,,Nakties serenados“ – klasikinės muzikos gurmanams

Tradicinis vasaros festivalis „Nakties serenados“, kurio idėjos autorius – dirigentas Saulius Sondeckis, šią savaitę Palangos kurorto svečius užbūrė klasikine muzika ir nukėlė į pasaulį, dvelkiantį aristokratiška dvasia.

Maestro Sauliaus Sondeckio teigimu, festivalis „Nakties serenados“ nors trumpam nukelia į pasaką.

Festivalis – Lietuvos pasididžiavimas

Pirmojo Sovietų Sąjungos vasaros festivalio pavadinimas – Lietuvos kamerinio orkestro klasikinės muzikos „Nakties serenados“ koncertų ciklas Palangos Gintaro muziejaus rozariume. Pavadinime maestro S. Sondeckis pabrėžė klasikinės muzikos svarbą, todėl programoje nėra modernių kūrinių. Tarp jų – ir lietuvių kompozitorių, kurie neatitiktų šio festivalio idėjos ir dvasios.

„Nakties serenados“ rengiamos nuo 1971 m. Žmonės spe- cialiai atvažiuodavo į Gintaro muziejų pasiklausyti klasikinės muzikos, nes tai būdavo vienintelė vieta, kur galėjo išgirsti tokį muzikos repertuarą. Dabar festivaliai, S. Sondeckio manymu, vienas labiausiai Lietuvą reprezentuojančių dalykų. Jie – prestižo klausimas, Lietuvos pasididžiavimas, taip parodome pasauliui, jog esame europinio lygio šalis.

Gauti festivalio vardą tuo metu nebuvo lengva. Dirigentas pamena, kaip 1967 m. Lietuvos filharmonija bandė vieną savo renginių pavadinti festivalio vardu, bet jiems tai nepavyko. „Nakties serenados“ – pirmasis festivalis Sovietų Sąjungoje, gavęs šį statusą.

Idėja surengti festivalį grafų Tiškevičių dvaro parko rozariume dirigentui kilo atvažiavus su žmona ir pirmagimiu sūnumi atostogauti į Palangą.

„Vežiojau vežimėliu sūnų po parką. Prisėdau ant suolelio pailsėti ir netikėtai kilo idėja, kad galiu čia surengti koncertą. Juk jau 6 metus dirbau su kameriniu orkestru, kuris tuomet dar nebuvo labai žinomas. Pagalvojau, kad tai būtų puiki galimybė patraukti žiūrovų dėmesį. Supratau, kad iš fasadinės pusės koncerto rengti negaliu – netinkama akustika, o groti su mikrofonų įgarsinimu – ne klasikinės muzikos dalis. Rozariume – puiki akustika, nes garsas, grojant po balkonu, atsimuša ir nuo jo, ir nuo sienos“, - teigė dirigentas prisiminęs, kad iš pradžių festivalio idėja buvo abejojama, nenorima patikėti, jog nekomercinės muzikos festivalis sulauks pasisekimo.

Anot maestro S. Sondeckio, išgirdus žodį „serenada“ nereikia įsivaizduoti Ispanijoje po langais mylimajai įsimylėjėlių atliekamų dainų. Serenada – tai ne tik meilės daina, bet ir XVII-XIX a. paplitusi muzikos forma. Ji ypač plačiai buvo naudojama grafų dvarų parkuose, „serenada“ vadinosi šiuose parkuose vykstanti vasaros programa. Į parką kilmingieji pasikviesdavo svečių. Čia esančiose parko aikštelėse, namukuose, vykdavo įvairūs koncertai: vienoje vietoje grodavo muzika, toliau paėjus parko takeliais buvo skaitoma poezija, šokamas baletas.

„Šiam festivaliui pasirinkome vieną elementą – klasikinę muziką. Galvojau įgyvendinti tokį sumanymą, kaip grafų laikais, bet, vargu, ar tai būtų galima padaryti net dabar – juk reiktų uždaryti visą parką“, - teigė dirigentas.

