Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 67 %
Naktį5°C debesuotumas 97 %
Apklausa

Ar Brexit'as sugrąžins tautiečius į Lietuvą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

J. Buračo nuotraukoje – jo paties paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ 1938 m.

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai sprendžiama tarptautinė aktuali ir Lietuvai, kuri per šalies okupacijas ir aneksijas XVII–XX amžiuose neteko gausybės svetur išvežtų jos istorijai bei kultūrai svarbių objektų, problema.

Iš Lietuvos išvežto kultūros paveldo materialinė vertė gali siekti šimtus milijonų eurų, o jo istorinė vertė yra neįkainojama. Ypač Lietuva nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistiniai okupantai vietoje sunaikino ir išgabeno į Vokietiją nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės kultūros ir meno vertybes, per amžius sukauptas Lietuvos žydų kultūros, religijos ir mokslo centruose, muziejuose. Dauguma jų nacių sukurto Alfredo Rosenbergo operatyvinio štabo okupuotiems kraštams pastangomis buvo išgabentos į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino. Čia atsidūrė ne tik gausybė senųjų retų spaudos leidinių, knygų, rankraščių, bet ir žymių žydų kilmės dailininkų I. Repino, I. Levitano, M. Šagalo paveikslai, skulptorių M. Antokolskio, M. Ginzburgo skulptūros, rašytojų L. Tolstojaus, Šolom-Aleichemo rankraščiai ir laiškai. Vėliau šios ir kitos vertybės, Vokietiją okupavus sąjungininkų kariuomenei, kaip karo trofėjus pateko į JAV. 1960 metais Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė sumokėjo pinigines kompensacijas už meno vertybių nusavinimą daugeliui valstybių, išskyrus tuo metu SSSR aneksuotas Baltijos šalis.


Palangos kurorto istorijos sergėtojai gyvena ateitimi

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17

Legendinėje viloje „Anapilis“ gruodį įsikūręs Palangos kurorto muziejus pamažu jaukinasi šio grafų Tiškevičių laikus menančio pastato vaiduoklius, istorijas ir paslaptis, tuo pačiu tapdamas nauju kurorto traukos centru. Muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad šis muziejus pirmiausia yra palangiškių ir džiaugiasi, jog kurdama jį muziejaus komanda prisideda prie visos Palangos bendruomenės žengimo į priekį.


Salantiškis įminė kapinių angelo mįslę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17
Iš Imbarės kilusio Lietuvos kariuomenės generolo Prano Tamašausko tėvų bei žmonos kapą salantiškis Paulius Vaniuchinas žinojo seniai, tačiau tik pastarosiomis dienomis išsiaiškino jo tapatybę.

Salantų krašto istorijos tyrinėtojas 39-erių Paulius Vaniuchinas, neseniai aptikęs Lietuvos kariuomenės kūrėjo generolo Prano Tamašausko šeimos kapavietę Gargždelės kapinėse, atvertė dar vieną svarų Kretingos krašto istorijos puslapį. „Generolas Tamašauskas yra itin ryški, tačiau užmiršta mūsų krašto įžymybė. Jis stovėjo greta Lietuvos valstybės kūrėjų kraštiečių Prezidento Aleksandro Stulginskio ir generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Juk ne kiekvieną šimtmetį pas mus gimsta generolai“, – kalbėjo P. Vaniuchinas.

Pavardė buvo žinoma

Vedžiodamas po senąsias Salantų kapines ir rodydamas įžymių salantiškių kapavietes, P. Vaniuchinas stebėjosi, kokios jos apleistos – plokštės apaugę samanomis, kryžiai griūva, įdomesni antkapiai išvogti.

Tokia šiandieną yra ir generolo P. Tamašausko, kurio gimimo 140-ąsias metines švęsime šiemet balandžio 13-ąją, šeimos kapavietė. Prieš kelerius metus šią kapavietę netoli kapinių koplyčios dar puošė metalinė suklupusio angelo skulptūra. Deja, šio įspūdingo angelo šiandieną nebėra – nuo kapo jį nudraskė metalo vagys.

„Dar vaikas būdamas slampinėdavau po kapines, ieškodamas palaidotų įžymių žmonių. Mano dėmesį ypač traukė tas angelas, – tebeturiu jo nuotrauką, jis man ir pagelbėjo atskleisti generolo šeimos paslaptis“, – atviravo salantiškis, susipažinęs su Lietuvos kariuomenės istorija, ir Prano Tamašausko pavardė jam buvo gerai žinoma.

Užrašas ant paminklo su mirties datomis skelbė: „Mano mylimiems tėvams Juozapui (1894 m.) ir Onai (1900 m.) Tomaševskiams teipgi auklėtojai-senutei Barborai Deinor (1885 m.) aukoja dėkingas sūnus ir ainys kunigas Petras“. Neseniai jam ir vėl užkliuvo Tomaševskių pavardė: „Gal tas dėkingas sūnus yra generolo brolis“, – svarstė salantiškis, o po pusmečio paieškų jo spėlionės pasitvirtino.


Paulina Mongirdaitė XX a. 1 deš.

Paulina Mongirdaitė – legendinė Palangos fotografė, pirmoji savo fotografijose įamžinusi Palangos, Kretingos ir kitus pajūrio vietovaizdžius, architektūrą, žmones.

XIX a. antrosios pusės ir XX a. pražios pajūrio istorija neatsiejama nuo grafų Tiškevičių giminės.

1875 metais Kretingos dvarui tapus Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija, buvo rekonstruoti rūmai, oranžerijoje įkurtas garsusis Žiemos sodas, atnaujintas rūmų parkas. Rūmai ir parkas tapo vienu gražiausiu dvaru Kauno gubernijoje, čia svečiuodavosi ne tik valdžios atstovai, bet ir poilsiautojai iš Rytų Prūsijos bei Palangos kurortų. J. Tiškevičiui Palangoje įkūrus savo giminės vasaros rezidenciją, iki tol ramus žvejų kaimelis pamažu tapo gana modernus to laikotarpio kurortas. Apie 1885 m. į Palangą atsikėlusi P. Mongirdaitė ir 1889 metais čia atidariusi savo fotoateljė, pateko į kurorto kūrimo įvykių sūkurį, kurį įamžino savo fotografijose. Grafai Tiškevičiai netruko įvertinti šios energingos, profesionalios moters sugebėjimus, užsakę nufotografuoti Kretingos ir Palangos parkus bei išleisti fotografijų albumus. Taip 1890 m. buvo išleistas 50 fotografijų albumas „Kretynga“. P. Mongirdaitė tapo ir jų giminės asmenine fotografe, fotografavusi žmones, rūmus, parkus, giminės kasdienybę ir šventes. P. Mongirdaitė savo fotopaviljone 1899 metais įamžino ir pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatorius bei aktorius.

Jos aktyvi profesinė veikla tęsėsi iki 1916 metų, vėliau ji susirgo sunkia liga ir 1924 m. mirė, palaidota Palangos kapinėse. Deja, jos kapas iki šių dienų neišliko.

Po pasaulį pasklidę šimtai ir tūkstančiai jos fotografijų bei atvirukų tapo ne tik gera, kviečianti apsilankyti Lietuvos pajūryje, reklama, bet ir neatsiejama jo istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.


Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) leidžia atsiminimų knygų „Tremties vaikai“ seriją. Tik ką pasirodė trečioji knyga, kurioje yra ir iš Kretingos rajono kilusių tremtinių Stanislovo Giedros ir Petro Neverausko istorijos.


Į dvarą sugrįžo Tiškevičių asmeniniai daiktai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-02-17

Kretingos muziejaus ekspozicija neužilgo pasipildys 19 itin vertingų asmeninių grafų Tiškevičių daiktų, kuriuos už 27 tūkst. eurų jie nupirko iš privataus asmens. Tai – sidabro kryželiai, indai bei stalo įrankiai, raktų ryšulys, lagaminai, vaistinėlė. Tačiau pačiu vertingiausiu tarp jų muziejininkai laiko grafienės Sofijos dienoraštį.


Sprendžia, kaip Palangoje bus įamžintas Stasys Povilaitis

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-02-17
Praėjusią savaitę maestro Stasio Povilaičio įamžinimui pasiūlytus projektus Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje galėjo įvertinti ir palangiškiai. Kalbinti žmonės neslėpė, jog artisto kelią atspindinčiose idėjose labiausiai pasigedo S. Povilaičio žmogiškosios asmenybės pusės atspindėjimo.

Kad laukia idėjų maestro atminimui įamžinti, Palangos miesto savivaldybė paskelbė pernai rugpjūtį, tačiau spalį nusprendė konkurso terminą pratęsti dar trims mėnesiams, mat iki tol pateikti ir vertinti šeši konkurso sąlygose numatytus reikalavimus atitikę projektai komisijos neįtikino – suabejota, ar konkurso dalyviai turėjo pakankamai laiko parengti idėjos projektus. Antrajame konkurso etape projektų sulaukta jau kur kas daugiau – jame dalyvauja penkios pirmajame konkurso etape pasiūlytos idėjos ir penkiolika naujų.

Pasėdėti ausyje ar pabūti kūrėju

Anot konkurso koordinatorės, Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Kristinos Litvinienės, bene daugiausia diskusijų visuomenėje sukėlė projektas „Pabūkim laimingi“, kuriame Lietuvos estrados legendos S. Povilaičio atminimo įamžinimui siūloma įrengti bronzinę skulptūrą-suolelį. Palangos miesto bibliotekoje visus projektus galėję apžiūrėti palangiškiai ir miesto svečiai stebėjosi šio projekto autorių pasirinktu simboliu – ausimis, kurios kai kuriais rakursais primena besisukančios žmonių figūras, susikibusias šokiui. Pagal sumanymą, viena iš ausų skulptūrinėje kompozicijoje turėtų kuo tiksliau atkartoti maestro ausies formą, o pats sumanymas, kurio išpildymą projekto autoriai mato Meilės alėjoje, jo sumanytojų nuomone, yra būtent toks, koks buvo ir pats S. Povilaitis – originalus, šmaikštus ir elegantiškas.

„Anot projekto autorių, lankytojai, jaukiai įsitaisę „ausyse“, jų centre ras ir QR kodą-nuorodą. Jį nuskaitę savo išmaniuoju įrenginiu, pateks tiesiai į S. Povilaičio dainų archyvą“, – projektą, kurio vertė 85 tūkst. eurų, komentavo K. Litvinienė.

Kito originalaus projekto „Maestro Stasys“ sumanytojai siūlo interaktyvią skulptūrinę kompoziciją, fiksuojančią studijoje besimezgančios draugystės etapą, kurį išgyvena pats jos autorius. Kompozicijos elementai – stovas, portretas, radijo imtuvas, patogus krėslas ir stalas.

Palangiškiams ar miesto svečiams siūloma S. Povilaitį patirti pabūnant kartu kūrybinėje pauzėje tarp muzikos ir dailės: užsukti, prisėsti ant fotelio ir paieškoti individualaus santykio su maestro. Projekto vertė – 30 tūkst. eurų.


Ana Frank mokykloje Amsterdame 1940.

Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.

A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų. Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių.


Paauglystės pomėgį pavertė profesija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20

Kretingiškis 31-erių Andrius Kaubrys kelerius metus praleido užsienyje – Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje šalyje išmoko kurti kompiuterines architektūros vizualizacijas ir, grįžęs į Lietuvą, savarankiškai ėmėsi šio verslo.


Knygoje – apie kretingiškius, kovojusius už Lietuvą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20

Prieš Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas visuomenei pristatys naujai išleistą savo knygą „Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo“. Medžiagą knygai, kurioje apžvelgiamas kretingiškių laisvės kelias ir indėlis į Nepriklausomybę, 56-erių muziejininkas rinko kone du dešimtmečius.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas