|
|
|
Pirkinys atsirūgo
„Laukė, kol močiutė akis užmerks“,- tokią išvadą pasidarė Ona Raveikienė, pasipiktinusi, kad, jos įsitikinimu, pusvelčiui sodybą iš anytos 88 metų Stasės Piekuvienės įsigiję Stasė ir Anicetas Preibiai senole visai nesirūpino ir neglobojo. Tokius priekaištus išgirdusi Stasė Preibienė, vadovaujanti Salantų kultūros centrui, negalėjo nuslėpti nuostabos.
Šiuo metu S.Piekuvienė gyvena Tauragėje, kur ja rūpinasi sūnus Adomas Raveikis su žmona Ona, nors ji iki gyvenimo galo galėjo gyventi savo sodyboje Gargždelės kaime, visai šalia Salantų miesto. Kad S.Piekuvienei iki gyvos galvos priklauso vienas kambarys, įteisinta sodybos pirkimo-pardavimo sutartyje, prieš penkerius metus pasirašytoje su Stase ir Anicetu Preibiais. Už pažadą nuleido kainą „Maniau, kad manimi kaip savo motina rūpinsis“,- telefonu „Pajūrio naujienoms“ sakė S.Piekuvienė, kuri savo giminaičiams papasakojo, kad parduodama 1969 metais statytą 78,27 kv.m bendro ploto namą su visais ūkiniais pastatais ir 19 arų žemės sklypu su Preibiais buvo suderėjusi 50 tūkst. Lt kainą. Tačiau šią sumą S.Piekuvienė sakė sumažinusi 20 tūkst. Lt – už tai jai Preibiai esą pasižadėjo senolę globoti iki mirties ir gražiai palaidoti. S.Piekuvienės marti O.Raveikienė pacitavo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta kaina – 23 tūkst. Lt. Tačiau anyta ją užtikrino iš tiesų gavusi 30 tūkst. Lt: prieš sutarties pasirašymą gavusi 27 tūkst. Lt, po kurio laiko – ir likusius 3 tūkst. Lt. „Nesąmonė: Stasei Piekuvienei sumokėjome tiek, kiek ji paprašė, ir ta suma atitiko tuometines rinkos kainas. Tie skaičiai yra visai kitokie – matyt, močiutė artimiesiems nesakė teisybės, už kiek iš tikrųjų namą pardavė. Mes tik 5 tūkst. Lt nusilygome, bet, mano supratimu, perkant tokį didelį pirkinį tai yra normalu. Mes jai skoloje tikrai nelikome,- kalbėjo S.Preibienė, neatskleidusi, už kokią sumą sodybą nusipirko. – Matyt, toks likimas buvo, kad turėjome įsikelti būtent į tą sodybą: vos ją nusipirkome, sužinojome, kad visai netoli pardavinėjamas kitas namas – geresnės būklės, už mažesnę kainą ir be gyventojų. O mums savo nusipirktą namą teko gerokai remontuoti, remonto darbai dar ir dabar tęsiami.“ Viename name – atskiri gyvenimai O.Raveikienė pasakojo, kad sodybos pirkimas buvęs suorganizuotas labai greitai – matyt, svarstė S.Piekuvienės giminės, kad ji nespėtų šio žingsnio aptarti su artimaisiais. „Sužinoję apie namo pardavimą, mes gerbėme mamos sprendimą, manėme, gal išties ji geriau jausis gyvendama savame name ir prižiūrima Preibių. Per daug buvome patiklūs“,- apmaudavo O.Raveikienė. Tačiau S.Preibienė tvirtino, kad namo pardavimą inicijavo pati S.Piekuvienė – esą ji jau senokai ieškojo pirkėjų. „Seniai buvome tą sodybą apsižiūrėję – gal prieš 25 metus ją S.Piekuvienė norėjo parduoti. Mums ji patiko: graži, rami vieta, netoli miesto centro. Apie sodybos pirkimą su Piekuviene tarėmės jau pavasarį, o sutartį pasirašėme tik gruodžio mėnesį. Tai kur čia skubėta?“- stebėjosi S.Preibienė. Ji garantavo, kad jokios kalbos apie S.Piekuvienės priežiūrą ir globą nebuvo – senolė buvo šviesaus proto ir pati savimi galėjo pasirūpinti. Tad įsipareigojimo, kad Preibiai prižiūrės ir rūpinsis S.Piekuviene, nėra nurodyta nei pirkimo-pardavimo, nei jokioje kitoje sutartyje. „Mes buvome dvi atskiros šeimos, tik tiek, kad gyvenome viename name. Stengiausi nelįsti į Piekuvienės gyvenimą ir nieko jai neprieštarauti – kaip ji pasakydavo, taip mes ir padarydavome. Juk savo mamai gali ką nors patarti, ir tai pasitaiko nesusipratimų, o čia kalbame apie santykius su svetimu žmogumi“,- pasakojo S.Preibienė. Priekaištų – begalės S.Piekuvienės artimieji prižėrė daug priekaištų Anicetui ir Stasei Preibiams – esą jie neglobojo poliartritu sergančios ir sunkiai begalinčios savimi pasirūpinti senolės, nors jai žadėję tai daryti, neleido naudotis skalbimo mašina, net kūrenti krosnies, kad galėtų susišildyti, o ką jau besakyti apie skanesnio kąsnio pasiūlymą. „Stasė Preibienė tik nupirkdavo maisto produktų, kurių mama paprašydavo ir už juos užmokėdavo iš savo pensijos. O daugiau – jokios pagalbos. Atvažiavę pas mamą visų pirma turėdavome išplauti kambarius ir viską sutvarkyti – šitaip apleista ji buvo, o tik tada galėdavome susėsti pabendrauti,- pasakojo O.Raveikienė. – Esu labai dėkinga kaimynėms Auksei Bagdonienei, Zitai Raveikienei, Jūratei Andriuškienei ir kitiems, kurie pasirūpindavo mūsų mama ir padėjo jai.“ „Štai kaip galima viską į kitą pusę išversti,- išgirdusi priekaištus kalbėjo S.Preibienė. – Per remontą reikėjo keisti namo elektros instaliaciją, santechniką – tuo laiku ir mes patys negalėjome buities prietaisais naudotis. Kol vyko remontas, mes Stasei Piekuvienei leidome naudotis virtuve, kad jai būtų patogiau, o patys eidavome maisto gaminti į vasarinę virtuvę. O dėl namo šildymo: krosnį kūrėme triskart per dieną, kambariuose buvo tikrai šilta, bet ką daryti, jei mes vaikštome su marškinėliais trumpomis rankovėmis, o Stasei Piekuvienei vis tiek šalta? Stasės Piekuvienės prašėme jos kambaryje esančios krosnies nekurti tik baimindamiesi dėl jos pačios saugumo – neturėdama nuovokos ji tiek prikūrendavo, kad nuo karščio įkaisdavo ne tik siena, bet ir prie jos esantys baldai. Bijojome, kad dėl to nekiltų gaisras.“ Buvo arti mirties S.Piekuvienės ir Preibių santykiai pasiekė kulminaciją, kai S.Piekuvienė iškrito iš lovos ir nepajėgdama atsistoti, gulėdama ant grindų sušalo. Senolė šiaip taip pasiekė telefoną, kuriuo pagalbon pasikvietė kaimynę. Šią istoriją papasakojusi O.Raveikienė sakė iš gydytojų girdėjusi, kad tereikėjo bent poros valandų ir S.Piekuvienės gyvybė būtų užgesusi. „Ji buvo rasta sušalusi kambaryje, mažai kalbėjo, o svarbiausia – tris dienas nei valgiusi, nei gėrusi“,- teigė O.Raveikienė. Ji tvirtino, kad Preibiai vengia bendrauti su S.Piekuvienės artimaisiais, ir neatmeta galimybės kreiptis į teismą dėl neva apgaule išviliotų 20 tūkst. Lt ir nepriežiūros. „Nieko nebesuprantu: dar prieš šventes šnekėjau su Ona telefonu. Klausiau jos, ar ji kuo nors mane kaltina – ši patvirtino, kad aš neprivalau S.Piekuvienės nei maitinti, nei slaugyti. Sakiau: jei S.Piekuvienei reikia slaugos, tvarkykime dokumentus ir žiūrėsime, gal kokį žmogų pasamdyti ar kitos išeities ieškoti. Atrodė, kad mudvi viską buvome išsiaiškinusios,- sakė S.Preibienė. – Galvoje netelpa tokie kaltinimai. Visada geruoju sutarėme ir su S.Piekuviene, ir su jos artimaisiais. Iki šiol tarp mūsų nebuvo jokių barnių ar pykčių.“ „Pajūrio naujienų“ kalbintos kaimynės Auksė Bagdonienė ir Zita Raveikienė stengėsi laikytis neutralios pozicijos ir nesikišti į Preibių ir S.Piekuvienės santykius. „Mes nežinome, kaip iš tikrųjų jų buvo suderėta, todėl ir spręsti negalime“,- kalbėjo moterys. Bendruomenės slaugytoja dirbanti A.Bagdonienė tik patvirtino, kad S.Piekuvienė tikrai buvo neprižiūrima ir jai pačiai teko ne kartą senolę numaudyti, sutvarkyti jos kambarį, o prieš išvažiuojant gyventi į Tauragę - ir beveik tris savaites ją paslaugyti savo namuose.
Notarės Vilijos Kralikienės komentaras:- Pirkimo-pardavimo sutartis ir rentos sutartis yra visiškai skirtingos prigimties. Tokios sutarties, kad žmogus perka nekilnojamąjį turtą ir tuo pačiu įsipareigoja išlaikyti pardavėją, net negali būti. Jeigu asmuo nori išlaikymo iki gyvos galvos – pinigais ar natūra, pavyzdžiui, paslaugomis, priežiūra senatvėje – jis įsipareigoja už tai kitam asmeniui perduoti turtą. Tačiau už tokį turto perleidimą pinigai nėra mokami. Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaryta iš dviejų dalių: savininkas turtą perduoda kitam asmeniui, o šis įsipareigoja jį išlaikyti iki gyvos galvos. Jeigu asmeniui buvo sumokėta už nekilnojamąjį turtą, jis sudaro pirkimo-pardavimo sutartį. Joje galima įtvirtinti ir uzufrukto teisę, pavyzdžiui, naudotis vienu kambariu. Vyresnio amžiaus žmonės, norintys, kad mainais už turtą jais būtų senatvėje pasirūpinta, turėtų tai aiškiai įvardinti ir atėję pas notarą. Tai padės išvengti nesusipratimų ateityje.
|
|
