Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Smiltys

  • Smiltys
  • 2024-03-08


Vienos raidės istorijomis pasiekė Lietuvos rekordą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-03-08
Mažeikiškė Jūratė Norvaišienė savo knygą „Vienos raidės istorijos“ pristatė ir kretingiškiams. „Mūsų kalba – neišsemiami lobynai“, – sakė ji.

Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje viešėjo neįprastai žaismingų tekstų knygos „Vienos raidės istorijos“ autorė mažeikiškė Jūratė Norvaišienė: 27 šmaikščiai iliustruoti tekstai šioje knygoje parašyti iš lietuviškos abėcėlės tos pačios raidės žodžių. Šio unikalaus rašymo stiliaus autorė 2022 metais pelnė Lietuvos rekordų agentūros diplomą už daugiausiai į vieną knygą sutalpintų istorijų, sukurtų iš žodžių, prasidedančių ta pačia raide.

Postūmis – per pandemiją

Rekordų agentūra, autorės žodžiais, fiksavo ne visus, o 24 į knygą sudėtus tekstus, atmetė tris, kurie prasidėjo iš dviejų vienodai tariamų, tačiau skirtingai rašomų raidžių – U ir Ū, Į ir Y, H ir Ch. Kiekviena papasakota istorija sudaryta apytikriai iš 150 vienos raidės žodžių.

„Kuriant tas istorijas, man norėjosi parodyti, kokia turtinga yra lietuvių kalba. Istorijos gimė kaip anglicizmo tarp jaunimo plėtros atsvara. Be to, prie jų atsiradimo daug prisidėjo pandemija, – kalbėjo J. Norvaišienė. – Ligi tol jau buvau parašiusi ir išleidusi dvi poezijos knygas „Žiedais gyvenimas gyvas“ ir „Trys saujos laimės“, kurdavau proginius eilėraščius, o sykį netikėtai gimė humoristinis tekstas apie skuodiškį Steponą – visą jį parašiau iš s raidės. Per pandemiją užsidarius erdvėms, poezijai įkvėpimo nebeliko. Galvoju, reikia kažkuo paįvairinti gyvenimą – ir toliau ėmiau kurti iš vienos raidės, nes tie tekstai kuria gerą nuotaiką, kurios tuomet labai trūko.“

O kurgi tuos tekstus parodyti? Pradėjo kelti juos į socialinius tinklus, sulaukė gerų atsiliepimų, galop viena bičiulė paskatino juos sudėti į vieną knygą, dar pati užpildė ir dokumentus rekordui įregistruoti. Dailininkė Lina Videckienė iš Mažeikių prie kiekvieno knygos teksto sukūrė nuotaikingas iliustracijas, o knygos viršeliui panaudojo pačios autorės šaržą.

Paklausta, iš kur sėmėsi idėjų, kaip surado tiek daug įvairių ir vaizdingų žodžių, autorė atsakė, kad situacijas diktavo pats gyvenimas, pati stengėsi pakratyti smegenis, tik retkarčiais pasitelkdama Lietuvių kalbos žodyną, o sakinius šlifuodavo vaikščiodama po gamtą.


Grafikos dizainerio Mykolo Šimkevičiaus (dešinėje) darbų paroda „Grafikos esė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai“ debiutavo Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje, dabar ji eksponuojama Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriuje.

Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriuje šiuo metu veikia telšiškio Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos absolvento grafikos dizainerio 23-ejų metų Mykolas Šimkevičiaus darbų paroda „Grafikos esė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai“. Debiutavusi per Žolinę Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje, ši paroda, kaip Jurgio Pabrėžos kultūros kelio dalis, pradėjo tolimesnę savo kelionę.

Grafikos darbai – tai knygelės „Kaip tėvas Jurgis Ambraziejus Pabrėža gydė žemaičius Dievo žodžiais ir žolelėmis“ iliustracijos, kurios buvo pristatytos kaip bakalauro darbas baigiant Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. „Laiko buvo nedaug – gal du mėnesiai. Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, daug ką daryčiau kitaip, nors iš esmės darbu esu patenkintas. Tik man neliko laiko išgryninti idėją, todėl pats įsivardinu, kad tai yra eskizai, prie kurių tikrai dar sugrįšiu ir kuriuos planuoju paversti grafine novele“, – teigė parodos autorius, šiuo metu dirbantis laisvai samdomu grafikos dizaineriu. Ir, nors didžiąją laiko dalį tenka skirti tiesioginiam darbui, Mykolas prisipažino dažnai prisėdantis prie piešinių ir kuria iliustracijų seriją „Lapino kelionės“, kuri, svajoja, ateityje taptų ir parodų, ir edukacijų medžiaga. „Lapino kelionės“ – visa, kad yra susiję su pačiu manimi, tai – labiau emociniai piešiniai, atskleidžiantys, kas tą dieną buvo aktualu ar kas šovė į galvą čia ir dabar“, – trumpai savo kūrybinius planus pristatė M. Šimkevičius.

Vaikinas gimė ir užaugo Telšiuose, juvelyrės ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojo Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeimoje, tačiau turi sąsajų ir su Kretinga, mat mama yra kretingiškė, šeima dažnai čia vieši, mielai bendrauja su katalikų parapijos nariais. „Taip ir nutiko, kad tėvų bičiuliai kretingiškiai man ir pasiūlė bakalauro temai rinktis Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybę“, – prisipažino Mykolas.


Juvelyrės kūryba panardina į akmenų gelmes

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-03-08
Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą.

Prabangūs akmenų vėriniai, tarsi atkeliavę iš istorinių kino filmų ar muziejų. Puoštis skirti išskirtinio ryškumo, drąsioms moterims, o parodose eksponuojami įrėminti kaip atskiri meno kūriniai. Tokie yra 66-erių kaunietės Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, kurios pristatymas įvyks šiandien, kovo 8-ąją, 16 val., Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Vėriniai pasakoja savas istorijas

J. Kalvaitienės paroda „Gelmės“, kurioje – keliasdešimt autorinių darbų, nuo 2021-ųjų jau apkeliavo kone visą Lietuvą, dar anksčiau buvo eksponuota Vilniaus meno galerijoje „Arka“, Kauno Raudondvario muziejuje. Galerijose eksponuotų kūrėjos autorinių darbų įsigiję viešnios iš Austrijos, Liuksemburgo, kitų Europos šalių, net kelis rinkinius – Sakartvelo ambasadorė Khatuna Salukvadzė. Apie J. Kalvaitienės kūrybinius pasiekimus savo paskutinėje laidoje „Ryto suktinis“ dar spėjo papasakoti šviesaus atminimo etnologė Zita Kelmickaitė.

J. Kalvaitienės akmenų kūrybos kelias driekiasi visą pastarąjį dešimtmetį, kaskart vis labiau drąsesnis, spalvingesnis, kol galop atvedė į kolekciją, kurios ir pavadinimas – „Gelmės“ išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą. Juvelyrė sakė šia savo kolekcija siekianti meno kūrėjo statuso.

J. Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais, kur pusbrangiai akmenys – granatas, kvarcas, turmalinas, oniksas, koralas, špinelis, labradoritas, tanzanitas, o taip pat – gintaras ir upiniai perlai tarytum pasakoja tam tikras kūrinių istorijas. Vėrinių pavadinimai – „Kleopatra“, „Afroditė“, „Degantis miškas“, „Pieno puta“, „Kalėdų žvaigždė“, „Gintarinė pakrantė“, „Miško pasaka“, „Virš debesų“ – jiems suteikia tam tikros prasmės, atspindi ir autorės filosofinį požiūrį į gyvenimą. Kartu suvokiant, kad papuošalai nėra skirti juos dėvėti kasdien, tik – ypatingomis progomis, o parodoje pristatyti labiau kaip eksponatai.

Kai kurie jų susiję su pačios autorės asmeniniais išgyvenimais: tamsių atspalvių vėrinys „Šokantys delfinai“ dedikuotas amžinybėn iškeliavusiam jos broliui Gyčiui – liūdnumu ir šalčiu jame dvelkia į vieną kūrinį sugulę labradoritas, dūminis kvarcas, tanzanitas ir perlai.


  • Smiltys
  • 2024-02-09


Poezijos ir prozos kalba prabilo apie savo norus

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Odilė Norvilaitė

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, literatė, dailininkė Odilė Norvilaitė savo kūrybos gerbėjams turi gerų žinių – vienoje uostamiesčio leidyklų spaudai parengta pirmoji Odilės poezijos ir prozos knyga „Kalbėsiu apie norus“. Leidinys iliustruotas pačios autorės anksčiau sukurtais grafikos ir tapybos kūriniais, o intarpai – eilės lenkų kalba, autorės teigimu, yra tarsi duoklė jos protėviams, kilusiems iš Varšuvos.

Kalbėdama apie savo literatūrinę patirtį, O. Norvilaitė priminė, kad kartu su savo mama Irena Norviliene bendru slapyvardžiu Raganaitė Cija yra sukūrusios pasakų knygelę „Šiuolaikinės originaliosios pasakos“, taip pat ji – savo vyro Gedimino Bytauto knygos „Vizijos“, ne vieno tarptautinio almanacho bendraautorė, kūrėja reiškiasi ir spaudoje. „Kodėl lig šiol esu tik bendraautorė“? – klausia O. Norvilaitė ir atsako: „Manau, kad tai nulėmė mano beribis atsidavimas artimiesiems – kitų kūryba man atrodė svarbesnė negu mano pačios, kas ir pakišo koją.“

Kūrėja prisipažino išgyvenanti sudėtingą gyvenimo laikotarpį: vyksta skyrybų procesas. „Mano 250 puslapių rankraščių juodraščių liko vyro kompiuteryje. Buvome sutarę, kad, man padėjus sutuoktiniui pasiekti tikslų – tapti LNRS, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, leisti jo albumus, kurti paveikslus parodoms, gauti meno kūrėjo statusą – ateis laikas ir mano kūrybai. Tačiau taip neatsitiko: vyras savo tikslų pasiekė, o mano – pamiršo. Dabar, vykstant skyryboms, jo advokatės teigimu, mano juodraščiai – ne derybų objektas“, – atviravo Odilė, pripažinusi, kad jai tai – gera pamoka. Todėl dabar ji sau kelianti tikslą konsoliduotis, susikaupti ir pagaliau padirbėti dėl savęs.