S. Sondeckis su jauduliu prisimena pirmuosius koncertus, kai žmonių dar rinkdavosi ne itin gausiai, ir festivalio triuškinantį pasisekimą 1976 ir 1977 m. Rozariumas būdavo pilnas žmonių, bilietai akimirksniu išperkami. Vasara Palangoje nebuvo įsivaizduojama be šio festivalio, kuris visuomet spinduliavo tam tikrą aurą. Maestro apgailestauja, kad dabar lygybės ženklo tarp Palangos ir „Nakties serenadų“ nebėra. Juk tada žmonės plaukdavo specialiai į Palangą iš Maskvos, Kijevo vien dėl šio festivalio.

Dirigentas Saulius Sondeckis, pirmojo festivalio Sovietų Sąjungoje sumanytojas, jaunystėje.

Labiausiai maestro jaudindavo parko iliuminacija, kuri lyg nukeldavo į pasaką. „Koncertai visuomet prasidėdavo punktualiai. Sekundė į sekundę įsižiebdavo parko apšvietimas, o tuo pat metu, kaip ir dabar, pradėdavome groti V. A. Mocarto „Mažąją nakties muziką“. Koncertą tradiciškai užbaigdavo J. Haidno „Atsisveikinimo simfonija“. Su ja užgesdavo ir paskutinės apšvietimo lemputės. Šis kūrinys simbolizavo ne tik festivalio, bet ir vasaros pabaigą. Tradicija festivalį užbaigti šiuo kūriniu buvo primiršta, bet šiemet ją vėl atgaivinsime“, - teigė S. Sondeckis, po 10 metų pertraukos vėl stosiąs diriguoti „Nakties serenadoms“.

Anot muziko, Tiškevičių parko atmosfera – neišpasakyta. Tokią pat aplinką, jo manymu, visame pasaulyje sunku būtų rasti.

„Man Palangoje nereikia jūros – užtektų šio parko. Myliu Palangą. Vaikystė prabėgo čia, todėl be Palangos savęs neprisimenu. Šis miestas – įaugęs į mano kraują. Su tėvais kiekvieną vasarą, dažniausiai liepos mėnesį, nors trumpam atostogaudavome Palangoje, o kai tapau studentas, dvi savaites nuo rugpjūčio 1 d. praleisdavau čia“, - prisiminimas dalijosi jis.

Pradėjęs rengti festivalius Palangoje, maestro kiekvieną dieną rašė dienoraštį, kuriame fiksavo orus. Taip jis nustatė, kad optimaliausias laikas rengti festivalį, kai dažnai geriausi orai – liepos 26, 28, 30 bei rugpjūčio 2, 4 ir 6 dienos. Vienos dienos skirtumą S. Sondeckis tvirtino palikęs tam, kad, jeigu lytų, festivalį būtų galima būtų perkelti į laisvą dieną. Jeigu atsitikdavo taip, kad lyja ir koncerto nustatytą ir kitą dieną nebūdavo galima surengti, muzikinę programą perkeldavo į Vasaros estradą (tam net būdavo pasamdytos mašinos, kurios nuveždavo į renginį ir žiūrovus). Tokių koncertų, kurie būtų perkelti dėl blogo oro, nuo 1971 m. buvo aštuoni.

Anot maestro, Palanga toks miestas, kad rytą gali kaitriai šviesti saulė, o vakare – pilti kaip iš kibiro. Būdamas studentas, savotišką paplūdimį jis įsirengė ant tuomet nugriautų Tiškevičių rūmų stogo – jei šviesdavo saulė, užlipdavo ant stogo pasideginti, o jei pradėdavo lyti, pasislėpdavo po pastoge.

Klasikinė muzika, pasak dirigento, nuostabi, tik reikia mokėti ją pagarbiai perteikti, tikėti tuo, ką darai. Išugdyti meilę klasikinei muzikai grojant jovalą – maišant keletą muzikos stilių – anot S. Sondeckio, yra neįmanoma.

