Pajūrio naujienos
Help
2017 Balandis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 33 %
Naktį2°C debesuotumas 27 %
Apklausa

Ar einate į Kretingos turgų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Vyskupas T. Matulionis Mordovijoje, Potmos invalidų namuose 1955 m.

Šie – 2017 – metai Lietuvai išskirtiniai ne tik tuo, kad neseniai surastas vienas iš 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalų, bet ir tuo, kad birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis, ir tai bus pirmosios beatifikacijos apeigos Lietuvoje per visą jos krikščioniškąją istoriją.

T. Matulionis gimė 1873 metais birželio 22 dieną Alantos apylinkėse Kudoriškio vienkiemyje gausioje 11 vaikų šeimoje. Pakrikštytas Teofiliaus vardu, kas graikiškai reiškia „Dievo mylimas“, nuo pat mažens siekė mokslo, mokėsi savarankiškai ir padedamas vyresniųjų Antalieptės pradžios mokykloje, o 1887–1892 metais Daugpilio gimnazijoje. 1892 metais įstojo į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigęs 1900 metų kovo 4 dieną buvo įšventintas kunigu, nors po pirmo kurso baigimo buvo suabejojęs kunigystės pašaukimu ir laikinai palikęs akademiją, į kurią sugrįžo vėl po 3 metų.

Savo tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjęs Latvijoje Varaklianų parapijos vikaru, netrukus 1901 metais buvo paskirtas klebonu Bykavos katalikų parapijoje, kurioje tarnaudamas subrendo kunigo tarnystei ir pagarsėjo ne tik kaip geras sielovadininkas, bet ir statybų organizatorius. 1909 metais patekęs į carinės valdžios nemalonę už tai, kad pakrikštijo sergantį motinos katalikės ir stačiatikio tėvo vaiką, bausmę atliko Domininkonų vienuolyne Peterburge prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Po bausmės atlikimo 1911 metais paskirtas jos vikaru, o 1914 metais Švč. Jėzaus Širdies parapijos, kuriai priklausė apie 8 tūkstančiai įvairių tautybių katalikų, klebonu, intensyviai rinko aukas naujos bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose.


Tikisi, kad draugystė nuveš ir į „Euroviziją“

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21
Krepšinio aikštelėje susipažinusių Erikos Petrutytės (kairėje) ir Aistės Krušinskaitės draugystė nenutrūko ir tada, kai A. Krušinskaitė patyrė stuburo traumą, pasodinusią ją į neįgaliojo vežimėlį. Merginos ir toliau aktyviai leidžia laiką drauge.

Iš Kretingos kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Erika Petrutytė neabejojo, kad verta dalyvauti socialiniame projekte „Draugystė veža“, kai tai jai pasiūlė jos draugė Aistė Krušinskaitė, po stuburo traumos galinti judėti tik neįgaliojo vežimėlyje. Jei merginų duetas sulauks visuomenės palaikymo – jų laukia kelionė į „Euroviziją“.

Projekte „Draugystė veža“ dalyvauja tokios draugų poros, kurių vienas turi negalią, o kitas – ne. Laimėtojus – penkias draugų poras, kurioms atiteks kelialapis į „Euroviziją“, išrinks visuomenė, už dalyvius balsuodama projekto internetiniame puslapyje.

Šį projektą, kuriuo siekiama sumažinti socialinę atskirtį tarp neįgaliųjų ir sveikųjų, jau antrus metus organizuoja Baltijos ugdymo centras kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. „Kai Aistė pasiūlė dalyvauti – iš karto sutikau. Iš pradžių apie laimėjimą per daug negalvojome, bet dabar, kai laiko balsavimui lieka vis mažiau ir mudvi esame arti ribos – jaučiame didelį azartą“, – neslėpė E. Petrutytė.

Ji pasakojo, kad su A. Krušinskaite susipažino prieš 10 metų – tada, kai ši dar buvo sveika. „Aš žaidžiau Kretingos sporto mokyklos krepšinio komandoje, vėliau išvažiavau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjau žaisti universiteto komandoje. Į ją atėjo ir Aistė, kuri tuo metu dar buvo dvyliktokė. Vėliau ji įstojo į mūsų universitetą ir žaidė mūsų komandoje, vėliau mudvi kartu perėjome į krepšinio komandą Jonavoje, kurioje aš žaidžiu iki šiol“, – pasakojo E. Petrutytė, šiuo metu dirbanti teisininke.


Skaudžią šeimos istoriją įprasmins memuaruose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21

Kraštietė poetė pedagogė 77-erių Judita Felicija Ožeraitytė, gyvenanti Vilniuje, dažnokai vieši Kretingoje. Ir ne tik dėl to, kad čia gyvena jos sūnus Linas Stankevičius. Kretinga poetei – tai ir jaunystės miestas, ir tėvų, patyrusių stalinines represijas, amžinojo poilsio vieta.


Kretingos bažnyčia – priešakinė tikėjimo tvirtovė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21
Netradicinėje pamokoje apie Kretingos bažnyčios istoriją dalyvavo Pranciškonų gimnazijos bendruomenė ir būrys brolių pranciškonų.

Pirmosios bažnyčios vietą sergsti Angelas

Gausiai dalyvaujant gimnazijos bendruomenei ir broliams pranciškonams, Kretingos bažnyčios istoriją improvizuotai pristatė patys mokiniai, kuriems pasirengti talkino pedagogai Irma Šedienė, Rasa Žygaitienė bei V. Kuprelis. Skaidrėmis bažnyčios istoriją nuo jos įkūrimo pradžios ligi XIX a. įtaigiai perteikė mokinės Sigita Razmutė ir Luknė Pilibaitytė.

Tam, kad Kretingoje atsirado viena iš seniausių Lietuvoje bažnyčių, daug įtakos turėjo kaimynystė su Prūsija, kur XVI a. antroje pusėje pradėjo plisti protestantizmo idėjos. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609) paragino katalikų didikus statyti bažnyčias, todėl tuo susirūpino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas bei Kretingos dvarininkas Jonas Karolis Chodkevičius.

Šios bažnyčios rūsyje 1605 m. etmonas palaidojo savo jauniausiąjį sūnų Kazimierą, kuris mirė vos gimęs.

Taip dešiniajame Akmenos upės krante veikusiose Kretingos kaimo kapinėse 1602 m. etmono rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė, skiedromis bei šiaudais dengta bažnyčia. Ją prižiūrėti ir tikinčiųjų dvasiniais reikalais rūpintis J. K. Chodkevičius pakvietė vienuolius bernardinus – į Kretingą atvyko pirmieji 10 brolių.

Pirmosios bažnyčios vietą šiandien pažymi medinis koplytstulpis su Angelo skulptūra J. Basanavičiaus gatvėje.


Salantiškis tebegroja šimtamete bandonija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-31

Salantuose gyvenantis 88-erių Stasys Gailius per bendruomenės šventes išsitraukia akiai neįprastą – laiko ir miklių muzikanto pirštų išbandytą šimtametę bandoniją ir sykiu koja muša paties sukonstruotą būgną.


J. Buračo nuotraukoje – jo paties paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ 1938 m.

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai sprendžiama tarptautinė aktuali ir Lietuvai, kuri per šalies okupacijas ir aneksijas XVII–XX amžiuose neteko gausybės svetur išvežtų jos istorijai bei kultūrai svarbių objektų, problema.

Iš Lietuvos išvežto kultūros paveldo materialinė vertė gali siekti šimtus milijonų eurų, o jo istorinė vertė yra neįkainojama. Ypač Lietuva nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistiniai okupantai vietoje sunaikino ir išgabeno į Vokietiją nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės kultūros ir meno vertybes, per amžius sukauptas Lietuvos žydų kultūros, religijos ir mokslo centruose, muziejuose. Dauguma jų nacių sukurto Alfredo Rosenbergo operatyvinio štabo okupuotiems kraštams pastangomis buvo išgabentos į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino. Čia atsidūrė ne tik gausybė senųjų retų spaudos leidinių, knygų, rankraščių, bet ir žymių žydų kilmės dailininkų I. Repino, I. Levitano, M. Šagalo paveikslai, skulptorių M. Antokolskio, M. Ginzburgo skulptūros, rašytojų L. Tolstojaus, Šolom-Aleichemo rankraščiai ir laiškai. Vėliau šios ir kitos vertybės, Vokietiją okupavus sąjungininkų kariuomenei, kaip karo trofėjus pateko į JAV. 1960 metais Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė sumokėjo pinigines kompensacijas už meno vertybių nusavinimą daugeliui valstybių, išskyrus tuo metu SSSR aneksuotas Baltijos šalis.


Palangos kurorto istorijos sergėtojai gyvena ateitimi

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17

Legendinėje viloje „Anapilis“ gruodį įsikūręs Palangos kurorto muziejus pamažu jaukinasi šio grafų Tiškevičių laikus menančio pastato vaiduoklius, istorijas ir paslaptis, tuo pačiu tapdamas nauju kurorto traukos centru. Muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad šis muziejus pirmiausia yra palangiškių ir džiaugiasi, jog kurdama jį muziejaus komanda prisideda prie visos Palangos bendruomenės žengimo į priekį.


Salantiškis įminė kapinių angelo mįslę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17
Iš Imbarės kilusio Lietuvos kariuomenės generolo Prano Tamašausko tėvų bei žmonos kapą salantiškis Paulius Vaniuchinas žinojo seniai, tačiau tik pastarosiomis dienomis išsiaiškino jo tapatybę.

Salantų krašto istorijos tyrinėtojas 39-erių Paulius Vaniuchinas, neseniai aptikęs Lietuvos kariuomenės kūrėjo generolo Prano Tamašausko šeimos kapavietę Gargždelės kapinėse, atvertė dar vieną svarų Kretingos krašto istorijos puslapį. „Generolas Tamašauskas yra itin ryški, tačiau užmiršta mūsų krašto įžymybė. Jis stovėjo greta Lietuvos valstybės kūrėjų kraštiečių Prezidento Aleksandro Stulginskio ir generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Juk ne kiekvieną šimtmetį pas mus gimsta generolai“, – kalbėjo P. Vaniuchinas.

Pavardė buvo žinoma

Vedžiodamas po senąsias Salantų kapines ir rodydamas įžymių salantiškių kapavietes, P. Vaniuchinas stebėjosi, kokios jos apleistos – plokštės apaugę samanomis, kryžiai griūva, įdomesni antkapiai išvogti.

Tokia šiandieną yra ir generolo P. Tamašausko, kurio gimimo 140-ąsias metines švęsime šiemet balandžio 13-ąją, šeimos kapavietė. Prieš kelerius metus šią kapavietę netoli kapinių koplyčios dar puošė metalinė suklupusio angelo skulptūra. Deja, šio įspūdingo angelo šiandieną nebėra – nuo kapo jį nudraskė metalo vagys.

„Dar vaikas būdamas slampinėdavau po kapines, ieškodamas palaidotų įžymių žmonių. Mano dėmesį ypač traukė tas angelas, – tebeturiu jo nuotrauką, jis man ir pagelbėjo atskleisti generolo šeimos paslaptis“, – atviravo salantiškis, susipažinęs su Lietuvos kariuomenės istorija, ir Prano Tamašausko pavardė jam buvo gerai žinoma.

Užrašas ant paminklo su mirties datomis skelbė: „Mano mylimiems tėvams Juozapui (1894 m.) ir Onai (1900 m.) Tomaševskiams teipgi auklėtojai-senutei Barborai Deinor (1885 m.) aukoja dėkingas sūnus ir ainys kunigas Petras“. Neseniai jam ir vėl užkliuvo Tomaševskių pavardė: „Gal tas dėkingas sūnus yra generolo brolis“, – svarstė salantiškis, o po pusmečio paieškų jo spėlionės pasitvirtino.


Paulina Mongirdaitė XX a. 1 deš.

Paulina Mongirdaitė – legendinė Palangos fotografė, pirmoji savo fotografijose įamžinusi Palangos, Kretingos ir kitus pajūrio vietovaizdžius, architektūrą, žmones.

XIX a. antrosios pusės ir XX a. pražios pajūrio istorija neatsiejama nuo grafų Tiškevičių giminės.

1875 metais Kretingos dvarui tapus Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija, buvo rekonstruoti rūmai, oranžerijoje įkurtas garsusis Žiemos sodas, atnaujintas rūmų parkas. Rūmai ir parkas tapo vienu gražiausiu dvaru Kauno gubernijoje, čia svečiuodavosi ne tik valdžios atstovai, bet ir poilsiautojai iš Rytų Prūsijos bei Palangos kurortų. J. Tiškevičiui Palangoje įkūrus savo giminės vasaros rezidenciją, iki tol ramus žvejų kaimelis pamažu tapo gana modernus to laikotarpio kurortas. Apie 1885 m. į Palangą atsikėlusi P. Mongirdaitė ir 1889 metais čia atidariusi savo fotoateljė, pateko į kurorto kūrimo įvykių sūkurį, kurį įamžino savo fotografijose. Grafai Tiškevičiai netruko įvertinti šios energingos, profesionalios moters sugebėjimus, užsakę nufotografuoti Kretingos ir Palangos parkus bei išleisti fotografijų albumus. Taip 1890 m. buvo išleistas 50 fotografijų albumas „Kretynga“. P. Mongirdaitė tapo ir jų giminės asmenine fotografe, fotografavusi žmones, rūmus, parkus, giminės kasdienybę ir šventes. P. Mongirdaitė savo fotopaviljone 1899 metais įamžino ir pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatorius bei aktorius.

Jos aktyvi profesinė veikla tęsėsi iki 1916 metų, vėliau ji susirgo sunkia liga ir 1924 m. mirė, palaidota Palangos kapinėse. Deja, jos kapas iki šių dienų neišliko.

Po pasaulį pasklidę šimtai ir tūkstančiai jos fotografijų bei atvirukų tapo ne tik gera, kviečianti apsilankyti Lietuvos pajūryje, reklama, bet ir neatsiejama jo istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.


Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) leidžia atsiminimų knygų „Tremties vaikai“ seriją. Tik ką pasirodė trečioji knyga, kurioje yra ir iš Kretingos rajono kilusių tremtinių Stanislovo Giedros ir Petro Neverausko istorijos.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas