|
|
|
Angelai – kolekcijoje ir tarp mūsų
„Nesu tikra menininkė: tai – tiesiog mano širdies darbai, - kalbėjo 61-erių Genovaitė Žukauskienė, Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekoje surengtoje parodoje „Karalių dovanos“ pristatydama savo veltine ir batikos technika sukurtus darbus. - Aš nesididžiuoju nė angelų kolekcija: man gera, jei jie kažkam suteikia džiaugsmo“.
Lietuviški angelai - mieliausi Per 20 metų G.Žukauskienė sukaupė apie 500 angelų skulptūrėlių, kurios atkeliavo iš įvairių pasaulio šalių. Dažniausiai tai - autentiški rankų darbo kūriniai iš medžio, stiklo, porceliano, keramikos, metalo, tekstilės arba suvenyrai, atspindintys konkrečios šalies nacionalinius ypatumus. Į Genovaitės kolekciją angelai atkeliavo iš JAV, Kanados, Izraelio, Palestinos, Egipto, Vidurio Afrikos, Kinijos, Australijos. „Tačiau man mieliausi yra lietuviški angelai. Buvo metas, kai jų Lietuvoje neturėjome, bet dabar liaudies meistrai tą trūkumą kompensuoja su kaupu. Tie rankų darbo angelai – tokie nuostabūs ir mieli, pažiūrėkit, kiekvienas jų turi savo veidą ir charakterį“, - kalbėjo meniškos sielos moteris. Ji atviravo, kad kolekcionavimo aistra buvo užsidegusi nuo jaunystės – rinko rankų darbo ąsotėlius, puodelius. O angelų kolekcija prasidėjo nuo to, kai jos sūnus Laimonas, vėliau pasirinkęs pranciškonišką Juozapo Marijos vardą, įstojo mokytis teologijos į Vytauto Didžiojo universitetą ir Trijų karalių dieną sumanė mamai padovanoti dvi angelų skulptūrėles. Jas surado antikvariate, nes, Genovaitės žodžiais, tada Lietuvoje angelai dar nebuvę populiarūs. „Ir nuo tol jie labai greit pradėjo keliauti pas mane: pati parsiveždavau jų iš įvairių kelionių, pradėjo dovanoti draugai ir pažįstami. Mano angelai ir turi vardus tų, kurie juos dovanojo“, - kalbėjo G.Žukauskienė. Patys atsinešė vardą Angelai, įsitikinusi Genovaitė, į jos gyvenimą atėjo ne šiaip sau. Moteris sako šiandien nebijanti liudyti, jog būtent angelas, kurio skulptūrėlę ji itin brangina, sapne jai nurodė ir klastingą ligą – prabudusi apčiuopė auglį. „Po spinduliavimo norėjosi pakeisti gyvenamąją vietą ir aplinką, troškau būti arčiau jūros: pažįstami stebėjosi, kad mudu su vyru Antanu brandžiame amžiuje ryžomės Šiaulius iškeisti į Kretingą“, - atviravo pašnekovė. A.ir G.Žukauskai kuriasi tarp Pryšmančių ir Kretingos, jų sodyba dar neturi tikslaus adreso. „Stebėtina, tačiau atrodo, jog ir šios vietovės pavadinimą atsinešė patys angelai: iš pirmųjų mūsų vardų Antanas, Genovaitė, Laimonas raidžių susideda žodis An – Ge – Lai“, - šypsojosi moteris.
Angelų palaimintoje vietoje ypatingai atsiskleidė ir jos kūrybinis talentas. Susilaužiusi ranką, vietoj masažo, pirštus ji pradėjo mankštinti veldama iš vilnos. Veliant ant šilko, kūrėjos žodžiais, vilna įauga į šilką, sukurdama margaspalves linijas ir drapiruotes. Taip gimė dešimtys originalių šalių, segių, moteriškos galanterijos komplektų. Šiuos savo rankų darbinius, ji teigė, taip pat jaučianti malonumą išdovanoti draugams, pažįstamiems ir kitiems mieliems žmonėms. Dar anksčiau G.Žukauskienė išbandė save kurdama vitražus ir batikos darbus: juose taip pat, dar pačiai nežinant tikrosios traukos angelams, tarsi netyčia įsikūnydavo jų figūros. Renka technikos istoriją Genovaitę domina ir mokslas apie angelus: ji yra sukaupusi nemažai mokslinės, dažniausiai užsienio autorių, literatūros apie angelus. Pagal specialybę G. Žukauskienė yra inžinierė radiotechnikė, daugel metų ji yra muziejininkė ir dirba kraštotyrinį bei mokslinį darbą: rengia ekspedicijas, domisi technikos istorija, rašo publikacijas leidiniams. Jos iniciatyva įkurtas Radijo ir televizijos muziejus, kuriame sukaupta per 7 tūkst. eksponatų, tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu. „Važinėdama po kaimus ir rinkdama medžiagą pamatau, kokie mūsų proseneliai buvo išradingi - kokių jie susikonstruodavo instrumentų, buitinės technikos prietaisų. Ir kokie lietuviai buvo smalsūs: vos buvo išrastas telefonas, po 6 metų jis jau buvo įvestas Rietavo, vėliau – ir Kretingos dvaruose“, - užsimindama apie savo darbinę veiklą, G.Žukauskienė pagyrų negailėjo ir mūsų protėviams.
|
|
