|
|
|
Kai Ukrainoje prasidėjo karas, ukrainiečių šeimos patraukė į ramesnes vietas, kur būtų saugu vaikams. Taip pajūryje įsikūrė ir į mokinių gretas įsiliejo paaugliai, kurie šiandien jau kalba lietuviškai (bent jau tie, kurie praleido daugiau čia laiko) ir tikina, kad čia atrado naujus namus. Taip sakė ir Palangoje gyvenantys ukrainiečiai Mitrofan Danshin, Matvii Vlasenko ir Ganna Shelepa. Šiuo metu jie visi mokosi devintoje klasėje. Matvii sunkiausia atsikelti ryte Matvii Lietuvoje yra daugiau nei metus. Jo paklausus, kaip jautėsi pradžioje, kas atrodė sunkiausia, jis patikino, kad didelių sunkumų niekada nepatyrė. „Jaučiausi kaip visi ukrainiečiai“, – sakė jis. Tuomet visi mokėsi vienoje klasėje ir jų dėmesys buvo sukoncentruotas į lietuvių kalbos pamokas. Todėl jam pradžia buvo nesunki, o, priešingai, lengva. Nes jie buvo vienoje klasėje kartu su kitais ukrainiečiais ir kartu mokėsi svetimos kalbos pradmenų. Dabar jam sunkiau, nes yra klasėje, kurioje daugiau lietuvių mokinių ir mokytojai veda pamokas vien lietuvių kalba. Šiuo metu paaugliui sunkiausia atsikelti aštuntą ryto į pirmą pamoką. Sunku atsikelti, nors tuo pačiu laiku prasideda pamokos ir Ukrainoje. Todėl dažnai neatvyksta į pirmas pamokas. Patinka aplinka, bet trūksta draugų Mitrofan Lietuvoje yra pusantrų metų. Jam nebuvo jokių sunkumų, patikino jis pats. Mitrofan papasakojo, kad jam patinka nauja aplinka, kultūra, kalba. „Man patinka lietuvių kalba, apskritai man patinka mokytis kalbas, nes man tai sekasi gerai“, – sakė jis. Jis neslėpė, kad jam labai patinka ir miestas, kuriame yra įsikūrę. „Man čia viskas patinka. Gatvės, jūra, gamta. Jaučiuosi kitaip nei Ukrainoje. Čia, atrodo, kiekvienas kampelis sutvarkytas. Tik vienas dalykas, kurio pasigendu – tai mano draugai. Mes visada buvome įpratę būti būryje, nuolat leisti kartu laiką, o čia to pasigendu. Kartais jaučiuosi vienišas“, – prisipažino Mitrofan. Mitrofan sakė, kad jam sunku užmegzti ryšį su lietuviais paaugliais, tad draugų sunku rasti. „Mažai bendrauju su lietuviais, man jie atrodo visai kitokie žmones. Kartais atrodo lyg nieko bendro su lietuviais neturėčiau. Net sunku nusakyti tą jausmą, bet lietuviai yra visiškai kitokie nei ukrainiečiai, o kuo kitokie, sunku rasti tokį žodį. Galbūt kitoks bendravimas, vien dėl to, jog skiriasi mūsų šalys“, – bandė skirtumą įvardinti Mitrofan. Bendraamžiai pritarė Mitrofano minčiai. Ukrainiečiams atrodo, jog jie per daug skiriasi nuo lietuvių, kad galėtų bendrauti su kitos šalies bendraamžiais. Matvii pridūrė: „Mes esame kitokie, atrodo, kad mes net savo emocijas išreiškiame visai kitaip. Lietuviai, ko gero, santūresni“. Tačiau vaikinai dabar pamokose jaučiasi drąsiau, nes jie laisvai bendrauja lietuvių kalbao už tai jie yra labai dėkingi savo pirmai lietuvių kalbos mokytojai Ligitai Sinušienei, kuri išmokė juos mūsų gimtosios kalbos. Kalba ne visiems lengvai įveikiama Ganna Lietuvoje yra mažiausiai laiko iš kalbintų ukrainiečių. Ganna atvyko panašiu laiku su Mitrofan ir Matvii, bet ji buvo išvykusi atgal į Ukrainą, tad atsirado spragų dėl lietuvių kalbos. Todėl Ganna iki pat šiol gerai nesupranta lietuvių kalbos, taip pat ir kalbėti dar gerai neišeina. Tad visi sunkumai ir iškyla dėl to, kad sunku suprasti kalbą, beje, sunkiau einasi ir matematika. Bet, kaip pripažino mergina, jai be galo patinka gyventi Palangoje, čia esanti jūra, pušynas. Ateityje – svajonės ir apie gimtuosius namus Šiems jaunuoliams kita šalis, kalba, kultūra nepasirodė didelė problema. Jiems čia viskas atrodė gražu, tvarkinga ir, svarbiausia, ramu. „Kai tik atvykau į šią mokyklą ir šį miestą, man labai patiko, nes viskas buvo visai kitaip nei Ukrainoje“, – sakė Mitrofan. Jam pritarė ir Matvii. Ukrainiečiai džiaugiasi Palangos gamta, jūra, gatvėmis. Lietuvoje jaučiasi saugiau nei Ukrainoje, nes žino, kad neprasidės karas. Mitrofan ir Matvii Lietuvoje yra beveik dvejus metus, tad jiems lietuvių kalba sekasi geriau nei Gannai. Ganna buvo išvykusi, kai jos bendraamžiai mokėsi kalbos, tad ji iki dabar nelabai supranta ją. Ganna stengiasi mokytis dabar. Tobulėti ketina visi likę jaunieji ukrainiečiai. Ir jau pagalvoja apie ateitį. Mitrofan prisipažino, kad visgi norėtų sugrįžti į gimtuosius namus ir pajausti ten tvyrančią taiką. Nors Matvii papurtė galvą ir patikino, kad jis galįs likti ir čia. Tad tik laikas parodys, kur likimo keliai pasuks ir kokių dovanų įteiks kiekvienam jų.
Vakarė KANIAVAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
