Pajūrio naujienos
Help
2019 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 61 %
Naktį5°C debesuotumas 16 %
Apklausa

"Metų žmogaus 2019" rinkimai

Marius MEŠKAUSKAS
Aušra KUNDROTIENĖ
Dalia BRUŽIENĖ
Indrė JUODEIKIENĖ
Benediktas JURČYS
Arnas KARUŽAS
Kristina RIMIENĖ
Birutė STALMOKIENĖ
Julius KANARSKAS
Nijolė RAUDYTĖ
Juozas PELIONIS
Simas KONČIUS
Apklausa

Ar jums patinka kalėdinių eglių lenktynės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-12-13

Teatro trupė spektaklį šiuo metu rengia dalimis. Pirmadienį įvykusioje repeticijoje dalyvavo (iš kairės)Audrius Jurgutis, Virginijus Japertas, Vitalija Potrienė, Simas Končius, Rokas Pilibaitis, Andromeda Neimontaitė.

Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriuje neseniai pradėjęs dirbti meno vadovas Saulius Vaičiulis vydmantiškius subūrė į Gerų žmonių teatrą. Jie jau rengia savo pirmąjį pasirodymą pagal Lietuvos režisieriaus, aktoriaus, pedagogo, dramaturgo Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė“.

Įgyvendino svajonę

Kurti teatro trupę bendruomenėje mintis kilo gerokai anksčiau. „Mintis, kad reikėtų kažką panašaus kurti, kilo, kai praėjusioje kadencijoje buvau bendruomenės tarybos narys“, – pradžią prisiminė S. Vaičiulis.

Jį papildė ir Vydmantų skyriaus vedėja Jolanta Japertienė: „Buvo ir entuziastų, ir idėja, tačiau kalbos liko kalbomis, nes kiekvienas užsiėmęs savo darbais. Išgirdau šią Sauliaus svajonę, tačiau jai įgyvendinti reikėjo ir pokyčių – laiko subręsti mintims, o ir meno vadovo vieta atsilaisvino mūsų skyriuje. Pradėjau ieškoti žmogaus, žinojau tik tiek, kad Saulius turi verslą ir yra dirbęs kultūros srityje, tačiau buvo sunku patikėti, kad jis sutiks užimti šią vietą.“

Nors S. Vaičiulio verslas nėra susijęs su kultūra, tačiau ši sritis jam ne svetima. Vyras yra baigęs renginių režisūrą. „Man liko neatliktų darbų. Anksčiau dirbau renginių režisieriumi Palangoje, o teatras liko tai, kas buvo neįgyvendinta. Mano svajonė – pastatyti spektaklį“, – idėjos įgyvendinimo priežastį įvardijo S. Vaičiulis.

Iš pradžių meno vadovo tikslas buvo įgyvendinti idėją, tačiau, pradėjus rinkti trupę, atsirado ir kitų šios veiklos prasmių. Režisierius įvardijo, kad embriono stadijoje dar esantis teatras sulaukia teigiamų visuomenės vertinimų: „Pajutau, kad žmonės nori, yra daug žmonių, kuriems to reikia, Vydmantams to reikia, todėl iš tikrųjų matau tame prasmę.“

Meno vadovo teigimu, tokios iniciatyvos pakeičia ir atmosferą gyvenvietėje: „Tai keičia žmonių požiūri ir į juos pačius. Tam įtakos turėjo ir klebonijos, seniūnijos, bendruomenės atgimimas.“


Paveiksluose išliejusi samaninę šviesą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Kretingiškė menininkė ir pedagogė Liuda Liaudanskaitė kraštiečiams pristatė naująjį akvarelės darbų ciklą „Samaninės šviesos rate“, inspiruotą potyrių Islandijoje.

Šią savaitę Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje atidaryta 61-erių kretingiškės menininkės Liudos Liaudanskaitės akvarelių paroda „Samaninės šviesos rate“, atkeliavusi tiesiai iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno galerijos. Į parodą menininkė pristatė 19 paveikslų, kurie žavi šviesos persmelktais melsvais-rusvais-žalsvais Islandijos gamtos vaizdais ar jų kontūrais.

Šviesa – lyg raktinis žodis

Pristatydama parodą L. Liaudanskaitė sakė, kad visas darbų ciklas gimė labai greit – per 3 savaites, tai buvęs ypatingas potyrių laikas, viešint Islandijoje.

