Menininko darbuose –tautos ir giminės legendų atspindžiai

Laisvojo dailininko Kęstučio Balčikonio kūryboje susipina istorijos detalių, gamtos peizažų ir mitologijos gijos. Menininko paveikslai alsuoja senąja Lietuvos dvasia, primena mūsų tautos šaknis. Garsiausias K.Balčikonio darbas – LR Seimo Kovo 11-osios salę puošiantis „Vytis saulės spindulių fone“.

Dailininkui svarbus pajūrio kraštas, nes jame alsuoja istorija ir pinasi menininko giminės šaknys.

Giminės šaknys – Kartenoje

Kultūrinis, meno pasaulis K.Balčikonį supo nuo kūdikystės. „Mano giminėje – ne viena karta, kuri dirbo ne ūkyje, o linko į menus. Buvo meistrų, girininkų, dvaro ūkvedžių, pajūrio žvejų. Mes niekada nebuvome baudžiauninkai, bet ir neturėjome didelių dvarų“, - taip savo giminės legendą, kuri atsispindi ir jo tapytuose paveiksluose, pristatė K. Balčikonis. Dailininko mama, kilusi iš Kartenos, Kretingos rajono Garbės pilietė, žinoma šalies scenografė Regina Songailaitė – Balčikonienė. Tėvas dirbo tekstilininku, senelis, iš tėvo pusės, buvo knygnešys, puodžius, iš mamos – muzikantas, o tarpukariu – savanoris pirmojoje nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Vilniuje gimęs vyras Kartenoje gyveno nuo 9 mėnesių iki 8 metų. Kretingoje jam taip pat teko praleisti nemažai laiko. K. Balčikonis teigė, kad net kalbėti pirmiau išmoko žemaitiškai, o ne lietuviškai.

„Save vadinu klajokliu. Nemažai keliavau po pasaulį, tačiau Lietuva, ypač vakarinė jos dalis, pajūris - pagrindinis mano klajonių kraštas. Kai tik galiu, visuomet čia sugrįžtu“, - pasakojo dailininkas.

Vyras teigė, kad savo pėdsaką, kol turįs jėgų, norįs palikti pajūrio kraštui – Kretingos rajonui, Palangai – kur, kitaip negu, pavyzdžiui, Neringoje, kur šiuo metu gyvena, žmonės išlaikę vietines – žemaitiškas – šaknis, ne taip susimaišę su kitais Lietuvos regionais. Ši pajūrio žemė jam – arčiau širdies, o Neringoje esą jis jaučiasi svetimas.

„Didžiuojuosi savo kraštu, nes čia – atkaklūs, aktyvūs žmonės, kurie nori kažką parodyti ir dėl to stengiasi“, - tvirtino vyras.

Dailininkas, anot K. Balčikonio, – pirmoji ir pagrindinė jo profesija. Antrąją jis vadina buriavimą. Vyras jūrine jachta išnaršė ne tik Baltijos, bet ir Šiaurės jūrą, buvo nuplaukęs beveik iki Atlanto vandenyno. Jūra jam artima, nes kai kurie protėviai buvę pajūrio žemaičiai.

Neatsiejama K. Balčikonio kasdienybės dalis – domėjimasis istorija. Ją menininkas studijuoja savarankiškai – skaito knygas, renka medžiagą, kurią analizuoja, o vėliau aptaria su istorikais. Labiausiai K. Balčikonis domisi pajūrio krašto gyventojų sąjunga su kuršiais. „Juk mes – senųjų žemaičių ir kuršių mišinys. Nuo seno čia buvo kuršių žemės. Kažkur tik XV a., po Žalgirio mūšio, į jas įžengė ir žemaičiai, kurie, laikui bėgant, susimaišė su vietiniais gyventojais“.

Šios dvi K. Balčikonio aistros – istorija ir buriavimas – atsispindi ir jo paveiksluose.

Paslėpti istorijos ženklai

Daug dėmesio menininkas kūryboje skiria simbolikai, peizažui. Dažniausi – jūros motyvai – marinistika. Anot menininko, dalį jo kūrybos sudaro ir abstrakcijos, bet jos labiau – lyg pratybos. Abstrakcijas jis stengiasi įpinti į didesnius paveikslus, o jų panaudojimas turi būti psichologiškai pagrįstas.

Kęstučio Balčikonio darbai – įvairialypiai. Juose susipina ir mitologija, istoriniai ženklai, ir gamtos peizažai.

„Kadangi esu klajūnas, be popieriaus bloknoto iš namų neišeinu. Idėjų pasisemiu vaikščiodamas. Tačiau šurmulinga aplinka, šalia esantis pašnekovas nėra mano palydovai. Vaikštau ir idėjų semiuosi vienas, tyloje. Neįmanoma atsakyti į klausimą, kiek vidutiniškai trunka vieno paveikslo nutapymas. Vienam idėja rutuliojasi ilgą laiką, bet greitai ją įgyvendinu, kitam darbui mintis šauna netikėtai, bet prireikia laiko jį sukurti. Kartais aplinkiniams atrodo, kad vaikščiodamas nieko nedarau, tačiau dažniausiai pasivaikščiojimas – ilgiausia, galbūt net sudėtingiausia darbo dalis, palyginus su techniniais dalykais, nutapymu“, - teigė K. Balčikonis.

Tokių pasakymų, kaip „Menas priklauso menui“ ar „Menas priklauso liaudžiai“, dailininkas nemėgsta. Anot jo, menininkas negali kurti sau, bet ir negali kurti plačiosioms masėms, nes tada jo darbai – nieko verti. Meno kūriniai turėtų būti skirti bendraminčių ratui.

Pasak K. Balčikonio, gyvenime jis yra dirbęs įvairius darbus. Sovietiniu laikotarpiu laisvasis dailininkas gyveno tik iš savo kūrybos, vėliau pajamų prisidurdavo ir iš papildomų, fizinių darbų. Vyro teigimu, gyvenimu jis – patenkintas, nors išgyventi ir sudėtinga.

Pagrindinė technika, kuria darbų sukurta daugiausiai, karštoji batika, atkeliavusi į Europą iš Indijos. Anot K. Balčikonio, ši technika sudėtinga, nes reikalauja fizinio darbo, cheminės medžiagos kenkia sveikatai – dirbdamas šia technika, K. Balčikonis susirgo astma. Batika piešiama ant šilko. Anksčiau jis pats virė ir reikalingus dažus. Norint gauti šviesesnes vietas, jos užpilamos vaško, parafino mišiniu. Vėliau laukia ilgas gamybos procesas: medžiaga išmirkoma, džiovinama, vėl kartojami tie patys veiksmai.

Dabar daugiausiai menininkas tapo ant drobės individualia technika – bekvapiais akrilo dažais su aliejine pastele.

„Sunku pasakyti, kuria technika dirbti man patinka labiau. Ko negalėjau padaryti batika, galiu aliejine pastele, akrilu. Galbūt pastarąja technika dirbti kūrybiškai sudėtingiau, nes reikia daugiau kruopštumo“, - teigė vyras.

K. Balčikonio paveiksluose nemažai vyčio motyvų, kuriais jis susidomėjo ruošdamas baigiamąjį darbą M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nors patriotiškumo sėklas jam įdiegė ir senelio auklėjimas, jo nepriklausomybės siekis.

„Kai man buvo maždaug šešeri metai, paklaustas, ką labiausiai norėčiau turėti, atsakydavau, kad Lietuvos Nepriklausomybę. Man atrodė, kad tada visi žmonės taps geri“, - pasakojo K. Balčikonis.

Diplominiame darbe, grafika kurdamas triptikus istorine tematika, vyras panaudojo vyčius. Komisija, pamačiusi pradėtą darbą, uždraudė tai daryti.

„Mano dėstytoja Birutė Steponavičienė tada man pasakė: „Vis tiek daryk toliau“. Taigi, vyčio savo kūriniuose neatsisakiau, bet dariau taip, kad jis būtų kuo mažiau matomas, pašalinei akiai sunkiai suprantamas – palikau simbolinę jo reikšmę“, - prisiminė K. Balčikonis sakydamas, kad vyčio simbolis jį įtraukė ir į judėjimus, organizacijas, siekiančias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Domėdamasis istorija, K. Balčikonis prisilietė ir prie senosios abėcėlės – runų ženklų. Jų motyvus dailininkas taip pat įterpia į savo paveikslus. Anot menininko, runomis baltai galėjo susisiekti, suprasti skandinavus, nes jų runos – analogiškos baltų. Vyras skaitęs, kad paimti į nelaisvę žemaičiai ant medžio tošies ar molio šukės šiais ženklais perduodavo vienas kitam įvairiausią informaciją.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

Korespondentė-mokinė

• Rašyti komentarą (0)