Pajūrio naujienos
Help
2019 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 61 %
Naktį5°C debesuotumas 16 %
Apklausa

"Metų žmogaus 2019" rinkimai

Marius MEŠKAUSKAS
Aušra KUNDROTIENĖ
Dalia BRUŽIENĖ
Indrė JUODEIKIENĖ
Benediktas JURČYS
Arnas KARUŽAS
Kristina RIMIENĖ
Birutė STALMOKIENĖ
Julius KANARSKAS
Nijolė RAUDYTĖ
Juozas PELIONIS
Simas KONČIUS
Apklausa

Ar jums patinka kalėdinių eglių lenktynės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Tarp geriausių ūkininkų – trys kretingiškių šeimos

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-11-29
Apdovanojimo ceremonijai pasibaigus (iš kairės) Antanas Stonkus, rajono Žemės ūkio skyriaus specialistė Ingrida Augutienė, Kristina ir Viktoras Kavaliauskai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėja Gražina Poškienė, žemės ūkio ministras Andrius Palionis, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, Vigilija Turauskienė, rajono Žemės ūkio skyriaus specialistė Aurelija Jurgutienė, Violeta ir Juozas Kukliai.

Kauno Girstučio Kultūros ir sporto centre įvykusiuose „Metų ūkio-2019“ apdovanojimuose paskelbta 116 nugalėtojų iš 39 savivaldybių: 39 – pirmos vietos, 39 – antros ir 38 – trečios vietos laureatai, tarp kurių – trys Kretingos rajone ūkininkaujančios šeimos.

Vieni augina grūdus ir uogas, kiti suka medų

Pirmosios vietos laimėtojams skirtą padėką ir prizą, kaip buvo įvardinta, simbolizuojantį „ūkininko darbą, kai sugebama dirbti visa apimančiame chaoso fone“, pasiimti buvo pakviesta ir Šukės ūkininkė Vigilija Turauskienė.

„Tas prizas labiau turėtų priklausyti mano vyrui Artūrui, jis šiuo metu išvykęs į užsienį“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta, šypsojosi Vigilija. Jos žodžiais, Artūras laukuose darbymečiu pluša daugiausiai. Iš viso 380-yje hektarų žemės V. ir A. Turauskiai augina grūdus, rapsus, kmynus, pupas, žirnius. „Mano pareiga – sutvarkyti buhalterinius dokumentus, jeigu ko reikia, automobiliu nuvežti arba parvežti“, – sakė pašnekovė.

Vydmantiškiai bitininkai Violeta ir Juozas Kukliai šiame konkurse pelnė antrąją vietą. Paklausti, kas šiemet jų bitininkystės ūkyje naujo, pasidžiaugė prisukę rekordinius kiekius medaus. Violeta su Juozu iš viso laiko 220 bičių šeimų. „Bitininkystė mums yra ir darbas, ir poilsis vienu metu“, – atviravo J. Kuklys.

Ketverius metus Šukėje 1,5 ha ploto užimantį uogyną puoselėjantys Viktoras ir Kristina Kavaliauskai – taip pat tarp apdovanotųjų, užėmė trečiąją vietą. Iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko Jono Talmanto rankų gavęs suvenyrą, Viktoras pažadėjo namuose jį laikyti garbingoje vietoje. „Kaip bebūtų, tai juk – pirmas apdovanojimas už mūsų veiklą“, – džiaugėsi Viktoras. Jis – profesionalus saksofonistas, žmona – matematikos mokytoja.

„Kai apsisprendėme gyventi kaime, iškart ėmėm galvoti, kuo galėtume verstis. Uošvis Stasys Lomsargis patarė: auginkit maistą, neapsiriksit, valgyti žmonės visada norės“, – atviravo V. Kavaliauskas. Šventėje dalyvavusi šią jauną šeimą puikiai pažįstanti, rengti projektus padedanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėja Gražina Poškienė patikino, jog rajone žinomas ūkininkas S. Lomsargis įdavęs tik „meškerę“ savo vaikams, o „žvejoja“ jie savarankiškai. „Vien braškių ir aviečių auginimu Kristina su Viktoru neapsiribos, jau rimtai mąsto apie galimybę uogas perdirbti“, – sakė G. Poškienė.