„Išvykau, neturėdama tikslo sukurti šį ciklą. Bet buvau tarsi „katapultuota“ į ypatingą kraštą,– patekau na ne į Marsą, bet į šalį, kuri nustebino landšaftu: pamatai, kaip žemė tarytum atskyla nuo dangaus ir ant pliko akmens šviesa žaidžia su samana ar kerpe, kaip iš po akmens į trumpos vasaros saulę stiebiasi alyva. Ir žmonės ten labai širdingi, nors jų nėra daug. Norėjosi pamatyti šiaurės pašvaistę, bet neteko, nes viešėjau birželį, kai naktis tarsi ištirpo šviesoje“, – vaizdingai kalbėjo L. Liaudanskaitė.

Menininkė akcentavo, kad sukurti ciklą ją ir inspiravo buvimas kitoniškoje gamtoje. Visapusiškas tamsos nebuvimas ne tik fizine, bet ir dvasine prasme nušviečia visus L. Liaudanskaitės ciklo kūrinius.

Nematomas pasaulis, atviravo kūrėja, ją visada domino: „Pati sau užduodu egzistencinius klausimus, – niekur gi nuo savęs nepabėgsi. Šviesa man tapo raktiniu žodžiu, smalsavau, žvelgiau įdėmiai į tai, ką mačiau aplinkui, o ranka dirbo savo darbą“, – tvirtino pašnekovė.


Išleido knygą apie Palangos orkestrą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Nuo 2000-ųjų orkestrui vadovaujantis Vygantas Rekašius įsitikinęs, kad be pučiamųjų muzikos vasarą Palanga jau būtų ne Palanga.

Palangos koncertų salėje įvykusiame susitikime su miesto visuomene pristatyta ne tik biografinius faktus, bet ir orkestrantų įdomius gyvenimus atspindinti knyga „Palangos orkestras. Dialogai“ bei kompaktinė plokštelė su įrašyta kompozitoriaus Eduardo Balsio muzika.

Spausdintą žodį lydi muzikos garsai

Oficialiai orkestras gyvuoja nuo 1953-iųjų, tačiau vasaros koncertai Birutės parko rotondoje skaičiuoja beveik 120 metų. Knygos atsiradimo idėja, anot orkestro vadovo ir dirigento Vyganto Rekašiaus, – paprasta: laikas skuba, vieni muzikantai ateina, kiti išeina, su kai kuriais, žinant jų nepakartojamas istorijas ir santykį su muzika, galbūt atsisveikinama visam, tad norėjosi užfiksuoti nors dalelę šių prisiminimų.

Nuskambėjus orkestro atliekamam fragmentui iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“, o vėliau – ir „Habanerai“, V. Rekašius atsakė į klausimą, kodėl knygą lydi kompaktinė plokštelė būtent su šio garsaus lietuvių kompozitoriaus kūriniais: E. Balsys ne tik yra gyvenęs Palangoje, netoli parko, kur vykdavo koncertai, bet ir pats rašė tiek originalią muziką, tiek aranžuotes pučiamųjų orkestrams.

„Kreipėmės į Lietuvos muzikos informacijos centrą, prašėm duomenų apie Eduardo Balsio kūrinius, daug laiko tam sugaišom, vėliau dvi dienas su orkestru praleidom Vilniaus garso įrašų studijoje. Dalį įrašytų kūrinių ir pristatome šioje kompaktinėje plokštelėje“, – pasakojo V. Rekašius.

Apie pažintį su Palanga ir orkestru, kaip rinko duomenis knygai ir kūrybinius procesus, papasakojo kūrybos namų „Kregždynas“ žodžio meistrė Viktorija Urbonaitė ir dizainu besirūpinanti fotografė Laima Penek. Abi kūrėjos atviravo, jog į 200 puslapių sutalpinti turtingą orkestro istoriją joms buvo įdomus iššūkis. „Iš orkestro vadovo užduotį buvom gavusios vienintelę – kad mūsų parašyta knyga nenugultų į lentyną, o būtų patraukli, skaitoma“, – teigė jos ir prisiminė pačią pradžią.


Žvilgsnis į Kalėdų stebuklo gelmę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Norėdama sukurti kretingiškiams kalėdinį stebuklą, Rasa Statkuvienė atsigręžė į šv. Teresę Avilietę ir jos filosofiją. Taip gimė šis, kūrėjos rankose laikomas, atvirukas.

Kretingiškės 31-erių Rasos Statkuvienės rankų darbo kūriniai – dekoruotos lėkštutės, puodeliai, žaislai, o ypač trimačiai atvirukai – jau alsuoja Kalėdomis. „Mąsčiau ne apie blizgias Kalėdas, o kaip giliau pažvelgti į stebuklą, vedantį vidinės gelmės link“, – taip R. Statkuvienė apibūdino savo naująjį 7 sluoksnių kalėdinį karpinių atviruką.

Idėja – iš šv. Teresės Avilietės

Atvertus Rasos kalėdinį atviruką, užplūsta netikėtumo džiaugsmas: armonikėlės principu 7 aukštėjančiomis pakopomis jame suklijuoti balti karpiniai, pradedant nuo namų ir miesto vaizdų, kylant keliais medžių sluoksniais, kurie simbolizuoja žmogaus vidinį minčių, jausmų, potyrių tankumyną. Viršum jų iškyla bažnyčia, šalia jos – angelai, o kompozicijos viršuje – Šventoji šeima su užgimusiu Kūdikėliu Jėzumi.

„Idėją pasiūlė aplinkiniai žmonės, paprašę prieš Kalėdas sukurti ką nors ypatingo ir netikėto. Sugalvojau, kad tai bus atvirukas, bet toks, kad žmogus jį atvertęs nustebtų. Į mintis grįžo mano pamiltos šventosios Teresės Avilietės 7 laiptelių filosofija, išdėstyta traktate „Vidinės pilies buveinės“, pagal kurį rašiau magistro diplominį darbą. Pagal šią mistikę, palaipsniui įveikiant 7 pakopas, einama gyvenimo prasmės paieškų, vidinės esmės link“, – atviruko atsiradimo priešistorę atskleidė menininkė.

Ji tikino taip pat labai mėgstanti piešti angelus, – šie kuria jaukumą, šilumą, o ir žmonėms jie patinka. „Pagaliau, juk angelas Gabrielius pranešė Marijai džiaugsmingą žinią, kad ji pagimdys pasaulio Išganytoją. Todėl angelai tapę kalėdiniu simboliu“, – kalbėjo R. Statkuvienė, angelų motyvais puošianti šventinius puodelius, lėkštutes, atvirukus ne vien Kalėdų, bet ir kitomis progomis.

„Kepa“ puodelius ir lėkštes

Ji piešia tik ant baltų indų, – taip, kūrėjos žodžiais, gražiausiai atsiskleidžia spalvos. Indus su šviežiais piešiniais deda į orkaitę ir kaitina 1,5 val., – tuomet puodeliai, lėkštutės tampa atsparūs karščiui, juos galima plauti ir indaplovėse. „Juokauju, kad vieni kepa pyragus, o aš – puodelius. Tik po mano namus pasklinda ne malonus kepinių, o specifinis įkaitusių dažų kvapas“, – šypsojosi pašnekovė.

Nors žmonės pamėgę praktiškas dovanas, tačiau kiekvienas Rasos sukurtas daiktas – originalus, nes, piešiant ranka, to paties piešinio neatkartosi.

Kretingiškė taip pat lieja akvarele, kuria grafikos darbus, papuošalus, – ir pristato juos kaip prekinio ženklo „Plunksnos linija“ autorė. Atvirukams panaudoja įvairias gamtines medžiagas, sustingusių akrilo dažų sankaupas, pačios pagamintą dekoratyvų popierių. Į atvirukus mėgsta įspausti antspaudus. „Tai labai senoviška, tikra. Antspaudai turėjo prasmę, jie – ne vienkartinis, o daug reiškiantis ženklas“, – apie meninius eksperimentus pasakojo kūrėja.


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2019-11-15

Šventės sumanytoja Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė džiaugėsi, kad vis dar yra mokinių, norinčių kurti.

Palangos senojoje gimnazijoje įvyko 21-oji poezijos šventė „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“, kuri buvo skirta poeto Alfonso Nykos-Niliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Į ją susirinko mokiniai iš 7 Žemaitijos regiono gimnazijų. Tarp geriausių jaunųjų poetų – kretingiškis Pranciškonų gimnazijos jaunasis poetas Linas Daugėla, kuris laimėjo I vietą.

Pastebima siaubo filmų poetika

„Džiaugiamės – nors šventė vyksta jau 21-ą kartą, tačiau vis atsiranda rašančių, kuriančių tiek mūsų gimnazijos, tiek kitų mokinių, ir tradicija nenutrūksta“, – renginio svarbą akcentavo šventės sumanytoja Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė.

Šiuos metus poezijos atžvilgiu renginio iniciatorė įvardijo kaip derlingus. „Besiklausant jaunųjų poetų jaučiasi didelis skirtumas tarp tų, kurie jau supranta, kas yra poezija – jie rašo moderniai, jie pasaulį mato dramatišką, pateikia netikėtų detalių, metaforų, remiasi kultūros kontekstu, jaučia teksto poetinį skambėjimą, ritmą. Yra mokinių, kurie tik bando rašyti, tačiau pasireikšti gali visi“, – kalbėjo J. Galinauskienė.

Mokiniai per šventę pateikė įvairiausias poezijos rašymo formas. „Formos pasirinkimas dažnai būna spontaniškas, tai priklauso ir nuo turinio, vaiko intelekto, – teigė lietuvių kalbos mokytoja, pridūrusi, kad II v. užėmusi Palangos senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė jau bando rašyti barkaroles. – Tai yra tam tikro tipo jūreivių dainos. Merginos tekstai labai modernūs. Rašyti barkaroles galbūt ją įkvepia šalia esanti jūra, barkos, buvę laiveliai.“

Vis dėlto šventės sumanytoja tikino, kad jūra nėra pagrindinis motyvas, kurio Palangos senosios gimnazijos mokinių tekstuose būtų daug: „Negalima sakyti, kad tekstuose kažkas dominuoja. Yra įvairių kultūros kontekstų, pavyzdžiui, man patiko kitos II v. nugalėtojos Miglės Sokolovaitės eilėraštis, skirtas Alisai, kuris susijęs su knyga „Alisa veidrodžių karalystėje“. Jame – ir veidrodis, ir karalystė, skrybėlė. Daug detalių iš knygos, tačiau jos tampa to poeto dvasinio atsivėrimo savastimi.“

Per poezijos vakarą teko išgirsti ir atvirų paauglystės išgyvenimų. „Kaip Jonas Aistis yra pasakęs, nuoširdumas dar nėra poezija, poezijai reikia meistrystės ir išmanymo. Tas nuoširdumas kartais atrodo truputį sentimentalus“, – tikino J. Galinauskienė.

Anot jos, poezijai didelės įtakos turi kitos modernaus pasaulio meno apraiškos – siaubo filmai, Salvadoro Dali paveikslai. „Vienas mūsų gimnazijos dešimtokės Melitos Sinušaitės, taip pat laimėjusios II v., eilėraštis buvo apie gimstantį kūdikį – jame ji panaudojo drastiškas metaforas, susijusias su siaubo filmų poetika. Tai – tam tikras lygmuo, kuomet išgyvenimai pridengiami tarsi kauke, kuri yra tam tikras kultūros įvaizdis“, – apibūdino J. Galinauskienė.


Žodžiai patys ateina

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-11-15

„Mano eilės – širdies kalbėjimas. Kai širdis verkia, verkia ir eilės, kai man gera, nebijau apie tai pasakyti. Bet kartais jos turi adresatą...“ – atviravo iš Lazdininkų kilusi, kurį laiką Kretingoje, o dabar Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje bei Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre lietuvių kalbos mokytoja dirbanti 52-jų Vaiva Šimkutė-Žekonienė.

– Vadinasi, temas nesunku nuspėti – meilė, ilgesys...

– Dar pridėkite – išsiskyrimas, draugystė, gamta... Būdama gamtoje, mėgstu ir fotografuoti.

– Kada parašėte pirmuosius eilėraščius? Kiek jų sukūrėte lig šiol? Kas yra tie pirmieji vertintojai?

– Besimokydama Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje labai mėgau skaityti knygas. Kartais jau tuomet parašydavau vieną kitą posmą, kaip ir vėliau, studijuojant Vilniaus pedagoginiame universitete, kurį esu baigusi. Neskaičiuoju eilėraščių ir neplanuoju, kiek jų parašysiu ateityje. Žodžiai patys ateina į mano širdį – ir užrašau. Eilėraščius skelbiu socialiniame tinkle feisbuke, o geriausi kritikai – mano draugai. Ypač džiaugiuosi, kai savo nuomonę išsako, pagiria tie, kurie patys išleidę ne po vieną poezijos knygelę.

– Ar turite savo mėgstamų poetų?

– Artima Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, iš vietinių žaviuosi kraštietės Vidos Žiogaitės-Kanapkienės gebėjimu eilėse atverti moters pasaulį, taip pat pasidžiaugiu pranciškono brolio Bernardo dvasingumu.

– Kas jums yra laimė?

– Tai – dvasinė būsena. Laimė yra, kai gali būti savimi, nebijoti pasakyti, ką galvoji. Aš laimingas žmogus jau vien todėl, kad turiu gerą sūnų, kad gyva mama ir jie sveiki, kad dirbu mėgstamą darbą. Gyvenimas man šypsosi: mokinių akimis, kolegų ištartu geru žodžiu. Ir aš kiekvieną dieną jam už tai dėkoju.

– Levas Tolstojus yra pasakęs: atimk iš žmogaus svajonę, ir jis – niekas. Kokią svajonę turite jūs?

– Svajoju pabuvoti Paryžiuje.


Vilnietis skulptorius Nerijus Erminas paroda „Svetainė“ siekė sukurti jaukią namų aplinką.

Malonus Egidijaus Radžiaus teatro senbuvės Danutės Dunauskaitės (kairėje) susitikimas su režisieriaus dukterimi Jorūne.

Užvakar vilniečio skulptoriaus Nerijaus Ermino parodos „Svetainė“ atidarymu Kretingos rajono kultūros centro fojė prasidėjo tradicinė jubiliejinė – surengta 20-ąjį kartą – meno akcija „Kita erdvė[3] Vakarų krantas“.

Ši paroda buvo sumanyta, siekiant pagerbti Kretingos teatro legendą ilgametį režisierių Egidijų Radžių – kitąmet sueis 20 metų nuo režisieriaus mirties ir būtų sukakę 90 jo gyvenimo metų. Į Kretingą parodą atvežusį skulptorių N. Erminą su režisieriumi E. Radžiumi sieja artima giminystė – jis yra režisieriaus žentas. Parodos atidaryme dalyvavo ir skulptoriaus žmona E. Radžiaus duktė Jorūnė.

Kultūros rūmų fojė tarytum sklandė paties režisieriaus dvasia: besirenkančius į parodą, tarp jų – ir teatro žmones, kurie dirbo kartu su E. Radžiumi, pasitiko didžiulis režisieriaus portretas. N. Ermino sukurtos meninės instaliacijos priminė jaukią namų svetainės aplinką. Tuometinės svetainės baldus bei namų apyvokos daiktus primenančios skulptūros bei detalės – komoda, pakaba, liemenė, grybukai, klumpės – tarytum sugrąžino į realistinę to meto aplinką, suteikdami šilumos ir jaukumo įspūdį. Kita vertus, tikrovė šių daiktų fone tarsi praranda realybę, – neįprasti eksponatai parodos erdvei suteikia ir kažkokios mistikos.

Prisiminimais apie savo mokytoją, kurio darbų palikimą tęsia pastaruosius 20 metų, pasidalijo ir dabartinis Kretingos kultūros centro, Egidijaus Radžiaus vardu pavadinto teatro, vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas.


Pieštuko šokis, sklindant kavos aromatui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-11-15
Veikdami kartu, Jurgita ir Andrius Seselskai įgyvendina daugybę visuomeninių novatoriškų projektų.

„Balta ir juoda kava“ – taip savo grafikos darbų parodą, surengtą Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, pavadino Kelmėje įsikūręs kraštietis dailininkas Andrius Seselskas. Ją atidarant abu su žmona Jurgita svečius pirmučiausiai ir kvietė puodeliui šio abiejų mėgstamo gėrimo: „Norime, kad visi pasijaustumėte jaukiai, artimai, lyg namie.“

Atvežė šeimos kolekciją

„Puodelis išlaiko ar apgaubia tai, ką geriame. Gyvenimas yra tarsi kava, o darbas, socialiniai ryšiai tėra tik puodelis. Deja, dažniausiai esame tiek susitelkę į puodelį, jog nebesugebame mėgautis kavos skoniu“, – vakarą palyginimu iš mėgstamos iš Bruno Ferero kūrybos pradėjo pedagogė J. Seselskienė. Andrius labiau pasakojo apie savo kūrybą, o Jurgita jį vis papildydavo įžvalgomis iš jų šeimos gyvenimo, neįsivaizduojamo be abiejų mėgstamos – jos baltos, jo juodos – kavos.

Į parodą atvežti darbai kaustė dėmesį – ekspresyvūs ir išraiškingi, kupini siužetą perteikiančių mitologinių detalių bei simbolių. Išskirtiniai, nes neparduodami, tapę Seselskų šeimos kolekcija. Atlikti vien pieštuku: sykį, Andrius suskaičiavo, vienai parodai nupiešęs 50 paveikslų ir tam sunaudojęs 240 pieštukų.

„Paveikslas „Tarp dangaus ir žemės“ – tai mudu, mudviejų gyvenimas, pas mus nėra žodžio „aš“, dažniau – „mes“, nes esame viena“, – tarpusavio ryšių tvirtumą akcentavo sutuoktiniai. Paveikslas „Dievo dovana“ esąs jų šeimos mėgstamiausias, nes labai primena jų dukters Urtės portretą. O Urtė, pasak menininko, išvertus iš graikų kalbos, ir reiškia Dievo dovaną.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas