Pajūrio naujienos
Help
2017 Gegužė
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną19°C debesuotumas 13 %
Naktį9°C debesuotumas 13 %
Apklausa

Ar pasigendate privačių maršrutinių taksi iš Kretingos į Palangą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kretingiškiai karo pabėgėliai, Miunchenas, 1947 m. Priekyje (iš kairės) – Irena Vyliaudaitė, Viktoras Palubinskas, Vladas Palubinskas; stovi – Julius Veblaitis, Antanas Skridulis, Antanas Mončys, Ona Vilnonytė, Mečys Palubinskas, Pranas Dapkus.

1944 metų spalio 8 dieną skaudančia širdimi tolyn nuo artėjančios sovietinės kariuomenės ir gimtosios Žemaitijos Klaipėdos link į nežinią dviračiu išvažiavęs Kretingos pranciškonų gimnazijos auklėtinis Antanas Mončys (1921–1993) juo, o taip pat ir žemaičiu bei kretingiškiu, liko visam likusiam gyvenimui, kurį teko praleisti toli nuo savo gimtinės Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Sunkios ir varginančios kelionės metu patyręs bombardavimus ir apšaudymus, pasiekė Vokietiją, kur sutiko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Gyvendamas karo pabėgėlių, vadintų perkeltais asmenimis, stovykloje, Bavarijoje, prie Miuncheno, JAV okupacinėje zonoje čia 1946 m. susipažino su skulptoriumi Vytautu Kašuba, jam parodė peiliuku mažomis figūrėlėmis išdrožinėtą medinę dėžutę. Po ilgo pokalbio su juo ir keleto piešimo pamokų, jis nusprendė tolesnį savo gyvenimą sieti su skulptūra. Kad patektų į Prancūzijos okupacinę zoną, kurioje 1947 metais atsidarė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) įsteigta Freiburgo taikomosios dailės mokykla, draugo padedamas jis buvo priimtas į netoli Tiubingeno įsikūrusį M. K. Čiurlionio vardo tautinį ansamblį, jame dainavo ir grojo dūdele. To reikėjo, nes perkeltieji asmenys negalėjo laisvai keliauti tarp Vokietijos okupacinių zonų, kai ansamblio vadovas Alfonsas Mikulskis (1909–1983) kandidatus į jį galėjo laisvai pasirinkti iš visų trijų okupacinių zonų. Įstojęs į Freiburgo taikomosios dailės mokyklą, mokėsi profesoriaus Aleksandro Marčiulionio (1911–1998) vadovaujamojoje skulptūros studijoje. Norėdamas atsigriebti už veltui praleistus metus dirbo su įniršiu, tuo stebindamas ir dėstytojus, ir draugus. „Pasijutau kaip žuvis vandenyje. Su draugu parsivežėme iš miesto griuvėsių karučiu akmenų ir kalėme“, – prisiminė Antanas. 1950 metais, baigęs mokyklą, gauna skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos okupacinės valdžios stipendiją toliau studijuoti Paryžiuje.


Siekianti tautinio kostiumo tobulumo

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-05-19

Vaikystėje sau pasakiusi „arba siūsiu, arba piešiu“, kretingiškė Ieva Garjonienė, galima sakyti, išpranašavo sau ateitį – šiandien ji yra sertifikuota tautinių rūbų siuvėja, kurios darbai – visų šalies regionų tautiniai kostiumai – pasklidę po visą Lietuvą, vienetinių darbų yra iškeliavę ir pas užsienio lietuvius.


Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-05-19
Salantiškiai Aurimas Rapalis (kairėje) ir Arvydas Gurkšnis sakė, jog partizanų istorijomis susidomėję dar vaikystėje, iš savo senelių patyrę meilę žemei ir išgirdę, kaip už jos laisvę kovėsi paprasti vyrai.

Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais

Salantų žygeivių bei visuomeninės organizacijos „Ceklio kuršiai“ įkūrėjų Aurimo Rapalio ir Arvydo Gurkšnio iniciatyva rytoj Salantų kultūros centre bus netradiciškai – su dainomis ir naktišokiais – surengtas Žemaičių apygardos Kardo rintinės partizanų atminimo vakaras.

Siekia garsinti Salantų kraštą

„Pas mus įprasta apie partizanus kalbėt ašaringai. Bet ar jie patys, jauni ir energingi vyrai, būtų to norėję? Yra žinoma, kad 1947-ųjų vasarą Notėnuose, po atlaidų bažnyčioje, vyrai linksminosi gegužinėje. O prie Platelių, atėmę iš stribų alaus statines, patys pakėlė šokius kaimo jaunimui. Todėl ir mes švęsime naujoviškai – ne užsidarę, su verksmingais minėjimais, o su dainomis ir šokiais ligi pirmųjų gaidžių, kad bendrystėje pajaustume pokario dvasią“, – tvirtino A. Rapalis, su bendraminčiais pirmąkart Kretingos rajone sumanęs tokį renginį.

Rinkdami medžiagą apie Kardo rinktinės partizanus, A. Rapalis ir A. Gurkšnis tikino, užmezgą kontaktus ne tik su aplankytų vietovių žmonėmis, bet ir su bendraminčiais iš visos Lietuvos: taip susibičiuliavo su asociacija „Pilsots“, Klaipėdos tradicinių šokių kolektyvais bei grupe „Folks“, vilniečiu atlikėju Gyčiu Ambrazevičiumi, kurie taip pat ketina atvykti į jų šventę.

„Mes orientuojamės ne į dalyvių masiškumą, o siekiame naujų idėjų ir tradicijų sklaidos. Ir tuo norime parodyti, kad Salantų kraštas taip pat gali būti įdomus ir į jį verta atvykti“, – užtikrino salantiškiai.


Vyskupas T. Matulionis Mordovijoje, Potmos invalidų namuose 1955 m.

Šie – 2017 – metai Lietuvai išskirtiniai ne tik tuo, kad neseniai surastas vienas iš 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalų, bet ir tuo, kad birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis, ir tai bus pirmosios beatifikacijos apeigos Lietuvoje per visą jos krikščioniškąją istoriją.

T. Matulionis gimė 1873 metais birželio 22 dieną Alantos apylinkėse Kudoriškio vienkiemyje gausioje 11 vaikų šeimoje. Pakrikštytas Teofiliaus vardu, kas graikiškai reiškia „Dievo mylimas“, nuo pat mažens siekė mokslo, mokėsi savarankiškai ir padedamas vyresniųjų Antalieptės pradžios mokykloje, o 1887–1892 metais Daugpilio gimnazijoje. 1892 metais įstojo į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigęs 1900 metų kovo 4 dieną buvo įšventintas kunigu, nors po pirmo kurso baigimo buvo suabejojęs kunigystės pašaukimu ir laikinai palikęs akademiją, į kurią sugrįžo vėl po 3 metų.

Savo tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjęs Latvijoje Varaklianų parapijos vikaru, netrukus 1901 metais buvo paskirtas klebonu Bykavos katalikų parapijoje, kurioje tarnaudamas subrendo kunigo tarnystei ir pagarsėjo ne tik kaip geras sielovadininkas, bet ir statybų organizatorius. 1909 metais patekęs į carinės valdžios nemalonę už tai, kad pakrikštijo sergantį motinos katalikės ir stačiatikio tėvo vaiką, bausmę atliko Domininkonų vienuolyne Peterburge prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Po bausmės atlikimo 1911 metais paskirtas jos vikaru, o 1914 metais Švč. Jėzaus Širdies parapijos, kuriai priklausė apie 8 tūkstančiai įvairių tautybių katalikų, klebonu, intensyviai rinko aukas naujos bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose.


Tikisi, kad draugystė nuveš ir į „Euroviziją“

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21
Krepšinio aikštelėje susipažinusių Erikos Petrutytės (kairėje) ir Aistės Krušinskaitės draugystė nenutrūko ir tada, kai A. Krušinskaitė patyrė stuburo traumą, pasodinusią ją į neįgaliojo vežimėlį. Merginos ir toliau aktyviai leidžia laiką drauge.

Iš Kretingos kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Erika Petrutytė neabejojo, kad verta dalyvauti socialiniame projekte „Draugystė veža“, kai tai jai pasiūlė jos draugė Aistė Krušinskaitė, po stuburo traumos galinti judėti tik neįgaliojo vežimėlyje. Jei merginų duetas sulauks visuomenės palaikymo – jų laukia kelionė į „Euroviziją“.

Projekte „Draugystė veža“ dalyvauja tokios draugų poros, kurių vienas turi negalią, o kitas – ne. Laimėtojus – penkias draugų poras, kurioms atiteks kelialapis į „Euroviziją“, išrinks visuomenė, už dalyvius balsuodama projekto internetiniame puslapyje.

Šį projektą, kuriuo siekiama sumažinti socialinę atskirtį tarp neįgaliųjų ir sveikųjų, jau antrus metus organizuoja Baltijos ugdymo centras kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. „Kai Aistė pasiūlė dalyvauti – iš karto sutikau. Iš pradžių apie laimėjimą per daug negalvojome, bet dabar, kai laiko balsavimui lieka vis mažiau ir mudvi esame arti ribos – jaučiame didelį azartą“, – neslėpė E. Petrutytė.

Ji pasakojo, kad su A. Krušinskaite susipažino prieš 10 metų – tada, kai ši dar buvo sveika. „Aš žaidžiau Kretingos sporto mokyklos krepšinio komandoje, vėliau išvažiavau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjau žaisti universiteto komandoje. Į ją atėjo ir Aistė, kuri tuo metu dar buvo dvyliktokė. Vėliau ji įstojo į mūsų universitetą ir žaidė mūsų komandoje, vėliau mudvi kartu perėjome į krepšinio komandą Jonavoje, kurioje aš žaidžiu iki šiol“, – pasakojo E. Petrutytė, šiuo metu dirbanti teisininke.


Skaudžią šeimos istoriją įprasmins memuaruose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21

Kraštietė poetė pedagogė 77-erių Judita Felicija Ožeraitytė, gyvenanti Vilniuje, dažnokai vieši Kretingoje. Ir ne tik dėl to, kad čia gyvena jos sūnus Linas Stankevičius. Kretinga poetei – tai ir jaunystės miestas, ir tėvų, patyrusių stalinines represijas, amžinojo poilsio vieta.


Kretingos bažnyčia – priešakinė tikėjimo tvirtovė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-04-21
Netradicinėje pamokoje apie Kretingos bažnyčios istoriją dalyvavo Pranciškonų gimnazijos bendruomenė ir būrys brolių pranciškonų.

Pirmosios bažnyčios vietą sergsti Angelas

Gausiai dalyvaujant gimnazijos bendruomenei ir broliams pranciškonams, Kretingos bažnyčios istoriją improvizuotai pristatė patys mokiniai, kuriems pasirengti talkino pedagogai Irma Šedienė, Rasa Žygaitienė bei V. Kuprelis. Skaidrėmis bažnyčios istoriją nuo jos įkūrimo pradžios ligi XIX a. įtaigiai perteikė mokinės Sigita Razmutė ir Luknė Pilibaitytė.

Tam, kad Kretingoje atsirado viena iš seniausių Lietuvoje bažnyčių, daug įtakos turėjo kaimynystė su Prūsija, kur XVI a. antroje pusėje pradėjo plisti protestantizmo idėjos. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609) paragino katalikų didikus statyti bažnyčias, todėl tuo susirūpino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas bei Kretingos dvarininkas Jonas Karolis Chodkevičius.

Šios bažnyčios rūsyje 1605 m. etmonas palaidojo savo jauniausiąjį sūnų Kazimierą, kuris mirė vos gimęs.

Taip dešiniajame Akmenos upės krante veikusiose Kretingos kaimo kapinėse 1602 m. etmono rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė, skiedromis bei šiaudais dengta bažnyčia. Ją prižiūrėti ir tikinčiųjų dvasiniais reikalais rūpintis J. K. Chodkevičius pakvietė vienuolius bernardinus – į Kretingą atvyko pirmieji 10 brolių.

Pirmosios bažnyčios vietą šiandien pažymi medinis koplytstulpis su Angelo skulptūra J. Basanavičiaus gatvėje.


Salantiškis tebegroja šimtamete bandonija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-31

Salantuose gyvenantis 88-erių Stasys Gailius per bendruomenės šventes išsitraukia akiai neįprastą – laiko ir miklių muzikanto pirštų išbandytą šimtametę bandoniją ir sykiu koja muša paties sukonstruotą būgną.


J. Buračo nuotraukoje – jo paties paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ 1938 m.

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai sprendžiama tarptautinė aktuali ir Lietuvai, kuri per šalies okupacijas ir aneksijas XVII–XX amžiuose neteko gausybės svetur išvežtų jos istorijai bei kultūrai svarbių objektų, problema.

Iš Lietuvos išvežto kultūros paveldo materialinė vertė gali siekti šimtus milijonų eurų, o jo istorinė vertė yra neįkainojama. Ypač Lietuva nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistiniai okupantai vietoje sunaikino ir išgabeno į Vokietiją nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės kultūros ir meno vertybes, per amžius sukauptas Lietuvos žydų kultūros, religijos ir mokslo centruose, muziejuose. Dauguma jų nacių sukurto Alfredo Rosenbergo operatyvinio štabo okupuotiems kraštams pastangomis buvo išgabentos į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino. Čia atsidūrė ne tik gausybė senųjų retų spaudos leidinių, knygų, rankraščių, bet ir žymių žydų kilmės dailininkų I. Repino, I. Levitano, M. Šagalo paveikslai, skulptorių M. Antokolskio, M. Ginzburgo skulptūros, rašytojų L. Tolstojaus, Šolom-Aleichemo rankraščiai ir laiškai. Vėliau šios ir kitos vertybės, Vokietiją okupavus sąjungininkų kariuomenei, kaip karo trofėjus pateko į JAV. 1960 metais Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė sumokėjo pinigines kompensacijas už meno vertybių nusavinimą daugeliui valstybių, išskyrus tuo metu SSSR aneksuotas Baltijos šalis.


Palangos kurorto istorijos sergėtojai gyvena ateitimi

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-03-17

Legendinėje viloje „Anapilis“ gruodį įsikūręs Palangos kurorto muziejus pamažu jaukinasi šio grafų Tiškevičių laikus menančio pastato vaiduoklius, istorijas ir paslaptis, tuo pačiu tapdamas nauju kurorto traukos centru. Muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad šis muziejus pirmiausia yra palangiškių ir džiaugiasi, jog kurdama jį muziejaus komanda prisideda prie visos Palangos bendruomenės žengimo į priekį.


Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) TheATRIUM Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas