Kas sukūrė Kretingos veidą

Kretingai šie metai ypatingi – sukanka 760 metų, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas jos vardas. Taigi kas sukūrė Kretingos veidą ir koks jis yra, su „Smilčių“ skaitytojais savo mintimis pasidalino istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis, choreografė Živilė Adomaitienė, tautodailininkas Raimundas Puškorius, dailininkė Lidija Kuklienė ir režisierius Nerijus Gedminas.

„Į Kretingą žvelgiu per istorinę prizmę ir mąstau: Kretinga turėjo daug veidų. Vieni jų išnyko, dar kitus mes patys kuriame šiandien“,- sakė V.Kuprelis.

Pamirštas Kretingos veidas

Pirmąja Kretinga V.Kuprelis simboliškai įvardintų 1253 m. paminėtą kuršių pilį ir gyvenvietę ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio, tačiau ją 1263 metais sunaikino kryžiuočiai. Visiškai šis Kretingos veidas, V.Kuprelio žodžiais, išnyko 1422 metais, kai pagal Melno sutartį Vokietija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nustatė sieną ir Kretingos žemę padalino į dvi dalis – pietinę ir šiaurinę. Pietinė dalis, kurioje dabar yra Kretingalė ir į kurią pateko Andulių piliakalnis, priklausė Vokietijos ordinui. O šiaurinė dalis, kuri prasidėjo ties vadinamu Bajorų kvartalų ir driekėsi į dabartinio miesto pusę, atiteko LDK.

„Šiandien gyvename lietuviškoje Kretingoje, tačiau kuršių vaidmuo – kone pamirštas. Kiti rajono piliakalniai turi kultūrines tradicijas, o Andulių – tarsi ne. Jo vardas prisimenamas tik kalbose per miesto šventes, todėl gražu, kad šiemet per liepos 6-ąją nuo šios vietos įspūdingą žygį pradėjo kojūkininkai“,- sakė V.Kuprelis.  

Žemaitiškas veidas – nuo XV-XVI a.

Kitas Kretingos veidas iškiltų XV-XVI a., kai į Kretingos gyvenvietę atsikėlė žemaičiai. „Dounininkų šnekta ir yra sužemaitinta kuršių kalba“,- teigė V.Kuprelis, priminęs, kad tuometinis Kretingsodis, buvęs kitapus Akmenos, buvo 1936 metais prijungtas prie Kretingos miesto, kurį 1609 metais įkūrė Jonas Karolis Chodkevičius.

„Taigi iki tol ir vėl buvo tarsi dvi Kretingos: Kretingos miestas, buvęs Karolštatas, ir Kretingos kaimas, dar vadintas Kretingsodžiu,- pastebi V.Kuprelis. – Tą kaimą mena Angelo skulptūra J.Basanavičiaus gatvėje. Skulptūra yra toje vietoje, kur buvo kaimo kapinės ir kur 1602 m. J.K. Chodkevičius pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Reikėtų paieškoti idėjų, kad ši vieta taptų labiau aktuali ir reikšminga.“

Dvaro kultūra tęsiama

„Tris veidus Kretingai padovanojo Lietuvos didysis etmonas J.K.Chodkevičius – Kretingos dvaro veidą, bažnyčios ir vienuolyno veidą ir Kretingos miesto veidą. Visi jie egzistuoja ir šiandien“,- kalbėjo V.Kuprelis.

Jis pasakojo, jog dvarą, kuris įsikūrė XV a., J.K.Chodkevičius labai mėgo, jo širdžiai atgaivą teikė žymusis ąžuolas, po kurio lapija ilsėdamasis apmąstydavo savo žygius. Dvaro istorijai svarbi ir XVIII a. II pusė, kai Kretingos savininku buvo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Jis užveisė vaismedžių sodus, iš kurių išsivystė dvaro parkas, atvežė egzotiškų augalų, kurie buvo būsimo žiemos sodo pradžia. Dabartinį žiemos sodo vaizdą sukūrė grafas Juozas Tiškevičius, kuris XIX a. II pusėje rekonstravo pastatą ir pastatė stiklinę oranžeriją. V.Kuprelis teigė, kad kartu su dvarų kultūra atėjo ir pažanga: Kretingoje atsirado elektra, pastatyta pirmoji šalyje hidroelektrinė, nutiesta pirmoji šalyje telefono linija Kretinga-Plungė-Rietavas.

