|
|
|
„Kazys – Darbėnų pasididžiavimas“,-
kai devyniolikmečių krepšininkų treneris Kazys Maksvytis prieš pat finalines rungtynes tūkstantinėje minioje pamatė šį plakatą, trumpam nušvito jo susirūpinęs veidas. „Tai – tavo „chebra“, - iš Darbėnų kilusiam 34 metų K.Maksvyčiui tarė šalia stovėję kolegos, pasidžiaugę jo kraštiečių entuziastingu palaikymu. O netrukus, pasibaigus įtemptoms rungtynėms su serbais, sirgaliai iš Darbėnų kartu su visa Lietuva skandavo mūsų šalies vardą ir ant rankų kilnojo savo vaikystės draugą K.Maksvytį, jaunus krepšininkus atvedusį į pasaulio krepšinio Olimpą. Užkimę, pavargę, nemiegoję ir be proto laimingi – vakar darbėniškiai dar tebetryško euforija, kurią patyrė sekmadienį Rygos sporto arenoje iš arti stebėdami finalinę Lietuvos jaunimo rinktinės ir Serbijos krepšininkų kovą, pasibaigusią rezultatu 85:67 mūsiškių naudai. „Valandą laukėme, kol pasibaigus rungtynėms iš arenos išeis Kazys Maksvytis. Puolėme jį ant rankų kilnoti, šaukėme „Darbėnai! Darbėnai!“, o kartu su mumis ėmė skanduoti ir kiti žmonės. Atsitokėję jie klausė mūsų: „Ei, o kas tie Darbėnai?“,- prisiminę juokėsi darbėniškiai Sigitas Grinevičius, Rytis Galdikas, Modestas Galdikas, Tadas Grinevičius, Irmantas Galdikas, Audrius Ruikis, Petras Raišys ir Valius Butkus, kurie K.Maksvytį pamena dar nuo vaikystės. Pergalės džiaugsmo apimtas K.Maksvytis, atsidėkodamas už palaikymą, savo ištikimiesiems sirgaliams davė rankose palaikyti ką tik jo krūtinę papuošusį aukso medalį. Pergalės troško nuo mažens „Jis mums – Kaziukas, kitaip jo ir nevadiname,- pasakojo pašnekovai ir pasidalijo savo prisiminimais iš vaikystės. – Kaziukas labai mėgo sportuoti – įvairias sporto šakas išbandė. Ir visur troško pergalės: jei nelaimėdavo, tai būdamas dar mažas ir ašaras nušluostydavo.“ Dabar vaikystės draugai darbėniškiai – bene ištikimiausi treneriu tapusio Kazio Maksvyčio sirgaliai. Stebėti jaunimo rinktinės pergalingo žygio pasaulio krepšinio čempionate kelios dešimtys darbėniškių vyko ir į Liepoją, ir į Rygą. Juolab kad ir kaina žiūrovams buvo „įkandama“ – bilietas į varžybas Liepojoje kainavo 3 - 5 latus, Rygoje – nuo 5 iki 7 latų. „Jautėmės kaip namuose – net su latviais žemaitiškai, o ne rusiškai kalbėjome. Atrodė, kad Latvijoje lietuvių sala nusileido: kur pažvelgsi – visur tik žali, geltoni,- pasakojo pašnekovai. – Krepšinis suvienijo tautą - visi buvo labai draugiški, jautėmės kaip broliai, buvo nesvarbu, kas iš kokio miesto atvykęs. Sunku papasakoti apie tą vienybės jausmą, kurį ten patyrėme.“ Žiūrovų areną „okupavo“ lietuviai Pasak darbėniškių, į pasaulio krepšinio jaunimo čempionato finalines rungtynes susirinko maždaug 8 tūkst. lietuvių minia, joje jie atpažino ir daug kretingiškių. „Netikėtai papuolėme į VIP ložę: kur pažvelgsi – vien žinomi veidai – Lietuvos ir užsienio krepšinio legendos. Pajuokavę, kad čia, ko gero, ir alus būsiąs brangesnis, ėjome ieškoti savų vietų“,- humoro nestokojo darbėniškiai. Jie pasakojo dabar laukiantys, kada auksinės jaunimo rinktinės treneris K.Maksvytis ištęsės jiems duotą pažadą – po kelių dienų susitikti Darbėnuose ir vėl pasimatyti. „Mačiau, kad Kaziukas labai sulysęs, gal 15 kg bus numetęs. Tai kai atvyks į Darbėnus, mano bare nemokamai galės valgyti ir gerti kiek tik norės – greitai jį atmaitinsim“,- viešai pažadėjo V.Butkus, kuriam teko ir maloni pareiga savo bare surasti vietą, kur kabės sirgalių plakatas, skirtas K.Maksvyčiui. Šį plakatą I.Galdiko prašymu pasiuvo iš Darbėnų kilusi Laima Ruibienė. Motina negalėjo sutramdyti jaudulio
„Netikėjau. Kas ta Lietuva? Taškelis pasaulyje. Maniau, užteks ir sidabro – tai jau yra didelis pasiekimas. Bet prasidėjus rungtynėms su serbais, vėl visą mane užvaldė emocijos,- dar kitądien po pergalingo jaunimo rinktinės pasirodymo iš susijaudinimo virpėjo komandos trenerio Kazio Maksvyčio motina Onutė Maksvytienė. –Iš karto po varžybų naktį pribėgo pas mus draugų, kaimynų, nuo sveikinimų netilo namų telefonas – tikrai esu labai laiminga motina.“ O.Maksvytienė prisipažino negalėjusi ramiai žiūrėti sūnaus treniruojamos komandos varžybų pasaulio krepšinio čempionate – vis nenusėdėjusi vietoje. „Neįmanoma sutramdyti jaudulio – širdis bėga kaip pasiutus. Kai tiek emocijų, turiu kažką veikti – išėjau į gatvę ir vaikštinėjau pirmyn-atgal. Anūkams per balkoną sušukdavau, kad pasakytų, koks rezultatas, ir toliau vaikštinėjau. O kartu – ir meldžiausi, kad Dievas sūnui padėtų.“ Netoli namų gatve vaikštinėjusi O.Maksvytienė sakė girdėjusi, kaip emocingai krepšinio rungtynes per televizorių stebi darbėniškiai, susirinkę netoli esančiame bare. „Jų šūksniai man, motinai, širdį paglostydavo“,- prisipažino O.Maksvytienė, kuri prie televizoriaus sugrįžo tik baigiantis finalinei lietuvių ir serbų kovai. „Ši pergalė – didžiausia paguoda ir man, ir visai Lietuvai“,- sakė O.Maksvytienė, negailėjusi gražių žodžių jaunimo rinktinės žaidėjams, kurie 2008 bei 2010 metais, treniruojami K.Maksvyčiui, buvo tapę Europos čempionais. Laukia sugrįžtant namo Vienas rungtynes Liepojoje „gyvai“ su šeima stebėjusi O.Maksvytienė, į Rygą išlydėjo savo marčią, kaunietę Eglę, ir dukrą Snieguolę su sūnumi Evaldu. „Iš mūsų anūkas Evaldas daugiausiai ir nusimano apie krepšinį. Jis svajoja Kazio pėdomis eiti,- pasakojo O.Maksvytienė.– Kazys yra darboholikas, užsispyręs ir griežtas vaikams.Nors ne toks piktas, kaip kiti treneriai, kurie per varžybas rėkia ant savo komandų. Kazys santūrus, savyje viską išgyvena. Ir jis vis nori kažką daugiau pasiekti. Gal po laiminga žvaigžde vaikas gimė?“. Vakar rytą O.Maksvytienė dar nebuvo spėjusi pakalbėti su savo sūnumi – šis dabar neprieinamas per žurnalistų ir garbingų sveikintojų būrį. Motina žino: po oficialių sveikinimų ir priėmimų K.Maksvytis porą dienų bus išjungęs telefoną, kad atsikvėptų, o po kelių dienų poilsio jis su žmona Egle ir pusantrų metų amžiaus dukryte Goda atvyks į gimtinę. „Bus triguba šventė: Kaziukas birželio 15-ąją šventė gimtadienį, jo žmona – birželio 10 dieną, o dabar – dar ir pasaulio čempionato auksas“,- džiaugsmo sulaikyti negalėjo O.Maksvytienė.
|
|
