Nekaltų žmonių krauju alsuojanti 1941-ųjų vasara atgyja prisiminimuose

Kretingiškė pedagogė 75-erių Genovaitė Šveikauskaitė nei sau, nei sūnui Dariui neleidžia užmiršti tragiškos savo šeimos istorijos: skausminga ir nekaltų žmonių krauju alsuojanti 1941-ųjų vasara atgyja prisiminimuose, vartant šeimos relikvijomis tapusias nuotraukas, dokumentus bei kasmet po kelis kartus apsilankius prie paminklo fašizmo aukoms atminti Kvecių miškelyje.

Genovaitė Šveikauskaitė sakė, jog jai labai svarbu buvo atstatyti istorinę tiesą, kad nuo nacių rankos žuvo ne tik žydų, bet ir lietuvių tautybės žmonių.

Kad mūsų krašto istorijoje neliktų baltų dėmių, G.Šveikauskaitė prieš kelerius metus ėmėsi iniciatyvos, kad paminklas žymėtų žūties vietą ir tų lietuvių, kurie buvo sušaudyti kartu su žydais.

„Ilgą laiką paminklinė lenta buvo skirta tik žydų tautai – buvo minima, kad Kvecių miškelyje per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta 700 žydų. Kitos tautos neturėtų savintis mūsų, lietuvių, skausmo: nuo fašizmo nukentėjo ir kitų tautybių žmonės - tai įrodo išlikę liudijimai“, - samprotavo G.Šveikauskaitė, kuri iš atskirų faktų, prisiminimų nuotrupų pabandė sudėlioti, kas iš tiesų įvyko 1941-ųjų vasarą – pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Sušaudė už teisybės jausmą

Kretingoje gimusi, užaugusi ir iki šiol tebegyvenanti G.Šveikauskaitė įsitikinusi, jog jos tėvas Ignas Šveikauskas, kurį pirmosiomis karo dienomis suėmė ir birželio 25 dieną sušaudė Kretingą užėmę vokiečiai, nukentėjo dėl išsiugdyto teisybės jausmo.

„Tėvas nepakentė neteisybės. Dar tarnaudamas kariuomenėje grandiniu jis užstojo eilinį kareivį prieš tokį P.Jakį, kuris vėliau buvo policijos viršininkas ir talkino egzekucijos sumanytojams vokiečiams. Per tą Jakį tėvas pateko į drausmės batalioną. Buvo konfliktų ir vėliau, tėvui dirbant Kretingos geležinkelio ruožo darbininku, - prisiminė G.Šveikauskaitė. – Apie 1940-uosius tėvas buvo išrinktas ruožo darbininkų grupės profsąjungos pirmininku, nes buvo apsiskaitęs, baigęs dvi gimnazijos klases, mokėjo sklandžiai rašyti, gynė žmones, jiems padėdavo, kuo galėdavo. Tėvas nebuvo komunistas, tačiau naujajai nacių valdžiai buvo įskųstas kaimyno, kurio vardą žinau, bet nesakysiu vien iš pagarbos Kretingoje ir dabar gyvenantiems jo palikuonims“.

Areštas įvyko taip: buvo paskelbta, kad visi vyrai turi susirinkti miesto aikštėje, kur vykdavo turgūs. Tada iš minios buvo kviečiami žydai, komunistai, komjaunuoliai, tarybiniai aktyvistai. Kai šių į priekį išėjo per mažai – juk tikrieji aktyvistai, komunistai buvo pogrindyje - patys vokiečiai tempė iš minios žmones ir juos rikiavo. Tų dienų liudininkai, kurių rašytinių atsiminimų G.Šveikauskaitė surado mūsų bib-liotekoje, teigia, jog su daugeliu aukų buvo suvedamos ir asmeninės sąskaitos – tereikėjo tik kam nors įskųsti, jog žmogus prijaučia komunistams, ir šis būdavo iš karto suimamas.

„Mano tėvas galėjo išsigelbėti: mama pasakojo, kad prasidėjus karui kaimynai, giminės ragino tėvą pasitraukti. Tačiau jis atsakęs, kad niekam nėra padaręs blogo, - pasakojo G.Šveikauskaitė. – Kai tėvas buvo areštuotas, jį buvo galima išgelbėti, jeigu motina būtų suradusi tris liudininkus, kurie turėję pasakyti, kad Šveikauskas nebuvo komunistas. Nepavyko: liudyti būtų ėjęs tik kaimynas Ramanauskas, o tėvo brolis Juozas, aštuonerius metus išbuvęs vienuoliu, pabijojo. Taigi liudininkų mama taip ir nesurado: visi tuo metu išgyveno didžiulę baimę“.

Gal I.Šveikauskas būtų likęs gyvas, jei kaimyno raginamas būtų išvykęs į Ameriką, tačiau tam pasipriešino žmona Genovaitė, nenorėjusi likti viena su vaikais. Likimas viską surikiavo savaip.

Žemė buvo persisunkusi krauju

Aikštę su suvarytais vyrais supo metalinė tvora, kurios fragmentai vėliau buvo panaudoti tilto per Akmeną statybai, ir sargybiniai. Areštuotųjų namiškiai, tikėdamiesi pasikalbėti su artimiasiais ar perduoti jiems maisto, irgi būriavosi aikštėje.

„Mama mane ir brolį Kęstutį taip pat nusivedė į aikšę. Man tada buvo 5,5 metų. Gerai prisimenu parklupdytus žydus – klupsčiomis jie buvo varomi apie aikštę. Kiti vyrai taip pat buvo varomi eiti aplink – vietoje stovėti niekas neleido. Tėvas paskubomis motinai atidavė savo kišeninį laikrodį. Verkiau ir nebeprisimenu, ką tėvas sakė mamai“, - prieš keletą dešimtmečių patirtą skaudų įspūdį atsiminė moteris.

Iš aikštės žmonės buvo suvaryti į grafų Tiškevičių dvaro arklides. Vyrai buvo išlaužę langą, kad galėtų pabėgti per Akmeną. Tačiau tai pamačiusi kažkokia vokiečių merga juos įskundė ir pabėgti nepavyko. G.Šveikauskienė dar kartą aplankė savo vyrą, atnešė maisto, ir tik vėliau, sužinojusi, kad vyrus sunkvežimiu išvežė Palangos link, gailėjosi, jog kartu nesivedė vaikų: šie tėvą būtų pamatę paskutinį kartą.

„Praėjus kelioms dienoms po egzekucijos slapčia nuėjome į Kvecius: žemė buvo permirkusi krauju, o kažkas viename gale buvo įsmeigęs lietuvišką, kitame –žydišką vėliavėlę. Dar dabar jos stovi man akyse“, - prisiminė G.Šveikauskaitė.

Kiek vėliau jai mama pasakojusi, jog dėdė Juozas buvo susitikęs su egzekucijos liudininku, kunigu, kuris pasakęs: jeigu motina norės su kitu vyru tuoktis bažnyčioje, ji galėsianti tai padaryti.

„Vadinasi, mano tėvas tikrai buvo sušaudytas kartu su žydais“, - išvadą iš pasakojimų nuotrupų padarė G.Šveikauskaitė.

Nesulaukę grįžtančių vyrų, jų artimieji per keletą dienų tam pačiam Jakiui turėję atnešti dokumentus – matyt, naciai kaupė savo archyvą. Tačiau G.Šveikauskienė to nepadariusi: likusi viena su vaikais ir po to gyvenimą vargusi našlė norėjo išsaugoti bent kokį tragiškai žuvusio vyro atminimą. Tėvo pasą bei keletą išlikusių nuotraukų iki šiol saugo ir duktė, kartu su sūnumi Dariumi, marčia ir dvyniais anūkais paminklą žuvusiems aplankanti po keletą kartų per metus: žūties dieną – birželio 25-ąją, liepos 17 dieną – tėvo ir senelio gimimo dieną, taip pat - per Vėlines. „Būtinai aplankysime ir šalia Palangos kelio žuvusiųjų artimųjų rūpesčiu pastatytą naująjį koplytstulpį, kuris, beje, istoriškai teisingiau žymi sušaudytųjų žūties vietą“, - sakė G.Šveikauskaitė.

• Rašyti komentarą (3)