelias mašinas šlamšto, pasimatė pirmykštis vaizdas - senovinis grindinys juosė kluoną nuo tvenkinio pusės, prie tvenkinio dar yra išlikę senieji borteliai. Nuo dabartinės Sodų gatvės, manoma, kluoną skyrė obelų alėja, tą pusę savininkas tikisi vėlgi apsodinti vaismedžiais. Pašnekovo žodžiais, tvarkant grindinį, stabteldavę senieji padvariškiai ir pasakodavę iš senolių girdėtas istorijas bei legendas: dėl vieno A.Jurgutis nedvejoja – grindinys tebėra išlikęs ir po Salantų plentu, prie dvaro pastatų kitapus gatvės, siekęs Akmenos upę. Savininkas grindinyje aptiko iš Tiškevičių laikų išlikusią lietaus nubėgimo sistemą su išbetonuotais šuliniais. Lietaus nuotekos subėgdavo į Akmenos upę. Tačiau nuotekos iš aukščiau esančių arklidžių tekėdavo į šalimais iškastus šulinius.
„Tokia pakopinė vandens nubėgimo sistema – ne lietuvių sugalvota: akivaizdu, jog dėl architektūrinių bei ekologinių sprendimų buvo pakviesti meistrai iš Vokietijos“, - įsitikinęs A.Jurgutis. Restauravo dvarus Vokietijoje Aurelijus tikino, jog kluoną bei jo aplinką abu su Asta atkuriantys patys: valo, gremžia, mūrija ir stato. „Man nesvetimas šis amatas: turiu restauravimo žinių bei patirties“, - neslėpė statybos inžinieriaus specialybę turintis verslininkas, kelerius metus dirbęs restauratoriumi Vokietijoje. Liubeko miesto apylinkėse jam teko atkurti du dvarus. „Po Berlyno sienos griūties senus dvarus įsigijo mano draugai, o jų restauravimą patikėjo man. Jie žinojo, kad nesu abejingas istorijai, degu aistra senovei, ypač pastatams“, - neslėpė vyras. Ir pats pajutęs didžiulį norą įsigyti senovinį statinį, - nusipirko 1914 m. statytą namą Venspilyje, vėliau teko jį parduoti. A.Jurgutis neslėpė, jog turįs nemažą ir statytojo patirtį: per savo gyvenimą jau pastatė 6 statinius – 3 gyvenamuosius namus, prekybos centrą, 2 pirtis - ir 3 pastatus restauravo. Vyras sakė, jog Kretingoje jis ketinąs ilgam įleisti šaknis: į kluoną perkelti baldų gamybos cechą, mieste yra įsigijęs žemės sklypą. Kretinga jam nesvetima, nes čia gyvena jo dėdės Pranciškus ir Kazys Jurgučiai, o mūsų miesto žmonės, pašnekovo teigimu, – atviresni, tvirtesni ir tikresni, negu Vidurio Lietuvoje.
Kretingos rajono paveldosaugininko Algirdo Mulvinsko komentaras:- Dvaro kluoną A.Jurgutis perpirko iš ankstesnio savininko: 1995-1996 m. įstatymuose buvo palikta spraga, kuria pasinaudojus buvo leista privatizuoti kultūros paveldo objektus. Taip gyventojai iš 24 dvaro objektų privatizavo 8, tarp jų - daržininko namą, kumetyną, kalvę, stalių dirbtuves. Naujieji kluono savininkai statinį renovuoja savo jėgomis ir, kiek įmanoma, laikydamiesi Kultūros paveldo departamento reikalavimų. Neslėpsiu, jog paveldosaugos sistema turėtų būti lankstesnė savininkams: jeigu reikalaujama labai tiksliai ir metodiškai atkurti senovę, dažnas savininkas nusispjauna ir išvis nieko nedaro. Manau, kad A.Jurgutis prisideda ir prie miesto istorijos puoselėjimo, atkasęs grindinį ir atradęs autentiškus šulinius.
|
|
