Kretingiškiui mieliausi istoriniai lankai

Įtemptas lankas, ore suvirpa plunksna, zvimbteli strėlė. Taikinys. Toks vaizdas turbūt ne kartą yra matytas herojiniuose filmuose apie Robiną Hudą ir visada dvelkia romantika. Tačiau lankas ir strėlė šiais laikais pasaulio nuo neteisybės negelbsti: šie du senoviniai karo atributai yra tapę įrankiais sporto šakos, kurios populiarumo banga jau ritasi ir per Kretingą.

Tomui Pociui mieliausi istoriniai lankai. Jo rankose – vengriško tipo lankas.

Kretingiškis Tomas Pocius kartu su Linu Mockumi iš Kražių šiais metais įkūrė Žemaitijos lankininkų klubą „Perkūno strėlė“. Jam priklauso ir keturi kretingiškiai. Pasak T.Pociaus, tikėtina, kad narių dar padaugės, nes lankai vis labiau populiarėja.

Nors iš pirmo žvilgsnio šaudymas lankais atrodo tik šauni pramoga, T.Pocius pasakojo, jog tai – visiškai rimta sporto šaka, turinti daugybę atmainų ir sudėtingų taisyklių.

„Veikia lankininkų asociacija, dalyvaujame sportinėse varžybose. Šiai sporto šakai reikalingas pasirengimas ir specialios žinios“, - sakė šaudymo iš lankų entuziastas T.Pocius.

Jo, kaip lankininko, kelias prasidėjo visiškai netikėtai. Iki tol lankais nesidomėjęs vyras dovanų gavo čekį ginklų parduotuvėje. Ten nuėjęs kretingiškis vietoj šautuvo pats sau netikėtai nusipirko lanką.

„Nuo tada viskas ir prasidėjo. Įsigijau lanką, reikėjo išmokti šaudyti. Kai išmokau šaudyti, pradėjau domėtis lankais, jų istorija. Dabar jau šaudau ne tik savo malonumui – kartu su kitais klubo nariais dalyvaujame sportinėse varžybose, šventėse“, - pasakojo T.Pocius.

Varžybose kretingiškis naudoja istorinius lankus – vengrišką ir anglišką. Pastarasis yra ilgas ir tiesus, vengriškas kiek puošnesnis, nes lenktas. Vyras naudoja iš pušies pagamintas strėles, kurios yra gaminamos preciziškai tiksliai.

„Strėlės antgalis būtinai turi būti metalinis, o jos gale tvirtinamos plunksnos negali būti bet kokios. Strėlės turi sverti tiksliai pagal numatytas normas, nes per varžybas reikia tikslumo. O būtent plunksnos ir padeda strėlei skristi taip, kaip reikia, ją stabilizuoja“, - sakė T.Pocius.

Pasak jo, šaudymo iš lanko profesionalu iš karto netampama – tam reikalingos ilgos treniruotės.

„Vieniems taiklumas yra įgimtas, kiti jį išlavina. Treniruotis stengiamės kuo dažniau, nes čia kaip ir kiekviename sporte reikia labai daug darbo. Namuose įsirengiau šaudyklą: teko iš kaimyno išsinuomoti sodą, kad iki taikinio būtų bent 50 metrų. Ir tai nėra pakankamai, nes varžybose tenka šaudyti iš 80 metrų atstumo“, - kalbėjo T.Pocius.

Jis patikino, kad egzistuoja tiek daug šaudymo iš lanko rūšių, kad kiekvienas gali prisitaikyti pačią priimtiniausią, egzotiškiausią ar sportiškiausią. Besidomintiems senove ir istorija įdomiausias turėtų būti viduramžių stilius, kai lankininkai šaudo į šiaudinius taikinius, kurie turi 20 centimetrų skersmens centrą.

Vyksta specialios varžybos, kur šaudoma į judantį taikinį, mėtomą taikinį. Lankininkai savo profesionalumą turi įrodyti šaudydami iš nepatogios padėties – gulėdami ar klūpėdami.

„Įdomus yra landšaftinis šaudymas. Miške, kuriame yra kalnų, pakalnių, įdubų, išdėstomi 28 taikiniai. Vienam taikiniui yra skirtos keturios strėlės. Visus taikinius, išdėstytus vienas nuo kito skirtingu atstumu, reikia apeiti per vieną dieną. Šiuolaikinė lankininkų sritis yra 3D šaudymas. Miške išdėstomi 28 arba 100 guminių žvėrių – smulkių, stambių. Juos turi pastebėti ir nušauti. Sportinėse varžybose šaudoma iš 30, 50, 70, 80 metrų atstumo. Iš 30 metrų šaudoma istoriniais lankais. 50 metrų renkasi moterys, kurios šaudo olimpiniais lankais. 70 ir 80 metrų atstumas skirtas skriemuliniam ir olimpiniam šaudymui. Skriemuliniai lankai ant galų turi specialius įrenginius, kurie suteikia strėlei inercijos“, - pasakojo T.Pocius.

Jam pačiam artimiausi yra istoriniai lankai. Jais kretingiškis ne tik šaudo, bet ir rekonstruoja – specializuojasi atkurdamas XIII amžiaus lankus. Lietuvoje apie lankų rūšis ir jų paskirtį galima spręsti iš piliakalniuose randamų strėlių antgalių. Pagal juos T.Pocius sprendžia, ar lankai buvo skirti medžioklei, o gal karybai.

„Lietuvoje buvo šaudoma azijinio tipo lankais, nes lietuviai buvo nukeliavę iki Juodosios jūros. Kai kurie istorikai ginčijasi, neva mūsų protėviai lankų karui nenaudojo – tik medžioklei. Tačiau mano nuomone, jei lankus lietuviai naudojo medžioklei, kodėl jų negalėjo panaudoti gindamiesi nuo kryžiuočių. Nors lankų ir strėlių nėra išlikę, apie juos daug ką papasakoja strėlių antgaliai. Rombo formos antgalis buvo skirtas šarvams prakirsti, ploni antgaliai – šaudyti į tolį, platesni – medžioklei“, - vardino T.Pocius.

T.Pocius šiuo metu tarp istoriniais lankais šaudančių lankinininkų užima pirmą arba antrą vietą Lietuvoje. „Perkūno strėlės“ nariai per dvejus metus jau yra pelnę dvi antrąsias vietas, iš paskutiniųjų varžybų Marijampolėje parsivežė 4 aukso ir 1 sidabro medalį.

• Rašyti komentarą (5)