|
|
|
Darbėnai sutiko savo čempioną
Po pergalės pasaulio čempionate Lietuvos U-19 krepšinio rinktinės treneris Kazys Maksvytis grįžo į savo gimtuosius Darbėnus. Darbėniškiai savo didvyrį sutiko taip, kad čempionato įtampą atlaikęs treneris neteko žado – jo vardą skanduojančiai miniai K.Maksvytis iš pradžių galėjo tik šypsotis.
Tik nuslūgus pirmam netikėtumo jausmui, Lietuvos ir Darbėnų vardą visame pasaulyje išgarsinęs K.Maksvytis galėjo ištarti: „Ačiū, kad esate, kad palaikėte ir taip mane sutikote. Nesitikėjau. Kalbu prasčiau, negu treniruoju. Tačiau noriu pasakyti – Darbėnuose praleidau gražiausius ir geriausius savo metus. Net nežinau, kaip jums visiems atsidėkoti“. Iškilminga sutikimo ceremonija K.Maksvyčiui buvo tikra staigmena. Porą dienų pas motiną su šeima viešintis treneris savaitgalį išvyko pailsėti į Palangą. Dieną ramų miestelį palikęs K.Maksvytis grįžęs iš kurorto rado jį visą sujudusį: darbėniškiai su plakatais, balionais ir gėlėmis laukė savo didvyrio. Jį pasveikinti norėjo visi: kartu užaugę, matę jo vaikystę, kartu lankę mokyklą, krėtę išdaigas bei jį mokę mokytojai. „Kai prieš 34-erius metus gimė Kazys, paruošiau pietus. Po sunkaus gimdymo grįžusi namo jo mama įdavė man į rankas Kaziuką ir aš jį įnešiau į kambarį. Nuo tada nesiskyrėm, nes vasaras Kazys dažnai leisdavo pas mane. Iki šiol prisimenu, kaip jis kalbėdavo, jog būsiąs muzikantu. Tėvai jam net fortepijoną nupirko. O aš sakiau: na ne, muzikantu tu tikrai nebūsi, būsi kaži kuo kitu“, - prisiminė K.Maksvyčio teta Adolfina Viskontienė. Ji papasakojo, kad krepšinio aikštelėje taip puikiai emocijas valdęs ir bebaimiu atrodęs Kazys kažkada vaikystėje turėjo baimių. „Visus prajuokinu, kai pasakoju, kaip Kaziukas bijojo gandro. Jis labai norėdavo eiti maudytis į netoli namų esantį tvenkinį. Aš, bijodama, kad jis nenuskęstų, sakydavau – neik, ten gandras, pažiūrėk, kokiu ilgu snapu, pagaus tave. Jis ir patikėdavo“, - kalbėjo A.Viskontienė. Ji prisipažino, kad nepraleido nė vienų čempionato rungtynių – sirgo už savo sūnėną ir meldėsi už jo sėkmę. „Per finalą neišlaikė nervai – turėjau net išbėgti į lauką, iš ten vis klausinėjau, ar nepralaimėjo Kaziukas. Net kraujo spaudimas, žinote, pakilo“, - pasakojo humoro nestokojanti A.Viskontienė. Pasidalinti prisiminimais apie K.Maksvytį iškilmingoje sutikimo ceremonijoje norėjo ne vienas. Pirmoji K.Maksvyčio mokytoja Zita Puškoriūtė gyrė Darbėnų didvyrį už vaikystėje parodytus puikius mokymosi rezultatus, pabarė už plepumą, tačiau pripažino, kad mažas K.Maksvyčio išdaigas atpirkdavo nekalta jo šypsena. „Sekėsi Kaziukui viskas – ir mokslai, ir šokiai bei muzika. Kiek negabus buvo dailei, bet čia jau mano kaltė“ – šią juokais pirmosios K.Maksvyčio mokytojos išsakytą pastabą netruko ištaisyti darbėniškiai, visiems priminę, kad treneris labai puikiai piešia krepšinio lentelėje. K.Maksvyčio auklėtoja Vanda Kontrimienė, sveikindama savo mokinį, linkėjo jam nepamiršti tikrosios žmogaus šlovės. „Šlovė yra laikina. Kamuolys yra laikinas. Tačiau ne laikina yra šeima, vaikai, šeimos židinys. Kai visa tai puoselėsi, tada sulauksi tikrosios savo gyvenimo šlovės“, - kalbėjo V.Kontrimienė. Kiekvienam asmeniškai už sutikimą ir sveikinimo žodžius dėkojęs K.Maksvytis prisipažino nesitikėjęs tokio išskirtinio dėmesio – prieš darbėniškių sutikimą nublanko net valstybinio lygio sutikimas Vilniuje. „Buvo gražus sutikimas Vilniuje, išgirdau daug gražių žodžių, sveikinimų. Tačiau be jokios abejonės – darbėniškių sutikimas man pats šilčiausias ir brangiausias. Jaučiuosi puikiai, esu laimingas, kad galėjau sugrįžti į gimtuosius Darbėnus. Visada čia važiuoju su malonumu ir stengiuosi apsilankyti kuo dažniau, kiek tik leidžia darbas. Po truputį jau slūgsta per čempionatą patirtas nuovargis – po pergalės jis visada tik malonus“, - sakė gerbėjų apsuptas ir nė minutei jų nepaleidžiamas K.Maksvytis.
|
|