Vikingų laivą panardins į Akmeną

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-11-29
Vytautas Ruzgaila vikingų laivo pirmgaliui išdrožė žirgo galvą, o šonais ir skydu apgaubs greta namų esančią salelę.

Ant Akmenos kranto, viename buvusių dvaro pastatų – kumetyne, gyvenantis laisvasis menininkas Vytautas Ruzgaila sumanė kūrybingai išnaudoti greta jo sodybos esančią salelę – ši taps jo konstruojamo vikingų laivo dalimi. Laivo priekigalis su žirgo galva jau išdrožtas. Pavasariop liks išraižyti bortus ir jais apglėbti salelę, o viršų uždengti vikingų skydu.

Domėjosi vikingų istorija

Vyras laivą stato pagal savo sukurtus eskizus: studijavo istorinę literatūrą, ieškojo pavyzdžių internete, kaip atrodė autentiški vikingų laivai. Jo modelis kiek kitoks: laivas būsiąs pusiau paskendęs – priekis išniręs iš vandens apie 3 m, o galas paniręs į vandenį. Laivo plotis tarp salelės krantų – maždaug 4 m.

V. Ruzgaila savojo laivo puošybai pasirinko žirgo motyvą, – jo žodžiais, senovėje kiekviena gentis turėjo savo simbolius, kuriuos vaizduodavo ir ant laivų kaip laimės ir sėkmės talismanus. Be žirgo, tai galėjo būti drakono, žalčio, kitų mitologinių būtybių galvos. Jam, sakė, mielesnis savojo krašto apdainuotas žirgas bėružis.

„Mūsų protėviai buvo kuršiai, bet, kas žino, gal jie buvo sumišę su vikingais. Žmonės kurdavosi prie vandens telkinių: įveikę jūrą, vikingai, ieškodami laisvų žemių įsikurti, galėjo pasistūmėti gilyn. Dėl žemės ir vandens vykdavo nuolatinė kova. Vanduo – tai gyvenimas, gyvybė. Taip vikingai galėjo pasiekti ir mūsų Kretingą, juolab kad Akmenos-Danės upe iš jūros ir Kuršmarių į Mėmelį atplaukdavo laivais – čia vyko intensyvi prekyba. Akmena anuomet buvo platesnė, o Kretinga – didelis kaimas kitąpus upės, – dabartinį miestą tik prieš 400 m. įkūrė didikai Chodkevičiai“, – apie tai, kodėl upėje sumanė pastatyti vikingų laivą, pasakojo kretingiškis.


Traktorių kolona Kretingoje nešė žinią

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-11-29
Nuo starto vietos ties keliu Kretinga–Kūlupėnai technika pajudėjo pirmyn Vilniaus gatve ir pasuko Žemaitės alėja.

Rengdamiesi protesto prieš valdžios institucijų vykdomą žemės ūkio politiką žygiui, kelio Kūlupėnai–Kretinga pakraščiu antradienio rytą žemdirbiai išrikiavo savo traktorius ir laukė 11-os valandos, kada bus duotas startas pajudėti pirmyn Kretingos gatvėmis.

Nori būti išgirsti

„Traktorių, kaip ir planavom, – pusšimtis, gal šiek tiek net daugiau“, – apžvelgęs technikos paradą, pastebėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus. Anot jo, nors laiko nė vienam ne per daugiausia, šioje taikioje akcijoje dalyvaujantys žemdirbiai parodė vienybę ir sąmoningumą. Pirmininkas pasidžiaugė ir saugų eismą užtikrinti padėjusių Kretingos policijos komisariato pareigūnų geranoriškumu, taip pat tuo, kad į akcijos starto vietą atvyko, su žemdirbiais pasikalbėjo ir net į atskirą susitikimą pasikviesti pažadėjo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

„Atsigirstame, kad tiek dėl atlyginimų kovojantys mokytojai, tiek ūkininkai tokiais protestais garbės nedaro, paralyžiuoja valstybės gyvenimą, kenkia ekonomiškai. O kaip kitaip atkreipti valdžios dėmesį, jeigu valdžia mūsų negirdi? Mes nenorim, kad kuro kainas, mokesčius pakeltų“ – „Pajūrio naujienoms“ sakė Kartenos seniūnijoje 600 ha žemės plote su dviem sūnumis ūkininkaujantis Gintaras Žiobakas. Tiems, kurie mano, jog ūkininkai ir taip gerai gyvena, karteniškis teigė turintis atsaką: „Tegul patys ateina, padirba, pamatys, kokia tai kaina – 10 metų vasarą nebuvo kada į Palangą nuvažiuoti.“


Žvakutės sužibo ir primirštose Vydmantų kapinaitėse

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-11-05
Vydmantų evangelikų-liuteronų kapinėse ilsisi senieji šios vietovės gyventojai.

Visų Šventųjų dieną žvakių liepsnelės pirmąkart šiemet supleveno ir tarsi iš užmaršties prikeltose Vydmantų kaimo pakraštyje ant nedidelės kalvos esančiose evangelikų-liuteronų kapinaitėse.

„Žinome, kad liuteronai-evangelikai savo šventes mini kitaip, tačiau norėjome pagerbti palaidotus senuosius Vydmantų gyventojus, kurių kapus vargu ar daugiau yra kam prisiminti“, – sakė su bendraminčiais iniciatyvos ėmęsis bendruomenės pirmininkas Simas Končius.

Jo vaikystė taip pat prabėgo Vydmantuose, kur lig šiol ir gyvena. „Dirbome toje Vydmantų pusėje žemę. Mes, vaikai, kartu su suaugusiaisiais kasdavom bulves, tačiau, kad už puskilometrio yra senos kapinaitės, niekas nė nenutuokėm. O ir iš kur žinoti? Seneliai ir tėvai kolūkio laikais atsikraustė, ne iš čia kilę“, – sakė Simas.

Istorinių šaltinių teigimu, XIX a. pradžioje kapines įkūrė evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė žmonės, iš gretimų Prūsijos kaimų atsikėlę ir iš Virkštininkų palivarko išsipirkę ar išsinuomoję žemes. Čia laidota iki XX a. 8-ojo dešimtmečio.

Bendruomenės pirmininko teigimu, kapinaitėse išlikę trys metaliniai kryžiai ir septyni betoniniai antkapiai, ant vieno tebėra nedidelis paminklas. Matosi, kad paskutinio laidojimo būta 1952-aisiais, o seniausiai mirusysis palaidotas 1888-aisiais. Kiek tiksliai palaidota žmonių, – nežinoma, bet kapaviečių gali būti apie 10.

Kapines iškuopė, išvalė, sutvarkė Vydmantų seniūnija. „Kai tik pradėjome savo veiklą, vienas pirmųjų tikslų buvo apvažiuoti, apžiūrėti teritoriją. Ant kalvos esančios kapinaitės buvo prižėlusios, menkaverčiais medžiais ir krūmais apaugusios taip, kad jų net nesimatė“, – pasakojo seniūnas Rimvydas Šakinis.

Maždaug 10 arų užimančios Vydmantų evangelikų-liuteronų kapinės 1998 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą ir 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paminklu. Joms tvarkyti iš rajono biudžeto paminklosaugai skirtų lėšų gauta apie 3 tūkst. Eur. Buvo nugriauta sena bei aptverta nauja tvora, pakeisti, aptinkuoti sulūžę betoniniai stulpai, perdažyti senoviniai metaliniai varteliai.

Prie Vydmantų besišliejančiame Kiauleikių kaime evangelikų-liuteronų kapinės žinomos daugeliui, jos tebeveika ir šiandien.


Iš sausringos vasaros – į šlapią rudenį

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-10-25
LŽŪKT Kretingos rajono biuro konsultantas Tomas Luotė: „Kretingos rajone didelių problemų dėl pasėlių nėra: nors kritulių kiekis ir buvo didesnis, sustabdė darbus, suspaudė sėjos laikotarpį, dirvožemis po sausringos vasaros gana neblogai sugėrė vandenį.“

Nors rajono ūkininkių laukai, tiksliau pasėliai, išgyvenę sausringą vasarą, rudeniop gausiai patyrė kritulių, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kretingos rajono biuro augalininkystės konsultantas Tomas Luotė teigė, kad didelės bėdos dėl to nėra.

„Palyginti su visa Lietuva, kurią kamavo sausra, čia, pajūrio pusėje, reikiamu momentu buvo lietaus, kas davė tikrai geresnį rezultatą. Dabar gi, gausiau lyjant, dirvožemis, paveiktas sausros, pakankamai gerai sugėrė vandenį, ir krituliai didelės žalos nepadarė. Ypač tiems, kurie spėjo laiku pasėti“, – kalbėjo augalininkystės specialistas, kuris vykdo laukų pasėlių stebėseną pagal tarnybos deleguotą projektą STEB.

Mūsų rajono ūkininkai šiemet sulaukė tikrai neblogo derliaus: vietomis, T. Luotės pastebėjimu, žemdirbiai žieminių kviečių kūlė ir iki 9 tonų iš hektaro, vidutinio derliaus būta iki 5 t/ha, vasarinių javų vėlgi kūlė panašius kiekius.

Ką žada būsimasis pavasaris, sunku spėti ar ką nors konkretaus pasakyti: spalio pabaigoje T. Luotė skaičiuos žiemines kultūras – rapsą, žiemkenčius, vėliau, jau pavasarį, žiūrės, kiek augalų išgyveno. „Jeigu bus dideli temperatūros svyravimai, gali būti visko. Dabar gi, kolega skaičiavo, žieminių kultūrų tankumas yra pakankamas – 420 vnt./kv. m, – kalbėjo specialistas, akcentuodamas, kad pajūrio zonoje esama dirvožemio specifikos: vyrauja priesmėlis, dirvožemis rūgštokas. – Kalkinti iš esmės reikėtų vos ne kiekviename ūkyje, ir gera stebėti, kad ūkininkų požiūris į šią agrotechnologinę priemonę keičiasi: jeigu anksčiau ūkininkas suberdavo mineralines trąšas į dirvą ir tiek, tai dabar jau rūpinasi ir pakalkinti.“

Ištyręs nemažai dirvožemio, T. Luotė sakė turėjęs ir tokį atvejį, kai ūkininkas dirvožemį tik kalkino, o maistinių medžiagų vis dėlto ne tik kad nesumažėjo, atvirkščiai, – dar padaugėjo.

Kadangi mūsų rajone esama nemažai gyvulininkystės ūkių, mūsų krašto dirvožemis palyginti su kitomis Lietuvos vietomis nėra tiek nualintas: humuso rodiklis net viršija vidutinę normą. „Į laukus iš gyvulininkystės ūkių iškeliauja mėšlas, laikydamas gyvulių, ūkininkas kitaip taiko sėjomainą, į kurią patenka pievos, tarpiniai pasėliai“, – paaiškino augalininkystės specialistas.

Užsiminęs apie tarpinius pasėlius, jis papasakojo apie vieną Plungės rajono ūkių, kuriame daugiau negu 10 metų taikoma beariminė žemės dirbimo technologija, ir šiame ūkyje tarpinių pasėlių auginimo praktika buvo taikoma jau seniai: „Ūkininkas, pastebėjęs akivaizdžią naudą, intensyviau tarpinių augalų technologiją sėkmingai taiko jau 3-ią sezoną.“

Ūkininkas yra pasirinkęs tokį tarpinių augalų mišinį: garstyčios, grikiai, smulkios „miškinės“ veislės rugiai, žirniai, vikiai, aliejiniai ridikai. „Šio mišinio pasirinkimą nulėmė augalų vegetacija, garantuojanti nenutrūkstamą augalų gyvybingumą. Pirmieji dirvožemį stelbia grikiai, kurie pirmieji ir nušąla. Toliau, augant garstyčioms, pradeda augti žirniai ir vikiai, o jiems vegetuojant garstyčios nužydi. Vieni paskutiniųjų „prisijungia“ aliejiniai ridikai. Galiausiai, nušalus visoms toms kultūroms, žiemoti lieka dvimečiai rugiai, išliksiantys iki pavasario“, – T. Luotė akcentavo, kad naudojant tarpinių augalų mišinį siekiama sustiprinti skirtingų augalų bei jų šaknų poveikį dirvožemio struktūrai: pagerinti oro ir vandens balansą dirvoje, fiksuoti atmosferoje esantį azotą, atpalaiduoti dirvoje esančias maisto medžiagas, mažinti dirvos suslėgimą, skatinti mikroorganizmų, sliekų gausą ir humusą. Taip pat tuo sumažinama dirvožemio erozija, piktžolėtumas, maisto medžiagų išplovimas iš dirvožemio.

„Išbandė ūkininkas ir minimalų 5 cm gylio dirvožemio skutimą. Pastebėjęs, kad ši technologija teigiamai paveikė augalus, esant palankioms sąlygoms, ūkininkas ją ketina panaudoti ir kitą sezoną“, – pastebėjo augalininkystės specialistas.

T. Luotė, daugiausiai ūkininkams padedantis atlikti dirvožemio tyrimus, parengti tręšimo planus, pildyti privalomus žurnalus, pripažino, kad mūsų krašto ūkininkai domisi naujovėmis, mielai dalyvauja mokymuose ir kad jų laukuose technologijų lygis kyla.


Aptarė pasirengimą šaltajam sezonui

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-10-25

Šiemet anksti prasidėjęs šaltasis sezonas skatina jam ruoštis. Ekstremalių situacijų komisijos (ESK) nariai aptarė pasirengimą jam ir galimas problemas.

Nerimauja, kad patvins gatvės

Su šildymo sezonu susijusių skundų Savivaldybė kol kas nėra sulaukusi. Visos rajone veikiančios institucijos, įmonės užtikrino, kad galimiems ekstremaliems atvejams yra pasirengusios.

Kretingos šilumos tinklų direktorius Jonas Barzdys priminė, kad pasirengimą šaltajam metų periodui pradeda nuo hidraulinių bandymų – tikrina trasas, ar jos hidrauliškai atlaikys visus slėgius. „Po jų turime daug darbo, nes reikia nemažai ką pakeisti. Per vasarą mes pakeitėme per 333 metrus šilumos trasos visame rajone“, – teigė jis.

Nors šildymo sezonas prasidėjo, tačiau Šilumos tinklų direktoriaus teigimu, jie sulaukia skundų, kad namuose yra per karšta: „Stengiamės šią situaciją kontroliuoti, tačiau yra technikos amžius, o vartotojų daug kartų esame prašę, kad įsirengtų automatinius šilumos punktus. Vyksta šie procesai, ypač namuose, kur vyksta renovacija, tačiau ten, kur to nėra, situacija – kitokia.“

Kuro Šilumos tinklai turi. „Rezervinio kuro yra nupirkta daugiausiai 10 dienų“, – įvardijo J. Barzdys.

Prieš šildymo sezoną Šilumos tinklai turėjo nemalonią situaciją, kuomet prie lopšelio-darželio „Eglutė“ esantį šilumos punktą apsėmė vanduo. „Ši situacija kartojasi jau antrą kartą. Nežinau, kas yra kaltininkas, kaip ją išspręsti ateityje“, – situaciją apibūdino J. Barzdys.

Kitą svarbus dalykas, anot Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojo Povilo Černeckio, – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą gyventojams esant šaltiems orams.

Bendrovės „Kretingos vandenys“ direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Stropus tvirtino, kad visi įrenginiai veikia, tačiau bendrovė baiminasi, kad nebus laiku sugrėbiami lapai: „Baiminamės, kad lapai pateks į lietaus groteles ir dėl to patvins gatvės.“

Kretingos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Nerijus Japertas akcentavo kelių eismo dalyvių saugumą. Tamsėjant vakarams pareigūnai nemažai dėmesio skiria pėstiesiems – vykdo prevencines priemones, tačiau prisideda ir užtikrinant, kad kelio danga nebūtų slidi. „Pastebėję slidžias kelio įkalnes ar pavojingas vietas, apie tai informuojame atsakingas institucijas“, – sakė N. Japertas.

Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė teigė, kad šaltajam sezonui yra pasiruošę, tačiau rajone pasitaiko ir patvinimo atvejų: „Jeigu nebus jokių liūčių, kaip ir esame pasirengę. Turime tokių įvykių, kur užsikemša trasos. Dėl patvinimų rašome ir medžiotojų būreliams, kad išvalytų bebrų užtvankas, bet atsako nelabai sulaukiame.“


„Pelėdų namai“: lašas civilizacijos natūralioje gamtoje

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-10-25
Sigito Kalniaus sodyboje Šlaveitų kaime svečius pasitinka dvi pelėdos, įkurdintos ant 15 t 580 g sveriančio akmens: skulptoriaus Rimanto Jarošiaus iš Užparkasių iškalta liepsnotoji pelėda ir skulptūroje atgimusi laplandinė pelėda.

Šlaveitų kaime, pamiškės link, darbėniškis Sigitas Kalnius kuria gamtos sodybą. Šiemet jam pavyko pastatyti „Pelėdų namus“, įgyvendinti dar keletą idėjų, kurių visuma – tai bandymas įgyvendinti vaikystės svajonę gyventi natūralioje gamtoje.

Natūralios gamtos išsaugojimu vyras rūpinasi 3,5 ha teritorijoje, nutolusioje nuo triukšmo, gyvenamųjų namų ir apskritai – nuo mums įprastos civilizuotos aplinkos. „Mano sodyba įtraukta į apleistųjų sąrašą, – sakė sodybos šeimininkas. – Bet tai, kas kitiems – apleista, man – įvairių gyvių buveinė, kurią išdailinus, išpopinus, daugelio jų tiesiog neliktų.“

Gamtą Sigitas pamilęs dar vaikystėje, ir tai jam primena laikraščio „Lietuvos pionierius“ suorganizuotas jaunųjų pėdsekių konkursas, kurio prizininku jis tapo 1987 m., o laikraščio redakcijos padovanota O. Leopoldo knyga „Smėlio grafystės kalendorius“ tapo tarsi kelrode, nulėmusia gyvenimo pasirinkimą: „Visada norėjau būti gamtininku, fotografu ir keliautoju. Toks ir esu.“

Namus kuria įvairiems gyviams

Šių dienų S. Kalniaus rūpestis – sumeistrauti 100 inkilų zylėms: „Mieli paukščiai, visiems gerai žinomi. Iškelsiu palei Akmeną, Barkeliuose, tik draugus, kad padėtų, reikės susikviesti.“

Vyras meistrauja įvairius inkilus – nuo patiems mažiausiems paukščiams iki stambiausių, tarkim, didiesiems dančiasnapiams, kurie jo iškeltuose inkiluose ir įsikuria, ir peri. Taip, kaip peri ir pelėdos, tapusios sodybos simboliu: šio paukščio skulptūra pasitinka sodybos svečią, jos ūbauja miške, o „Pelėdų name“ – visa galerija dailininko tapytų pelėdų, jų skulptūrų.

„Gimiau 13-ame name, mokykloje visada buvau 13-tas, sodybą įsigijau 2013-aisiais, o Lietuvoje – 13 pelėdų rūšių“, – kodėl pasirinkęs šio paukščio simbolį, juokaudamas paaiškino Sigitas, aprodydamas namus, kuriuos kuria įvairiausiems gyviams: tai inkilai ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, nameliai vabzdžiams, lauko rieduliais „įrėminta“ pieva drugeliams, šarminio vandens tvenkinys rupūžėms veistis... Ant kalvos pamiškėje jau priberta raudonėlių, pasodinta čiobrelių – kad viliotų vabzdžius, kad jie turėtų, kur gyventi ir veistis.


Kopūstus raugia pagal močiutės receptą

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Lina ir Aldutis Lubiai nekantriai laukia, kuomet per Rudens derliaus ir Moliūgo šventę susitiks su savo pirkėjais, kuriems pasiūlys savo pačių raugintų kopūstų.

Daržoves auginantys kretingiškiai Lina ir Aldutis Lubiai prieš 20 metų pradėjo raugti ir pardavinėti kopūstus, kuriuos pamėgo nemažai mūsų krašto žmonių bei svečių. Linutės rauginti kopūstai gaminami pagal receptą, perduotą iš kartos į kartą, todėl jie buvo pripažinti Lietuvos tautiniu paveldu.

Daržoves – kopūstus, morkas, burokėlius – šeima užaugina pati. „Kiek užauginame, tiek ir realizuojame“, – tikino Aldutis.

Šiemet ūkininkai 30 arų sklype pasodino apie 8 tūkst. kopūstų daigų. „Buvo per sausa, nemažai daigų nudžiūvo, ir teko juos atsodinti. Palijus augalai atsigavo“, – apie šių metų iššūkius kalbėjo jie.

Lina ir Aldutis atskleidė: daržoves augina patys, kad užtikrintų raugintų kopūstų kokybę. „Norime, kad kopūstai ir morkos būtų saldžios, todėl vyras per daugybę metų yra surinkęs nemažai informacijos apie jų veisles ir atsirinkęs mums labiausiai tinkamus“, – sakė moteris. Kadangi rauginimui skirtos daržovės yra saldžios, gamintojai visiškai nenaudoja cukraus.

Per ilgametę patirtį šeima įsitikino, kad rauginimui geriausiai tinka „Ramco“, „Agressor“, „Brigadier“, „Socrates“ veislių kopūstai. „Auginame kopūstus nuo ankstyvojo laikotarpio iki vėlyvojo“, – sakė Aldutis.

Kopūstų sezonas prasideda rugsėjį, o jų šeima užaugina tiek, kad pakaktų iki balandžio mėnesio. „Viskas priklauso nuo oro sąlygų. Šiais metais buvo šilta, todėl kopūstų derlius baigsis anksčiau“, – papildė augintojai.

Šeima kopūstus raugia pagal Linos močiutės receptą, kuris buvo pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu. „Klientai yra pamėgę šviežiai raugtus kopūstus, nes daugelis nemėgsta perrūgusių. Kadangi gaminame tada, kai išparduodame, mūsų kopūstai būna šviežiai rauginti“, – teigė Lina.

Ruošdami kopūstus, L. ir A. Lubiai viską daro savo rankomis – paruošia ir supjausto daržoves, skuta morkas, jas tarkuoja.

Daržovių augintojai ir eksperimentuoja – bandė rauginti žalius burokėlius. „Buvome jų daug prisėję, todėl nusprendėme pabandyti raugti ir burokėlius. Galbūt ateityje jų raugsime ir daugiau. Rauginta produkcija yra sveikesnė ir populiaresnė“, – teigė pašnekovai. Savo raugintus kopūstus dažnai jie pagardina ir spanguolėmis.

Nei dukra, nei sūnus tėvų verslu nesidomi, tačiau prireikus visada padeda. „Dirbame dviese, vaikai turi savo veiklas, bet prireikus visada padeda“, – tvirtino Lina ir Aldutis. Apie jų gaminamą produktą žmonės sužino vieni iš kitų. „Klientai mus rekomenduoja kitiems. Yra tekę siuntinį siųsti ir į Angliją“, – sakė pašnekovai.

Raugintais kopūstais šeima prekiauja mugėse, Kretingos turguje. „Šį šeštadienį įvyksiančioje Rudens derliaus ir Moliūgo šventėje mūsų kopūstų taip pat bus galima rasti“, – į šventę pakvietė L. ir A. Lubiai.


