|
|
|
Dakaras: menas pažinti svetimą žemę
„Motociklų sporte už fizines galimybes yra svarbiau matymas ir mąstymas – būtent tai lemia sportininko sėkmę. Kad pasiektum finišą, reikia turėti įžvalgos ir pažinti žemę, nors ji tau ir svetima, matoma pirmą kartą. Bet kokioje situacijoje privalai išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir negali pasiduoti emocijoms“,- sakė 44 metų karteniškis Gintautas Igaris, kuris buvo vienintelis motociklininkas iš Lietuvos, šiemet pasiryžęs ir sėkmingai įveikęs beveik 9 tūkst. km ilgio Dakaro ralį.
Pragarišką Dakaro ralį įveikęs G. Igaris šypsosi pasakodamas, kad dar vieną savotišką išbandymą patyrė sugrįžęs į Lietuvą: vyrą užklupo toks didelis visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys, kad jis vos spėja tarp kasdienių šeimos ir verslo reikalų dalyvauti oficialiuose susitikimuose ir dalinti interviu. „Tikiuosi, kad greitai sugrįšiu į kasdienybę – tai bus proga ir vėl pasiilgti motociklų sporto“,- prisipažino savo įkurtai žvakių gamybos įmonei „Geralda“ vadovaujantis G.Igaris, kuris prieš pat darbo reikalais savaitei išvykdamas į Frankfurtą, sutiko Dakaro ralio įspūdžiais pasidalinti su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais. - Sėkmingai įveikęs dvi savaites trukusį Dakaro ralį, kuriame dalyvavote pirmą kartą, sulaukėte daug sveikinimų. O kieno sveikinimas Jums buvo maloniausias? - Širdį paglostė mano komandos vadovo Franko Piko (Franco Picco) žodžiai „dvigubas bravo“, kuriuos jis ištarė man likus 30 km iki finišo. F. Piko šis Dakaro ralis buvo devynioliktas jo karjeroje, taigi sukaupęs didžiulę patirtį, jis buvo tikras, kad likusi atkarpa man sunkumų nebesudarys. - Kuo Dakaro maratonas yra ypatingas, kad vien pasiekti finišą sportininkui yra didelis laimėjimas? - Trasos yra techniškai sunkiai išvažiuojamos ir įveikti visą Dakaro ralį - sudėtinga. Be to, patyrę Dakaro ralio dalyviai sakė, kad šis Dakaras buvo ypač sunkus. Tekdavo važiuoti ir per ilgus – apie 550 km – greičio ruožus, ir trumpais – apie 100 km – atstumais, tačiau ir šiuose buvo ne ką lengviau. Daugelis įsivaizduoja, kad Dakaro ralis – tai važiavimas tik per dykumas, nors iš tiesų važiuoti per išdžiūvusių upių vagas, kalnus, akmenis yra daug sudėtingiau, negu per smėlį. - Ar įmanoma bent panašias važiavimo sąlygas rasti Lietuvoje ir taip pasirengti Dakarui? - Panašios sąlygos buvo dvyliktame ar tryliktame greičio ruože: tarsi Lietuvos pajūriu važiavau vandenyno pakrante, vėliau – lyg ir per Klaipėdos karių poligoną, tik jei ten dar būtų daugiau akmenų primėtyta. Tačiau mūsų žemėje nėra tokio smėlio feš-feš, per kokį teko važiuoti Dakare. Sudėtinga jį apibūdinti: tarsi sauso molio dulkės, klampios ir apgaulingos, po kuriomis gali slėptis akmenys, išgraužtų uolienų kiaurymės. Feš-feš smėlyje galima panardinti motociklą – ir jo neberasi. Pervažiavus tokią trasą, negali atsidžiaugti išvažiavęs į asfaltuotą kelią – atrodo, išbučiuot jį galėtum. - Ar išgyvenote nevilties momentų, kai pats savęs klaustumėte: ką aš čia veikiu? - Tokį jausmą esu patyręs: tik ne šiame, o viename ankstesnių ralių. Dakare tokių minčių nebuvo – nejaučiau panikos ar nevilties, nors turėjau daug abejonių, ar iš viso pavyks dalyvauti lenktynėse. Per varžybų atidarymą negalėjau pasirodyti ant motociklininkų podiumo – „nupapsėjau“ vos 100 metrų. Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo sugedęs laidas, jungiantis generatorių ir akumuliatorių, bet kad atrasčiau šį gedimą, reikėjo išardyti pusę motociklo. O kur dar sudegusi sankaba, pamestos variklio apsaugos. Laimei, šiuos gedimus pavyko pašalinti. - Sakoma: gera pradžia – pusė darbo. Jūsų gi „pradžia“ buvo nepavydėtina: į Dakarą išvažiavote sirgdamas bronchitu, atidėjęs trūkusių kojos raiščių operaciją, o jau pirmą dieną užklupo techniniai gedimai. - Mano atveju šis posakis skambėtų kitaip – jei pradžia yra bloga, vadinasi, toliau eisis kaip iš pypkės. Pamaniau: negali viskas taip absurdiškai baigtis dar neprasidėjus, negalėjau visko mesti. Ir man pavyko sutikti reikiamus žmones, pašalinti gedimus. - Kokia mintis važiuojant Dakaro ralyje Jums teikė stiprybės? - Skaičiavau dienas: iš pradžių užsibrėžiau, kad privalau išvažiuoti tris dienas. Tada iškėliau sau tikslą įveikti trečdalį, vėliau – bent pusę maratono laiko. Taip žingsnis po žingsnio artėjau prie finišo. Iš tikrųjų sudėtingiausia ir buvo Argentinoje, todėl tarp Dakaro ralio dalyvių galioja taisyklė: jei pasieksi Čilę – 80 proc. tikimybė, kad įveiksi ir visą maratoną.
- Kokie jausmai aplanko, kai važiuodamas ralio trasa matai, jog kai kurie dalyviai, įklimpę dėl motociklo gedimų, kitų problemų, iš jos jau nebegrįš, finišo nebepasieks? - Kasdien mačiau, kaip trasoje lieka kai kurie dalyviai – galima galvoti taip, kad jie tau jau dulkių nebekels, o kita vertus – suteikti jiems pagalbą. Tai yra jautrus ir daug minčių sukeliantis klausimas. Tačiau ir trasoje, ir gyvenime pagalbą galima suteikti tik iki tam tikros ribos – nesant rimtos priežasties, neverta ant savo pečių užsikrauti ir vilkti svetimą kryžių. Taip nepadėsi nei sau, tam žmogui. - Kaip reagavote į žinią, kad jau pirmame greičio ruože tragiškai žuvo motociklininkas iš Argentinos? - Apie tai sužinojau ne iš karto, o tik baigęs ruožą. Pirma mintis – gaila žmogaus. Įsivaizdavau, ką išgirdę šią žinią išgyvena mano artimieji, namiškiai – manau, kad jiems buvo neramu dėl manęs. Pavojaus esama bet kokiame ralyje ir nebūtinai greičio ruože. Pavyzdžiui, kolega iš JAV nebegalėjo tęsti ralio, nes jo veidas buvo sužalotas akmeniu, kurį pakėlė ir sviedė pravažiuojančio sunkvežimio ratas. Kitas žmogus, kuris jau buvo iškritęs iš ralio, net nevilkėdamas specialios aprangos, motociklu važiavo į degalinę, bet paslydo – griuvo ant asfalto ir susižalojo. Man pačiam pervažiuojant į kitą greičio ruožą, netikėtai į kelią išvažiavo dviratininkas – net neapsidairęs, ar jam važiuoti yra saugu. Vos išnėręs pro dviratininką, atsidūriau priešpriešinėje eismo juostoje, kur važiavo sunkvežimiai. Laimei, viskas baigėsi gerai. Šitiek aš žinau, bet kiek dar istorijų apie pavojingas situacijas Dakare negirdėjau? Tai kaip nuraminote savo artimuosius, kad jie nesijaudintų dėl Jūsų dalyvavimo Dakare? - Visi prie to jau priprato. Motociklų sporte aktyviai dalyvauju 5-6 metus, ir vos ne kiekvieną vasaros savaitgalį važiuoju į motociklų varžybas, iš kurių grįžtu su mėlynėmis. Dalyvaudamas motociklo ralyje nejauti tiek streso, kiek tave stebintys artimieji, nes tu pats valdai situaciją ir jauti savo galimybes. O artimieji mato tokius Dakaro reportažus, kur yra atkrenkami įspūdingiausi momentai ir sutirštinamos spalvos. Panašiai yra ir greitai vairuojant automobilį: vairuotojas pasitiki savimi, o šalia sėdinčiam keleiviui yra nejauku. Apskritai enduro klasėje motociklais gali važiuoti tik subrendusios asmenybės, nes privalai bet kokioje situacijoje išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, turėti įžvalgos – kartais pakanka pasukti galvą į šoną ir pamatyti, kad nebūtina lėkti tiesiai ir įveikiant sunkiausias kliūtis, nes šalia yra gražus apvažiavimas. Turi suprasti, kad varžybose pamačius fotografus, reikia sumažinti greitį, o ne atvirkščiai – noras pademonstruoti savo sugebėjimus gali liūdnai baigtis. Franko Piko net su sulaužytu šonkauliu nusprendė tęsti Dakaro maratoną ir su tokiu pačiu „Yamaha“ motociklu, kaip ir mano, sugebėjo užimti 47-ąją vietą. Tai įrodo, kad fizinė galia nėra svarbiausia, reikia „švariai“ važiuoti, tinkamai paskirstyti jėgas. - Skeptikai atsakytų, kad žaisti su savo sveikata yra mažų mažiausiai neatsakinga. - Yra tiesos. Visi esame lengvai trenkti. Pats esu buvęs taip „pašventintas“ Afrikos kopų, kad ralį turėjau tęsti su raktikaulio lūžiu. Šiame sporte traumų nėra. Bent jau kol dar gali sėdėti ant motociklo. - Ko išmoko Dakaro ralis? - Dakaro ralyje patikrini save: savo charakterį, važiavimo įgūdžius, technikos paruošimą. Galima sakyti, kad kiekvienas prieš tai buvęs ralis buvo ilgas pasiruošimas Dakarui. Dakaras yra gera mokykla, tačiau jo pamokas įvertini tik grįžęs. Supranti, ką dar reikėtų patobulinti, o gal ir naujo išmokti. - Kokių įspūdžių parsivežėte iš Dakaro? - Pamačiau nuostabios gamtos – raudonos uolos, beprotiškai gražios kopos, daugiau kaip 5 metrų aukščio kaktusai bei prarajos, kurių gylis – gal daugiau negu kilometras ir nuo kurių nesaugo jokia tvorelė. Čilėje nemačiau nė lopinėlio žalumos - Atakamos dykuma ir druskos lyguma. Gal vienintelėje vietoje pamatėme upę ir šiek tiek žolės prie jos – tai buvo labai netikėtas atradimas. Teko pabendrauti ir su vietiniais gyventojais. Argentinoje Dakaro ralis įvyko jau ketvirtą kartą, taigi vietiniai žmonės jį žino ir dideliais būriais laukia motociklininkų, kad su visais jais galėtų nusifotografuoti. Pakanka stabtelti prie šviesoforo – ir žmonės pribėga tam, kad įsiamžintų su tavimi. Jei gatvėje sustotum ilgesniam laikui, būtų sudėtinga iš jų ištrūkti. Mačiau komišką situaciją, kai vienas paprastas žmogus, važiavęs motociklu, netyčia užklydo į dalyvių teritoriją – iš jos išvažiuojant jį pasitiko minia žmonių, kurie puolė kartu fotografuotis. Jiems pakako vien to, kad ant šio motociklo buvo užklijuotas lipdukas su užrašu „Dakaras“. O Peru šalyje ralis vyko pirmą kartą – šios šalies gyventojai motociklininkų laukė tuose greičio ruožuose, kuriuose yra pavojingų situacijų, pavyzdžiui, nukirsta aukšta kopa. Ištroškę kraują stingstančių vaizdų, jie dalyviams padrąsinančiai mojavo ir ragino: „Važiuok, važiuok!”. - Kaip Jūs atsiradote motociklų sporte? Kaip susižavėjote motociklais? - Turiu nuotrauką, kur mane, vos penkių mėnesių amžiaus, senelis laiko pasodinęs ant motociklo. Ir tėtis mane mažą vaiką dažnai vežiodavo motociklu. Abu – ir mano senelis, ir tėtis – motociklams jautė trauką. Kai tėtis papasakojo, per kokius kalnus, tiltus važinėjo motociklu, supratau, kad enduro dvasia jam nesvetima. Daugiausiai kolegų motociklininkų, su kuriais teko bendrauti, prisipažino, kad motociklais „susirgo“ vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje. Jei motociklu žmonės išmoksta važiuoti vyresniame amžiuje – tai telieka tik laisvalaikio pramoga. Atsimenu, kaip iš muzikos mokyklos skubėdavau ne į stotį, kad grįžčiau namo, o į detalių parduotuvę, kur ieškodavau dalių savo „birbalietui“. Buvau gal šeštoje klasėje, kai man tėtis parvežė motorolerį TULA, o „birbalietais“, kurie buvo populiarūs ir tarp mano draugų, pradėjau važinėti gal nuo ketvirtos – penktos klasės. - Vadinasi, nebuvote iš tų jaunuolių, kurie motociklą įsigyja tam, kad patrauktų merginų dėmesį? - Ten, kur aš važinėjau motociklu, merginos nevaikščiojo. Mano trasa buvo laukai ir kemsynai. Atsimenu, kaip per televizorių pamačius Dakaro ralio vaizdus, man užtraukdavo žadą iš susižavėjimo. Ir šią svajonę – sudalyvauti Dakaro maratone – įgyvendinau. - Nuo pomėgio motociklams Jūsų neatitraukė ir Jūsų sukurta šeima. Atvirkščiai – Jūs žmoną ir vaikus susisodinate į motociklą ir traukiate į keliones. - Mano žmona Jolanta turbūt galėtų nors ir su arklio vežimu traukti į kitas šalis – tai žmogus, kuris moka pajausti keliavimo malonumą, ir tuo labai džiaugiuosi. Su šeima motociklu esame važiavę į Kroatiją – per dešimt dienų aplankėme dešimt šalių. Tuomet mano sūnui Ugniui buvo aštuoneri, o dukrai Agnei – dešimt metų. Jie į šią kelionę išsiruošė be didelio entuziazmo, užtat dabar turi nuostabių prisiminimų. Jie išmoko keliauti motociklo lopšyje, kuriame bevažiuojant ir užmigdavo – pajausdavau, kaip vaiko šalmas atsiremia man į nugarą. Su motociklu esame aplankę ir Prancūziją – Paryžių, Disneilendą. - O kada kelionė motociklu laukia mažosios Jūsų dukters – vienerių metų Mėtos? - Mėtai dar neteko taip keliauti ir, tiesą pasakius, nežinau, kaip reikės į motociklo lopšį sutalpinti visą šeimą. Dalyvaudamas enduro raliuose Lietuvoje, pamačiau įstabių dalykų: įspūdį paliko Aukštaitijoje, Dzūkijoje matyti išlikę senosios architektūros statiniai, pavyzdžiui, rąstinės trobos aukštais slenksčiais. Tad dabar svarstau: gal šią vasarą keliauti po Lietuvą, Latviją.
|
|
