|
|
|
Jokūbavo bėda – pravažiuojančių automobilių srautai
Jokūbavas – gana šiuolaikiškas kaimas, įsikūręs geografiškai patogioje vietoje: ligi Kretingos - 9, Klaipėdos – 19, Gargždų – 13, o Žalgirio seniūnijos, kuriai priklauso, centro Raguviškiuose – 4 km. „Visa bėda yra ta, kad esame lyg „ant šunų tako“ – per mus nuolat zuja automobiliai ir sunkvežimiai greitkelio Klaipėda–Vilnius link. Dėl to kaime pasidarė nesaugu“, - teigė kalbinti jokūbaviškiai.
Susibūrė policijos rėmėjai Šiandien Jokūbave – apie 500 gyventojų. „Mes „nesibėdavojame“, kad žmonės laimės ieško svetur. Mūsų kaimas nėra nykstantis. Į užsienius išvažiavo gal tik koks pusšimtis žmonių. Jokūbaviškiai turi darbo: vieni važiuoja į Kretingą ar Klaipėdą, kiti dirba čia pat, - kalbėjo Jokūbavo bendruomenės pirmininkas Viktoras Kairys. - Pas mus veikia Petro Paulausko bendrovė, gaminanti europadėklus, Algio Paulausko remonto įmonė, servisas, 3 parduotuvės. Turime savo kapines, mokyklą, biblioteką, kultūros centrą ir bendruomenės namus, medicinos punktą. Ir mūsų bendruomenė - gana apsišvietusi“. Jokūbaviškiai vieni pirmųjų Kretingos rajone susibūrė į bendruomenę. Didžiausia jos entuziastė – Marija Budrikienė. „Problematiška buvo suvienyti žmones, nes neseniai buvo iširę kolūkiai, žmonės dar lyg ir mėgavosi laisve. Bet poreikis spręsti bendras kaimo problemas vertė susivienyti“, - kalbėjo 6 metus bendruomenei vadovaujantis V.Kairys. Jokūbavo policijos rėmėjų būrys – taip pat vienintelis mūsų rajone. Jo idėją vėlgi pasiūlė M.Budrikienė. Dabar policijos rėmėjai palaiko tvarką ne tik savo kaime, bet ir Kretingos miesto šventėse, sporto renginiuose. „Svariausias jokūbaviškių vyrų nuopelnas yra tai, kad dviem iš jų – Algiui Valužiui ir Arūnui Piečiui – prieš porą metų pavyko sulaikyti žmogžudį“, - tvirtino V.Kairys. Jokūbaviškės moterys susibūrė į sveikuolių klubą „Atrandu save“, jos rengia įvairias „žolinčių“ šventes visuomenei. Įkūrėją mena akmeniniai statiniai Jokūbaviškiai savo kaimo nelaiko senu – neseniai atšvęstas Jokūbavo dvaro įkūrimo 230–metis, ir ši sukaktis pažymėta paminkliniu akmeniu gyvenvietės prieigose. Anot Jokūbavo istorijos žinovės, mokytojos Felicijos Stramilaitės, greta esantis Šašaičių kaimas jau skaičiuoja penktąjį šimtmetį.
Jokūbavo dvarą 1776 – 1780 m. įkūrė Kartenos dvarininkas Jokūbas Nagurskis ir savo garbei pavadino Jokūbavu. Jis čia pastatė pirmąją bažnyčią ir išrūpino privilegiją rengti turgus. „Manoma, kad iš Nagurskio laikų išliko senieji akmeniniai pastatai – du tvartai, kumetynas ir „bromas“ – senoji muitinė. Per Jokūbavą ėjo kelias į Rygą, ir čia apsistodavo senieji pirkliai. Prie vieno tvarto išlikęs ir senovinis, iš akmenų sumūrytas pakilimas, kuriuo pirkliai galėdavo užvežti savo prekes. Šis įtaisas – unikalus dalykas: mano žiniomis, Žemaitijoje tik du tokie ir beišlikę, kitas – Biržuvėnų dvare“, - pasakojo F.Stramilaitė. Nuo senų senovės vaikai pamėgo žiemą nuo jo važinėtis rogutėmis ir vadina jį Abariaus kalnu. Šiandien senieji dvaro statiniai – apgailėtini, laiko ir žmonių griaunami, nors turi daugybę šeimininkų, privatizavusių juos už pajus. Gyveno Lietuvos Prezidentas Vietiniai žmonės dar atsimena 1927-1941 m., ligi tremties, čia gyvenus Lietuvos Prezidentą Aleksandrą Stulginskį, kuris įsigijo Jokūbavo dvarą su žeme. „Esame užrašę Mažeikių, Šimkaus, Paulauskienės - tų žmonių, kurie tarnavo Prezidento dvare, atsiminimus. Jie atmena jį buvus labai šviesų, inteligentišką ir taikų didį žmogų“, - teigė kraštotyros muziejaus Jokūbavo A.Stulginskio pagrindinėje mokykloje įkūrėja F.Stramilaitė.
Vietoje sovietmečiu nugriauto dvaro rūmų pastato 1991 m. jokūbaviškiai pastatė paminklą A.Stulginskiui. Jie pagrįstai didžiuojasi dar vienu unikaliu gamtos ir istorijos paminklu – Meilės laiptais ir senoviniu ąžuolu. Ąžuolo apimtis – 3,40 m. Čia galėjo būti senovės lietuvių šventa vieta. Jis įdomus tuo, kad dvi jo šakos viršuje suaugusios, ir laja primena O raidę. Prie Minijos augančio ąžuolo link vedė stati nuokalnė, grįsta akmeniniais laiptais. „Viršukalnėje stovėjo vila, kurioje, senų žmonių teigimu, vasarodavo dvi grafaitės. Manoma, kad šios žemės priklausė Tiškevičiams“, - sakė F.Stramilaitė. Problema – kelkraščiai ir šiukšlės Sovietmečiu Jokūbavas buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. „Stiprus buvo Jokūbavo kolūkis. Jo pirmininkas Jonas Bertužis buvo Aukščiausiosios tarybos deputatas, todėl „pramušdavo“ įvairių projektų. Buvo pastatytas darželis, mokykla su erdvia sporto sale. Įsivaizduokit, dar sovietmečiu pradėta naujos bažnyčios statyba, kuri buvo užbaigta 2000–aisiais“, - sakė V.Kairys, buvęs kolūkio pirmininko pavaduotojas. Gyvenvietės gerovė, anot jo, kyla ir šiandien: iš ES programų jau yra numatyta skirti lėšų aikštelei prie kapinių įrengti. „Esame labai geroje strateginėje vietoje, gatvės asfaltuotos ir apšviestos. Tik bėda ta, kad neliko maršrutinių autobusų: be Geltonojo autobuso daugiau nėra važiuojančių iš Kretingos į Jokūbavą. Žmonėms nėra kuo sugrįžti namo po darbo ar savaitgalį nuvažiuoti į miestą“, - transporto problemą įvardijo vyriausioji bibliotekininkė Laima Paulauskienė. Jai pritarė F.Stramilaitė: „Nėra šaligatvių Klaipėdos gatvėje, kelkraščiai – siauri, o automobilių judėjimas – labai didelis. Baugu važiuoti dviračiu, kad nepartrenktų“. Jokūbaviškiai sakė negalintys sutramdyti pravažiuojančių automobilių vairuotojų, kurie sustoja prie autobusų stotelės ir iškrauna šiukšlių maišus, o dažnai – ir palaidas šiukšles, kurias vėjas išnešioja po parką, ligi pat A.Stulginskio paminko. Greta gyvenvietės prateka Minija. Bet jokūbaviškiams šiandien ji beveik nebeteikia džiaugsmo: po privatizavimo žemes užsitvėrus jų savininkams, nukakti ligi upės bėra vienintelė galimybė – per klaipėdiečių apgyvendintus „Rasos“ sodų sklypus.
|
|