Kretingoje gyvenančios Audronės Mieščionaitienės sodą puošia apie 40 metų kedro riešutus brandinanti Sibirinė pušis.

Kretingoje, sodininkų bendrijoje „Draugystė“, gyvenančios Audronės Mieščionaitienės sodą puošia ne tik ryškūs, oranžiniai moliūgai, bet ir kedro riešutas. „Kai persikraustėme į sodybą, šis medis jau augo, tačiau neduodavo tiek riešutų, kiek dabar“, – pasakojo moteris. Kristi riešutai pradeda rugsėjo mėnesį. „Medis meta spyglius, kurie yra švelnūs, ir pradeda kristi kankorėžiai. Tai nėra kedras, tai – Sibirinė pušis. Tikrasis kedras riešutų nemezga“, – paaiškino Audronė.

Moteris atskleidė, kad ne visose sėklose yra branduolių: „Nežinau, kodėl taip yra. Pastebėjau, kad tik maždaug 30 proc. sėklų turi branduolį.“

Sibirinę pušį sodyboje pasodino ankstesni šeimininkai. „Tarnaudamas Tarybinėje armijoje ankstesnių šeimininkų sūnus parvežė kedro riešutų. Šeimininkė juos pasodino. Išaugo du medžiai, tačiau liko tik vienas“, – sakė A. Mieščionaitienė.

Šeima suskaičiavo, kad medžiui gali būti apie 40 metų. „Anksčiau kankorėžiai būdavo kur kas mažesni, netaisyklingos formos, dabar jie formuojasi gražesni. Didesni kankorėžiai formuojasi maždaug 2 metus, o šiemet prikrito kaip niekad daug“, – džiaugėsi moteris.

Audronės pirmoji pažintis su kedro riešutais įvyko dar vaikystėje. „Kedro riešutų esu ragavusi vaikystėje. Tėvai iš kažkur negliaudytų, su kevalais, jų buvo nusipirkę. Visi tingėdavo juos valgyti, o aš mėgdavau skaityti knygas, tad pasiimdavau po saują riešutų ir gliaudydavau kaip saulėgrąžas“, – prisiminimais dalijosi Audronė.

„P. n.“ informacija


„Tai bent grožis – šešis į darnią šeimą suaugusius raudonikius radau!“ – džiaugėsi kretingiškė Valė Rudienė.

Kretingiškė Valė Rudienė – iš tų nedaugelio žmonių, kurie patys grybų patiekalų nemėgsta, tačiau grybauja su malonumu.

„Man labai patinka būti miške ir pats grybų ieškojimo procesas. Net gražiausią vasaros dieną pliaže prie jūros valandos neištverčiau, o miške – kas kita, laikas čia ištirpsta bemat: kol koks grybas pasirodo, tai tyloje kalenančio geniuko pasiklausai, tai kokį kitą paukštį akimis nulydi. Oras grynas, svaigus, gera pakvėpuoti. Ir visai nesvarbu, kiek rasiu tų grybų ir ar išvis jų rasiu“, – atviravo stotelėje prie Daubėnų miškų, kuriuose ir grybavo, autobuso į Kretingą belaukianti moteris.

Šiuokart ji grįžo ne tuščiomis, maišelyje – per dvi valandas surinkti raudonikiai, baravykai, lepšiai. Gražiuosius, sakė, neplautus, nepjaustytus sudės į šaldiklį. O žiemą, kai norės pavaišinti svečius, panardins į verdantį vandenį, truputį pavirs, tada su daug svogūnų pakepins keptuvėje. „Kas paragavo, tas taip paruoštus grybus gyrė“, – šypsojosi kretingiškė.

Šiemet V. Rudienė grybauti buvo išsiruošusi pirmą kartą. Iki šiol skabydavusi mėlynes. Jų kur ne kur miške mėlynuojant, sakė, dar galima pamatyti.

„P. n.“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas