Su gėlėmis nesiskiria vasarą - žiemą

„Pavasarį atvažiuokit, tada – visas grožis, o dabar, po tos pirmos audros – nors verk“,- atkeldamas sodybos Vydmantuose vartus kalbėjo pedagogas, Vydmantų vidurinės mokyklos direktorius Povilas Nekrašas, sutikęs, nors ir nenoriai, įsileisti į savo valdas – augalų karalystę.

Povilas Nekrašas po mokyklos darbų pailsi savo gėlynuose.

Pirmieji pasitiko ką tik prasiautusios liūties išprausti įvairiaspalviai serenčiai, vėdrynai. Tačiau labiausiai knietėjo pamatyti garsiąją Povilo Nekrašo jurginų kolekciją. Buvo laikas, kai rudens gėlių karaliaus – jurgino – gėlininkas turėjo net 47 rūšių.

Žydi ir rudens dangui verkiant

Jurginai bijo šalnų, kenčia nuo vėtrų, bet rudeniniai lietūs juos tik dar labiau nuvaiskina.

Ryškiai geltonais, raudonais, oranžiniais, violetiniais, kitų spalvų ir atspalvių, įvairių dydžių bei formų žiedais pasidabinusi jurginų alėja sode atrodo išties karališkai.

“Šitas oranžinis liko vienas iš trijų rūšių jurginų, kuriuos žentas Regimantas, tuomet dar žentu nebuvęs, parvežė iš Ukrainos, grįždamas iš karinės tarnybos, - grožėdamasis žiedu apie jurginų atsiradimą kolekcijoje pasakojo gėlininkas. – Šitas - iš Vilniaus mugės. Gaila, Tartano neišlaikiau. Jo vieną gumbą nusipirkau Rygoje grįždamas iš Maskvos. Buvau padauginęs, net 5 krūmus turėjau. Pražudžiau per didelę meilę – pavasarį į šiltnamį pasodinau ir supuvo”.

P.Nekrašas patyrė, jog geriausi yra Latvijoje auginami jurginai, kaip ir kiti dekoratyviniai augalai. “Jurginai iš Latvijos – pasakiški. Latviai niekada neapgauna”, - teigė jis.

Paveikslėliuose įspūdingų jurginų gumbais, atvežtais iš Vakarų šalių ir parduodamais didžiuosiuose prekybos centruose, P.Nekrašas nusivylė: “Jie neprisitaiko prie mūsų sąlygų, neišsilaiko gumbai”. Šį rudenį jurginų kolekciją papildyti važiuos pas vieną Kauno gėlininkę.

Stebintis jurginų žiedų didumu (kai kurių skersmuo siekia gerokai per 30 cm), P.Nekrašas patarė: “Nereikia gailėti jurginams augant išlaužyti stiebų: palikti vieną stambųjį daigą ir dar 2-3, ne daugiau. Daug stiebų išsekina augalą”.

Rudenį iškasti jurginų gumbai, P.Nekrašo tvirtinimu, geriausiai išsilaiko rūsyje ant bulvių. “Jie kažkaip su bulvėmis sutaria”, - šmaikštavo gėlininkas. Pats bulvių nebelaiko, todėl jurginų gumbus saugo dėžutėse.

Gėlynų nepatiki niekam

Nors kartu gyvenanti dukros Sinegos šeima bėgant metams vis daugiau talkina tvarkant per 30 arų užimančią sodybą, kišti nagų prie gėlynų P.Nekrašas neleidžia niekam. “Pavasarį nužydi svogūninės gėlės, sodinu kitas, bet žinau, kas – po žeme. Nemėgstu kažkieno įpirštų, svetimų minčių, kaip, kur, ką sodinti, prižiūrėti”, - aiškino jis.

Be jurginų P.Nekrašas turi ir kitą gausią – net 47 rūšių – tulpių kolekciją. Tulpes įsigudrino sodinti puokštėmis – apskritimu. 5-7 cm tarpais rudenį ratais pasodintos vienspalvės tulpės pavasarį vejoje pražysta skirtingų spalvų, žiedų puokštėmis. Vejoje iškirptuose ploteliuose sodina ne tik tulpes, bet ir narcizus, krokus, ir dabar, rudenį, žydinčius vėlyvius. Tulpių kasmet nekasa, tik kas dvejus metus. Plastikiniuose indeliuose, kad lengviau būtų iškasti, jų nesodina. “Nekankinkime augalų su tais indeliais”, - ragino jis.

Kaip jurginai, sodyboje alėjomis auga ir žydi bijūnai, rožės. Karpytąjį bijūną gėlininkas prisiaugino iš mokinio padovanoto žiedo. “Tuomet dirbau Meno mokykloje. Iki šiol prisimenu tą mokinį Arvydą. Jo padovanotą žiedą pamerkiau kolektyviniame sode ir palikau, po dviejų savaičių grįžau – jis šaknis išleidęs”,- bijūno istoriją papasakojo P.Nekrašas. Jis pats auginasi daigus. Daigų nepardavinėja, jais dalijasi, keičiasi su draugais. Kalbėdamas apie augalų asortimentą, juokavo: “Senstant asortimentas stabilizuojasi”.

“Auginu jas sau, ne parodai”,- teigė jis. Vasarą keliasi su saule, penktą valandą ryto ir iki pietų triūsia sodyboje. “Daug praranda tie, kurie pramiega vasaros rytmečius gamtoje. Tai neapsakomo grožio valandos. Fiziškai pavargstu, tačiau tai pats geriausias poilsis. Augalai - kaip bičiuliai, be žodžių su jais susikalbu, žinau, ko kuris prašo – trąšos ar lapelį nuskinti”,- širdį liejo garbus pedagogas ir prisipažino, jog niekada neskina gėlių puokštėms, pasimerkti. Sodyboje tyvuliuoja tvenkinys, kuriame žydi baltosios lelijos, o į vandenį brenda beržai. Gėlynuose dūzgia bitės, kurių 9 aviliai stovi sodybos pakrašty. Bitės į sodybą atkeliavo per P.Nekrašo 50-metį. “Garsioji mūsų bitininkė Violeta Šedienė tuomet man vieną avilį padovanojo ir išmokė jų nebijoti. Iš to avilio per 2 metus dar dešimt avilių priveisiau. Dabar devynis turime”, - džiaugėsi jis.

Gėlių pilni ir Nekrašų namai. Žiemą didysis jų puoselėtojas atsigauna miniatiūriniame žiemos sode, kuriame užsibrėžė auginti vien sanpaulijas: “Paliksiu vien jas. Kur tik pamatau sanpauliją, nesusilaikau nenusipirkęs, o blogiausiu atveju – nors lapelį nusignybiu. Jos ilgai žydi, nereiklios. Kaip žibutės”, - sakė jis.

P.Nekrašas žino, ką veiks išėjęs į pensiją – ilsėsis savo gėlynuose.

• Rašyti komentarą (5)