|
|
|
Obuolių metą – rožės iš obuolių
Vos pravėrus baubliškės Stasės Gideikienės namų duris nosį pasiekia magiškai malonus obuolių aromatas: moteris virė obuolienę ir džiovino obuolių luobeles būsimoms vaisinių rožių puokštėms. Rausvų, gelsvų, žalsvų žiedų rožės bei pilnaviduriai varpų vainikai - tai pastarųjų metų savamokslės kūrėjos darbų naujovė. Pirmoji rožė – iš lino „Pradžių pradžia buvo rožė, prieš šešerius metus padaryta iš lininio audeklo. Nuo manęs ir „paėjo“ tos rožės, bet mano idėjas pavogė. Gerai pažįstu ir žmogų, kuris pasakojo visai Lietuvai, kad jis sukūręs rožes iš maišų. Gali būti ir taip, kad ir aš pakartojau kieno nors idėją, pati to nežinodama, - kalbėjo moteris. – Pagalvojau, o kodėl gi nepabandžius susukti rožės žiedą iš obuolių. Postūmis tam buvo baubliškės mokytojos Linos Odinienės sumanyta popietė apie giminių kartas, kurią ji pavadino „Obuolys nuo obels toli nenurieda“.
Kurdama rožes S.Gideikienė pirmiausiai nuskuta obuolius, o jų luobas išdžiovina. Džiūdamos jos pačios išsiraito, puokštėje pavirsdamos žiedlapiais. „Viską padaro gamta, aš nesikišu į jos reikalus, - atviravo kūrėja. – Ir spalvos jų – obuolio bei rožės - yra panašios“, - tikino moteris. Obuolinių rožių jos namuose – tik viena puokštė. Naujų baubliškė sukurs tiems, kas paprašys. „Mažai savo kūrinių tepasilieku, - visi jie iškeliauja. Padarau ir laukiu, kada iškeliaus. Ir taip gera „ant dūšios“, nes didžiausias džiaugsmas yra tai, kad galiu kurti, kad duotas toks gebėjimas. Kol namie nėra daiktų erdvės, tol neateina nė minčių laisvė ir naujų idėjų antplūdis“, - sakė baubliškė. Pina kaip pienių vainikus Vainikus iš grūdų varpų S.Gideikienė sakė pinanti pagal pienių vainiko principą – be siūlų, uždedant vieną varpą ant kitos ir persukant. O tam, kad vainikas taptų pilnaviduris, nupina ir antrą – mažesnį vainiką, kurį sutvirtina taip pat varpomis ir išpuošia sausomis gėlėmis. Šiais vainikais kūrėja ketina papuošti Baublių bendruomenės namus. Paklausta, iš kur atkeliauja idėjos, kvatodamasi atsakė: „O, kad aš žinočiau - ateina netikėtai: tvarkant namus, verdant obuolienę, grybaujant. Ateina, pabūna ir išeina, tuomet - eilė kitoms“. Baubliškė tvirtino, jog ji pirmoji Lietuvoje pradėjusi pinti dekoratyvius plunksninius vainikus iš eglišakių. „Pabandžiau – ir įdomiai išėjo. Pas mane atvažiuodavo žmonės ir laidotuvėms išsyk užprašydavo po 5-7 vainikus. Pindavau per naktį, o jie budėdavo, kad neužmigčiau“, - atviravo ji.
Pati ji - savamokslė, pinti vainikus ir komponuoti puokštes pradėjusi dar vaikystėje. Stasės motina Bronė Lukauskaitė buvusi labai daininga ir pamaldi, giedoti „majavų“ kartu vesdavosi ir ją. O namuose saugomą Švč. Mergelės Marijos paveikslą ji išpuošdavo plukių ir kitų lauko gėlių puokštelėmis. Prisiminė vaikystės žaislus S.Gideikienės namuose – originali kompozicija iš lauko žolių, liaudiškai pypliais vadinamų. Iš tikro tai – šiaudą primenanti kupstinė kūlingė. „Kėdutės“ – ne mano sugalvotos, o pats tikriausias tautos paveldas. Jas pinti išmokė močiutė, o ją – jos močiutė, ir taip šis kūrinys keliauja iš kartos į kartą. Buvau primiršusi ir aš, bet sykį švystelėjo prisiminimas iš vaikystės, galvoju - gaila, jeigu šis paveldas išnyks“, - kalbėjo 64-erių S.Gideikienė. Senelė ją išmokė gaminti žaislus ir iš skilų – ugniai užkurti drožiamų skiedrų atplaišų. Iš jų išlankstydavo įvairių formų – kvadrato, trikampio, žvaigždės, aitvaro – figūras. Jas tvirtindavo siūlais trijose vietose, papuošdavo gėlėmis, smilgomis. „Su tokiu žaislu bėgiodavome pavėjui, būdavo smagu ir linksma“, - prisiminė baubliškė. Ji atviravo dar nesanti močiutė, todėl nelabai kam ir teturinti perduoti prosenelių išmonę bei žinias. „Nedrįstu lįsti į akis – kai kam tai gali pasirodyti senamadiška atgyvena. Kartais parodau mokykloje. Mūsų protėvių kauptu kultūros turtu domisi baubliškė mokytoja Irena Raišuotienė“, - teigė kūrėja. Ji išbandė ir kitas technologijas - pina gėlės iš karoliukų, iš gamtinės medžiagos kuria vėduokles bei angelus. Sugrįš prie paveikslų Kūrėja išbandė ir teptuką: tapė pastele ir aliejumi. „Piešti mane mokė pusiau akla profesionali dailininkė Jadvyga Stravinskaitė. Buvo taip apstojusi mane, kad negalėjau apsiginti. Nežinau, ką ji įžvelgė manyje. O aš jausdavau tokią išdidžią baimę prisiliesti prie meno. Bet pabandžiusi pusdieniais nesitraukdavau nuo paveikslo, dažais išsitepliodavau ne tik rankas, bet ir visą veidą. Dabar tapyba - mano ramybės užutekyje. Bet jaučiu, kad dar ateis metas, kada į ją pasinersiu visa“, - apie prigimtinį potraukį kalbėjo kūrėja. Pagal specialybę ji – statybos inžinierė. Visą gyvenimą dirbo darbų vykdytoja: statė fermas Baubliuose, Kalniškiuose. „Vadovavau vyrams pijokams, kurie sugebėdavo ne tik patys prisigerti, bet dar ir kumelę nugirdyti, - juokavo kūrėja. - O širdies atgaivai važiuodavau su vaikais po parodas ir dailės parduotuves Klaipėdoje“. S.Gideikienės pomėgis menui tapo postūmiu jos dukteriai Bronei Neverdauskienei tekstilininkės specialybę pasirinkti kaip savitą gyvenimo būdą.
|
|