„Šiandien Kretingos dvaras išlaiko istorinę atmintį ir yra žmonių traukos centras, čia vyksta dvaro šventės, atnaujinami dvaro pastatai“,- teigė V.Kuprelis.

Švietėjišką veiklą skleidė pranciškonai

J.K. Chodkevičiaus lėšomis 1603-1610 metais buvo pastatytas vienuolynas, o 1610-1617 metais – bažnyčia. „Į vienuolyną atvyko bernardinai, dar kitaip vadinami pranciškonais, ir vienuolynas tapo ne tik dvasiniu centru, bet ir atliko švietėjišką funkciją: 1610 metais buvo įkurta parapijinė mokykla, vėliau - pradinė mokykla, veikusi iki 1836 metų. Joje dėstė pranciškonas, gydytojas, botanikas Jurgis Pabrėža, o mokėsi Simonas Daukantas“,- pasakojo V. Kuprelis, paminėjęs ir kitus, ženklą istorijoje palikusius pranciškonus – Simoną Grosą, Augustiną Dirvelę. Vienuolyne spaudos draudimo metais veikė slaptoji mokykla, buvo rengiamas „Tėvynės sargas“. „Vienuolynas ir šiandien Kretingos kultūriniam gyvenimui daro didžiulę įtaką. Išliko XIX a. užgimusių Šv. Antano atlaidų tradicija“,- pasakojo V.Kuprelis.

Karolštato veidas

Karolštato miesto aikštę puošė jos viduryje stovėjusi Rotušė su renesansiniu bokštu. Tačiau, anot V.Kuprelio, Kretinga tokį veidą turėjo iki 1795 metų, kai, žemę okupavus carinės Rusijos imperijai, miestas prarado savivaldos teises.

„Tuomet įsigalėjo ir kitas miesto pavadinimas: vietoj Karolštato imta vadinti Kretinga – nuo Kretingos kaimo vardo. Karolštato kultūra išnyko, kai 1845 metais buvo visiškai sugriautas Rotušės pastatas,- pasakojo V.Kuprelis. – Aišku, šiandien aikštė kitaip atrodo, bet girdime planus atkurti Rotušės kultūrą. Viliuosi, kad atgaivinsime ją.“

V.Kuprelis pateikė įdomų faktą: XIX a. I pusės Kretinga – mūrinė Kretinga. „Tuo metu mūsų miestas pagal mūrinių pastatų skaičių buvo ketvirtas – jį lenkė tik Vilnius, Kaunas ir Kėdainiai. Tai išdidžiai skamba, bet iš tiesų tų mūrinių namų buvo tik 30 iš 160“,- pasakojo V.Kuprelis.

Jo teigimu, Kretingos veidą keitė didieji gaisrai, įvykę 1854 m., 1915 m. ir 1941 m. Po jų nudegę pastatai buvo atstatomi, kol galų gale susiformavo dabartinis Kretingos vaizdas.

Daugiatautės gijos

„Pamirštas Kretingos veidas – XIX a. II pusėje ji buvo daugiatautė. Jos panoramos dominantės – trys bokštai: katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, liuteronų bažnyčios, o šalia jų į dangų stiebėsi virš kitų pastatų iškilusi žydų sinagoga,- pasakojo V.Kuprelis. – 1897 metų Rusijos imperijos surašymo duomenimis, iš 3 tūkst. 418 Kretingos gyventojų katalikų, taigi lietuvių, buvo 1 tūkst. 646, žydų – 1 tūkst. 230, stačiatikių, taigi rusų – 126 ir dar 603 rusų kareivių šeimos (vadinasi, šį skaičių reiktų dauginti iš trijų) ir dar 443 protestantų.“

Kalbėdamas apie lietuviškąjį Kretingos veidą, V.Kuprelis prisiminė, jog šis miestas buvo vienas iš tautinio atgimimo centrų. „Būnant šalia pasienio, per Kretingą vedė knygnešių keliai, miestas buvo pilnas jų slaptaviečių. Kretingiškiai dalyvavo ir pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“ – jame vaidino Feliksas Janušis, Edvardas Empacheris, Vladas Mongirdas. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Marija Nagevičienė įkūrė pirmąjį knygyną, o jos sūnus Vladas Nagius – Nagevičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime“,- pasakojo V.Kuprelis, manantis, kad šiandien lietuviškumo tradicijas puoselėja folkloro festivaliai „Padainioukem po lėipom“, „Grok, žemaiti!” ir kt.

*

Kretingą kuria žmonių darbas ir meilė

Lidija Kuklienė:

- Ko gero, ne tiek svarbu sukurta materiali gerovė, bet pagarbus ir atsakingas miesto gyventojų santykis su kaimynu, svečiu, bendruomenės nariu. Juntamas brolių pranciškonų indėlis kuriant nemeluotomis vertybėmis grįstą bendruomenę.  Labai džiaugiuosi, kad senieji žemaičiai puikiai skiria grūdus nuo pelų, jų nesuviliosi vakarietiškos rinkos tuštybėmis. Viena bėda - miestui trūksta atsakingos architekto rankos. Jei ir toliau mero iniciatyva švenčių proga atsisakysime alkoholio, jei daugiau važinėsime dviračiais, jei nepasiduosime civilizacijos marazmams - gyvensime rojaus kampelyje. Ir dar - noriu paskelbti iniciatyvą: sveikinkimės vieni su kitais! Tai suteiks mums saugumo ir geranoriškumo jausmą, Kretinga taps draugiškiausiu Lietuvos miestu!

Raimondas Puškorius:

- Kretinga išsiskiria teatriniu gyvenimu, garsėja kojūkininkų pasirodymais. Prie kultūrinio Kretingos veido prikišę ranką yra ir tautodailininkai. Puiki iniciatyva buvo Atgimimo laikotarpiu surengti dvi stovyklas, per kurias medžio drožėjų Juozo Lukausko vyresniojo, Aniceto Puškoriaus, Prano Zapalio, Stepono Žiubrio, Lino Puškoriaus , Alfonso Skiesgilo ir mano paties sukurtos skulptūros papuošė Pastauninko parko erdves, prigijo Vilniaus gatvėje prie lurdo slėnio. Kultūrines tradicijas tęsia Kretingos muziejus.

Nerijus Gedminas:

- Kretinga turi išskirtinę aurą, ir ją kuria daug darbščių, talentingų žmonių. Prisimenant menininkus pirmiausiai norisi minėti savo srities kolegas – kas nežino „Atžalyno“ su jo režisieriais Aukse Antuliene ir Algimantu Verbutu? Garsus Kretingos kultūros centro kamerinis choras, kurį į aukštumas iškėlė Tomas Ambrozaitis, plačiai žinomas dailininkas Andrius Miežis – bijau praleisti ir nesuminėti visų, kurių darbai turi visuomeninę reikšmę, kuria Kretingos kultūrinį veidą. Esu įsitikinęs, kad ne materialūs paminklai, bet žmonių asmenybės, jų darbas ir meilė Kretingai kuria kultūrinę miesto aplinką.

Živilė Adomaitienė:

- Kretingos kultūrinis veidas asocijuojasi su čia gyvenusiais žmonėmis, jų darbais. Manau, kad Kretingos meno mokykla yra maža kultūros oazė, kur išauga kultūros nešėjai: dailininkai, muzikantai, šokėjai. Ir šia prasme mes nesame provincija: ne kiekvienas mažesnis miestas gali pasigirti, kad jų meno kolektyvai pelno tokius svarius apdovanojimus, važinėja po Lietuvą ir pasaulį, kur neša lietuviškumo tradicijas. Kretingos rajone, Petrikaičių kaime, 1905 metais buvo parodytas pirmasis sceninis šokis. Todėl prasminga, kad Kretingoje yra stiprios choreografinės tradicijos, kurių mokant, formuojant šokio kultūrą, didelį darbą padarė Ligija Vaičiulienė. Šokio žingsnis Kretingoje išties ryškus ir tai padeda kretingiškiui žiūrovui atsilaikyti prieš pseudokultūrą.

• Rašyti komentarą (0)