Tapo siūlu – ne teptuku

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Kretingos rajono kultūros centre – Laimos Einienės siuvinėtų paveikslų paroda akį traukia preciziniu darbu ir tapybiniu efektu.

Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku.

Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji.

Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“

Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.


Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, žinoma šalies grafikė, surengė pirmąją personalinę įvairių ženklų parodą.

Šiandien, vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės sukurtų logotipų, herbų, kitokių ženklų, kuriais džiaugiasi įvairios kurorto įstaigos ir organizacijos, paroda. Ji taip ir pavadinta – „Ženklai Palangai“.

Menininkė, save labiau realizuojanti tapybos ir grafikos srityje, kurios pamėgtos darbų temos – dažniausiai baltiškąja tema arba susijusios su gamta, šįkart save pristatys visai kitokiame amplua. Į parodą ji pateikė 30 įvairių ženklų, vėliavų, herbų, sukurtų kurorto kultūros įstaigoms, trims darželiams, Šventosios vidurinei mokyklai, Birutės parkui, etnografiniams ansambliams, tarp jų – „Mėguvai“. Grafikė taip pat atnaujino ir Palangos miesto herbą.

Pasak G. Oškinytės-Eimanavičienės, šie ženklai sukurti per pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius.

Vaikščiodami po Palangą, nė nesusimąstome, kad dauguma kurorte šiandieną matomų ir atpažįstamų ženklų, yra sukurti būtent šios menininkės. Miesto ženklai yra meniški ir subtilūs, lyg gintaro karoliai suverti į vieną Palangos ženklų vėrinį.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2016-aisiais už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, dailininkei G. Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto Garbės pilietės vardą.


Į fotografijos gelmes panardino įspūdžiai iš Nepalo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2024-02-09
Laurai Galdikei Nepalo žmonės ir kalnai – saviugdos ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Palangoje gimusi augusi, pastarąjį dešimtmetį su šeima Kretingoje gyvenanti 45-erių Laura Galdikė savo spalvinga kūryba pamažėl atsiskleidžia mūsų krašto žmonėms: ji kuria papuošalus iš gintaro, ieško saviraiškos žodinėje kūryboje, daug keliauja po pasaulį fotografuodama. Surengti pirmąją fotografijos parodą „Nepalas. Kai kažko ieškoma, kažkas ir atrandama“ Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse ją ir inspiravo kelionė po šią savito grožio Pietų Azijos šalį.

Žavėjo natūralumas ir spalvos

Žmonės judesy. Veidai. Kalnų peizažai. Visa tai sieja paprastumas, natūralumas, bet kartu – ir kalnų paslaptingumas, būties ir išgyvenimo filosofija, nuo ko mes, civilizacijos pavilioti europiečiai, atrodytų, esame nutolę šimtmečiais. Tokia yra pagrindinė kone dvidešimties L. Galdikės į parodą atrinktų fotografijų ciklo pagrindinė dominantė.

Kiekvieno žmogaus, o ypač seno, veidai kažką kalba: vaikų veiduose švyti džiaugsmas, o gilios raukšlėtos senolių šypsenos byloja apie išmintį, gyvenimiškas patirtis. „Būnant Nepalo kalnų kaimuose, mūsų akys mato skurdą, tačiau greta jo – tokį neapsakomą paprastumą ir natūralumą. Žmonės, jų gana ryški, spalvinga buitis, amatai, gyvuliai yra tarsi viena. Atrodytų, laiko ratas atsisukęs 100 metų atgal ir matai, kaip kaime gyveno mūsų senoliai. Vyrauja natūralus piemenavimas: vaikai prižiūri ėriukus, vyresni ligi senatvės gano karvių bandą. Žmonės tai priima natūraliai – jokio draskymosi, konkurencijos. Jie gyvena tuo, ką turi šiandieną. Senoliai šypsosi, sveikinasi, vaikai krykštauja – jaučiasi, kad jie yra laimingi. Keliautojus aplimpa vaikai, o mūsų vedlys sakė: geriausia jiems padovanoti pieštuką ir sąsiuvinį, ne vien saldainį. Nes jie ir to stokoja. Yra savanorių mokytojų, kurie eina per kaimus ir moko vaikus rašto“, – įspūdžiais, kurių didžiuma sugulė į nuotraukas, pasidalijo fotomenininkė.


  • Smiltys
  • 2024-01-12


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas