|
|
|
„Gintare“ virė gyvenimas ir aistros
Šiugždančios suknios, dangų siekiančios šukuosenos, prislopintas juokas, skimbčiojančios šampano taurės ir iš anksto užsakytas restorano staliukas – tai tarsi sustabdytas seno holivudinio filmo kadras. Tik šis gyvenimo filmas – gyvas, tviskantis, kvepiantis, intriguojantis – keletą dešimtmečių sukosi pačiame Kretingos centre. Ir į jį patekti galėdavo ne kiekvienas.
„Atsiprašome, tačiau šiandien laisvų staliukų nėra“. Tokį sakinį yra ne kartą tekę ištarti restorano „Gintaras“ administratorei Konstancijai Petrauskienei. Vartydama senas nuotraukas moteris prisimena: kiek įdirbio ir vargo įdėta, kol Kretingos restoranas tapo minias lankytojų vos talpinančia vieta, apie kurią žinota visoje Lietuvoje. „Vasarą būdavo pats darbymetis. Suvažiuodavo žmonės ne tik iš Kretingos, bet ir iš Palangos. O joje juk poilsiaudavo visa Lietuva. Prisimenu, kaip netikėtai į restoraną užsuko Lietuvos Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, lydimas apsaugininkų. Ir neturiu jo kur pasodinti – restoranas sausakimšas! Teko garbų svečią pasodinti prie vieno stalo su jį lydinčiais asmenimis. Priėjusi paklausiau, ko pageidautų paskanauti. Apsauginiai paprašė ikrų. Tačiau A.Sniečkus visus nuleido ant žemės. „Negi manote, kad jei restoranas turėtų ikrų, jie nebūtų sunaudoti? Juk specialiai manęs su ikrais jie nelaukė“, - pasakė jis. Tad nuraminę iš pradžių apėmusį jaudulį, pavaišinome jį tuo, ko tą dieną turėjome“, - pasakojo K.Petrauskienė. Pasak jos, žmonės tarybiniais laikais nebuvo išpuikę ir išlepę – restorano meniu nestebino delikatesais ir įmantrybėmis, tačiau žmones traukė galimybė pabūti malonioje aplinkoje. Nors ir jai kretingiškiai neteikė per daug reikšmės. „Kol nebuvo „Gintaro“, restoranas buvo įsikūręs Rotušės aikštėje, ten, kur dabar yra gėrimų parduotuvė, autodalys. Restorano įėjimas buvo ten pat, kur dabar yra įėjimas į gėrimų parduotuvę. Dieną restoranas veikdavo kaip valgykla. Maitinimo įstaiga pokariu, praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pabaigoje nedarė jokio įspūdžio – nebuvo servetėlių, nebuvo staltiesių, neskambėjo muzika. Tačiau lankytojų niekada netrūko – papietauti ir pavakarieniauti ateidavo paprasti kretingiškiai, valdžios atstovai, kartą lankėsi Justas Paleckis. Personalo darbas buvo nelengvas – juk restorane nebuvo vandentiekio, o virtuvės, kuri veikė ten, kur daugelį metų buvo kepamos bandelės, krosnis tekdavo įkūrenti malkomis. Bet buvom jauni, viskas buvo įdomu ir nieko nebuvo sunkaus“, - prisiminė K.Petrauskienė. Viskas pasikeitė 1961 metais atidarius „Gintaro“ restoraną – modernios patalpos, talpinančios iki 300 žmonių, muzikantai, sausakimša šokių aikštelė ir išankstiniai svečių sąrašai. Tačiau tam pasiekti reikėjo nemažų pastangų: trūko indų, staltiesių, užuolaidų ir net uniformų. „Juk nuėjęs į parduotuvę negalėjai nusipirkti ko reikia – reikėjo paskyrimo. Ieškodavome pažįstamų, kad galėtume gauti medžiagos staltiesėms, padavėjų uniformoms, kad turėtume vienodų ir gražių indų, produktų patiekalams. Darėme viską, kad svečiams būtų jauku ir gera“, - pasakojo K.Petrauskienė. Pasak jos, apie prabangius produktus tais laikais buvo galima tik pasvajoti. Užtat virėjos buvo labai išradingos. Restorano lankytojai visuomet galėdavo paskanauti firminio Kretingos kepsnio, pagaminto su rūkytais lašinukais, Kijevo kotleto, plaktos grietinėlės, konditerių iškeptų tortų. Restorane niekada netrūkdavo alkoholinių gėrimų: pusė litro degtinės kainavo 3,6 rublio, šampanas – 5, konjakas – 6 rublius. „Papietauti restorane buvo brangus malonumas. Tačiau žmonės jį sau leisdavo. Kartais net siūlydavo šampano butelį, kad tik administratoriai paskirtų staliuką. Didžiausias prestižas būdavo sėdėti po palme, dar – ant pakylos. O Naujųjų metų vakarą į restoraną patekdavo tik iš anksto užsiregistravę žmonės“, - kalbėjo K.Petrauskienė. Anot jos, anais laikais ateiti į restoraną būdavo šventė – moterys išsipustydavo, vyrai iš spintų išsitraukdavo kostiumus. „Gintaras“ anuo metu buvo itin stiprus traukos taškas. Čia virė gyvenimas, sprendėsi likimai. Juk kiek ateidavo norinčių išsipasakoti – žinojom, kas su kuo draugavo, kas ką paliko. Guosdavome, patardavome. Yra tekę padėti kai kam ir pro balkoną pabėgti, ir šaldytuve įsimylėjėlį slėpti. Restorano sienos mačiusios tikrai daug“, - sakė K.Petrauskienė.
|
|