Pasėjo meilės klasikai sėklą

Tiek festivalyje, tiek koncertinėse gastrolėse dirigentui teko patirti įvairiausių nuotykių.

„Kartą, per pirmuosius „Nakties serenados“ koncertus į šalia rozariumo esančią pievelę, kur niekam nebuvo galima eiti, iš už krūmų su dviračiais įsiveržė hipiai – ilgais plaukais, suplėšytais džinsais. Tuoj prie jų prisistatė apsauga ir paprašė pasitraukti. Aš priėjau ir klausiu: „Vyrai, ar netrukdysit koncerto?“. Jie man atsakė, kad ne. Tai, sakau, tegul pasilieka. Ir liko jie sėdėti ant pievelės. Po koncerto, prasibrovę pro publiką, jie priėjo prie manęs. Klausiu jų, kaip koncertas. Jie man sako – „ne taip jau blogai“. Priėmiau šiuos jų žodžius kaip didžiausią komplimentą. Juk, jeigu vieną kartą atėjo ir visai patiko, tai, kai antrą, trečią kartą ateis, tada galbūt ir visai šia muzika susižavės, - pasakojo maestro džiaugdamasis, kad ne vieną kartą jam teko girdėti jaunų žmonių atsiliepimų, kad šie užaugo su „Nakties serenadų“ muzika. – Manau, kad savo sėklą šis festivalis pasėjo“.

Kartą, svečiuodamasis Šveicarijoje su koncertine programa, skirta J. S. Bachui, S. Sondeckis gavo pasiūlymą už dvigubą honorarą sugroti viename miestelyje, netoli Ženevos, rengiamame festivalyje. Maestro buvo pasiūlyta geriausia komanda, įgarsinimas.

„Paklausiau, ką reikės groti. Sako – A. Vivaldi „Gloria“. Pagalvojau, kodėl gi ne, o dar už dvigubą honorarą. Atveža mane ten, žiūriu – didžiausias lyg kariuomenės laukas – palapinė viena prie kitos, o iš jų išlenda skiauterėti vyrai, moterys. Galvoju, negali būti, kad čia man reikės groti. Pasirodo, taip. Įtraukė mane į didžiausio roko festivalio programą, kur klasikinei muzikai buvo skirtas geriausias laikas. Susinervinau, supykau. Vat, galvoju, čia man bausmė už gobšumą. Juk pasirašyto kontrakto nutraukti negaliu – reikės visas išlaidas padengti man. Nueinu į repeticiją, galvoju, gal pavyks prie kažko prisikabinti, bet – ne. Įgarsinimas, komanda – puikiausia. Ką gi, galvoju, teks kaip nors susitvarkyti, žinojau, kad su bloga publika svarbiausia elgtis pagarbiai. Atsistojome ant scenos. Publika triukšmauja, nesiklauso. Atsisukau, pasiruošęs diriguoti pakėliau rankas, suraukiau kaktą ir laukiu. Susirinkusieji šiek tiek aprimo. Aš stoviu toliau, dar labiau susikaupiau. Kai, atrodė, kad publika jau aprimo, pradėjome groti. Ir – viskas puikiausiai, koncertas praėjo sklandžiai, gražiai. Pasibaigus programai atsikvėpiau ir greitu žingsniu nuėjau nuo scenos, kol dar nenustojo plojimai. Ir ką sau manot? Į sceną turėjau išeiti nusilenkti penkis kartus. Galėjau groti ir papildomą kūrinį – bisą – bet po sakralinio turinio kūrinių jų negroju, jie – lyg „amen“ maldoje“, - prisiminimais dalijosi S. Sondeckis.

„Nakties serenadų“ pavyzdžiu pasekė ir kitos Sovietų Sąjungos, pavyzdžiui, Gruzija, Ukraina, bei pasaulio šalys.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

Korespondentė-mokinė

• Rašyti komentarą (0)