|
|
|
Tylusis archeologijos darbininkas, atvėręs istorijos gelmes
„Tėvas išeidavo rytą į kiemą, kad pasižiūrėtų, koks oras. Jei jis prastas – diena prarasta, nes negalės važiuoti į ekspediciją. Jis buvo savo darbo fanatikas“,- prisiminimais apie savo tėvą, Kretingos rajono Garbės pilietį Igną Jablonskį, pasidalijo dukra Žibutė Vaivadienė. Kolegos, bičiuliai, bendraminčiai I.Jablonskį atsimena kaip savo darbui atsidavusį tylųjį darbininką, sukaupta kraštotyrine medžiaga praturtinusį muziejų fondus. Šiemet I.Jablonskiui būtų sukakę 100 metų.
Ignas Jablonskis galėtų būti pavyzdys, kaip tik dėl savo entuziazmo ir noro kuo daugiau pažinti savo vardą galima įrašyti tarp srities profesionalų. Šiandien I.Jablonskio atrasti, suregistruoti, užfiksuoti kraštotyros paminklai, piliakalniai, senkapiai ir jų radiniai saugomi muziejų ir mokslo įstaigų fonduose, nors jis pats Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje buvo įgijęs inžinieriaus specialybę. Savamokslis, iš kurio turėjo ko pasimokyti ir profesionalūs kraštotyrininkai, archeologai – taip šiandien prisimenamas I.Jablonskis. „Per daugelį kraštotyrinio darbo metų Igno Jablonskio pastangomis išaiškinta, užregistruota ir saugotinais paskelbti 23 archeologijos ir 34 architektūros paminklai. Turėdamas ilgametę patirtį ir gilias žinias, savarankiškai kasinėjo Padvarių, Egliškių, Baublių, Kašučių, Sūdėnų, Šlikių pilkapius, Kretingos senkapį bei kitus archeologinius objektus. 1985 metais Ignas Jablonskis buvo pripažintas profesionaliausiu Lietuvos paminklosaugininku“,- savo moksliniame darbe apie I.Jablonskio publikuotą ir rankraštinį palikimą rašė M.Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolė Raudytė. Traukė senovės ženklai Ž.Vaivadienė prisimena, kaip jos tėvų namuose Pušyno gatvėje nuolat rinkdavosi archeologai ir kraštotyrininkai, kurie iki išnaktų diskutuodavo įdomiomis temomis. O savaitgaliais I.Jablonskis savo vaikus kalbindavo važiuoti ne į Palangą prie jūros, o kur nors prie ežero. „Jis jau būdavo numatęs, kad netoli bus koks pilkapis ar sena troba. Mes prie ežero pasitiesiame paklotus, o jis pasisukinėja ir sako: „Aš trumpam nueisiu“. Rūpėjo jam senoviniai dalykai,- pasakojo Ž.Vaivadienė. – Ir mes turėdavome tėvui padėti kasinėti - tėvas mokėjo mus labai sudominti ir savaime įsiliedavome į darbą. O vėliau grįžęs namo sėdėdavo ir registruodavo, matuodavo radinius, juos siųsdavo muziejams.“ Ž.Vaivadienė pasakojo, kad jos tėvas svajojęs į Žutautus suvežti senų sodybų – būtų buvęs etnografinis miestelis kaip Rumšiškėse. „Jį labai palaikė kolūkio pirmininkas Mečislovas Navajauskas, viena klėtis su rakandais jau buvo ir nuvežta. Tačiau jam mirus, valdžiai ši idėja neberūpėjo. Tėvas neįtikdavo valdžiai, nes nemokėjo išversti kailio ir balsuoti už tuos, už kuriuos nurodyta buvo. Jis savo nuomonę tiesiai į kaktą rėždavo“,- pasakojo Ž.Vaivadienė. Ketina išleisti prisiminimų knygą
Pasak N.Raudytės, I.Jablonskis parengė ir spaudai pateikė gausybę straipsnių kraštotyros temomis, o pats svarbiausias jo darbas, apvainikavęs visą veiklą – monografija „Budrių kaimas“, kuri yra apie gimtąjį kaimą Skuodo rajone. „1951-1956 metusį I.Jablonskis praleido Sibiro tremtyje. Ir tremiamas jis pasiėmė archeologinių tyrinėjimų brėžinių juodraščius, juos perbraižė ir siuntė archeologams į Lietuvą“,- rašo N. Raudytė. Ž.Vaivadienė užsiminė, kad ji su seseria Milda puoselėja svajonę išleisti ir dar vieną savo tėvo I. Jablonskio knygą – jo prisiminimus apie Sibirą. Iš tremties I. Jablonskio šeima sugrįžo į žmonos Bronės gimtinę – Skuodo rajoną, Tauzus. O netrukus jis sugrįžo į Kretingą, Pušyno g., kurioje buvo beveik pastatęs namą ir rado juos nugyventus. „Tėvas per pažintis prisiregistravo name. Kai tai išlindo viešumon, kilo triukšmas, tačiau jau buvome ir mes su motina atsikraustę. Nugalėjo mamos atkaklumas, kad rajono vadovai galų gale leistų priregistruoti visą šeimą,- pasakojo Ž.Vaivadienė, šiuo metu gyvenanti tėvų sodyboje. – Tėvas svajojo pabaigti statyti šį namą, padaryti langines, papuošti kitais etnografiniais motyvais, tačiau kai grįžo iš Sibiro, visos medžiagos jau buvo išvogtos.“ Tačiau ir dabar akylas praeivis atkreips dėmesį, kad I.Jablonskio namo stogas šiek tiek primena senovinę sodybą, ją puošia mediniai žirgeliai. Darbai vertinami ir šiandien I.Jablonkis ir šiandien su pagarba prisimenamas Lietuvos kraštotyrininkų ir archeologų, kuriems teko jį pažinoti. Kretingos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjas Donatas Butkus pasakojo, kad jam su I.Jablonskiu pirmą kartą teko susitikti 1974 metais, kai dar būdamas studentu dalyvavo Egliškių pilkapių tyrinėjimuose. „Igno Jablonskio dėka į Kretingos kraštą atvykdavo ekspedicijos,- kalbėjo D.Butkus. – Inžinieriaus išsilavinimas I.Jablonskiui suteikė supratimą apie inžinerinius sprendimus senose sodybose, leido parengti tikslius pilkapių brėžinius.“ Šiemet D.Butkui pavyko šukė po šukės atstatyti pirmojo pilkapio trečiojo degintinio kapo siauradugnę urną, kuri dabar saugoma Kretingos muziejuje. Taip tarsi pratęsiami I.Jablonskio darbai. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė Igną Jablonskį prisimena kaip universalų tyrinėtoją. „Ignas Jablonskis yra Lietuvos aukso fondas. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris būdamas savamokslis, turėjo leidimą organizuoti archeologinius kasinėjimus,- sakė I. Seliukaitė, kuriai su I.Jablonskiu teko bendrauti dirbant Lietuvos kraštotyros draugijoje. – Igno Jablonskio tyrinėjimai apėmė įvairias sritis – nuo archeologinių paminklų iki etnografinių sodybų, hipotezių, kur gyventa baltų protėvių. Jis tarsi kalbininkas ieškojo lietuvių kalbos atitikmenų kitose kalbose.“ I.Seliukaitės žodžiais, I. Jablonskis buvęs nepaprastai kuklus ir aukštos moralės žmogus, grįžęs iš tremties, jis kantriai kentė partijos vadukų pasityčiojimus. „Tai buvo tylusis darbininkas. Jo medžiaga yra labai vertinga ne tik visuomenei, bet ir kraštotyrininkams, mokslininkams“,- sakė I.Seliukaitė.
|
|
