Kai užmiega lėlės, atgyja kaladėlės

„Lėlės užmigo manyje. Dabar atėjo tapybos metas: tepu drobę ir - skanu. Sulig kiekvienu potėpiu jaučiu, kaip atgyja širdis ir prisipildo šviesos“, - prieš tapybos darbų parodą „Žvilgsnis“, kuri šiandien atidaroma Kretingos pedagogų švietimo centre, kalbėjo dailininkė lėlininkė Valdonija Karaliūnienė.

Dabartinis dailininkės Valdonijos Karaliūnienės kūrybos etapas – mozaikiniai paveikslai.

Spalvomis - šviesus ilgesys

Menininkė neslėpė, jog artimo žmogaus netektis ją paskatino panirti į savo pačios gelmę, tarsi iš šalies pažvelgti į savo vidinį pasaulį. Parodos pavadinimas lyg ir nieko nesako, o tuo pačiu pasako viską, ką ji pamatė ten, giliai.

Išsilieti jausmus, „išsitapyti“, ji sakė esant įmanoma dviem būdais – tamsiomis spalvomis arba šviesiais potėpiais. Ji pasirinko pastarąjį, kuriame daug gelsvų, rožinių, žalsvų ir visokių kitokių pastelinių spalvų, neabejotinai simbolizuojančių saulės, šviesos ilgesį, ėjimą į gėrį.

Lapkritį, jos žodžiais, juntamas ėjimas į tamsą, tad ši paroda – noras ir kitiems praskaidrinti niūrią rudens kasdienybę. „Bet koks įvykis žmogaus gyvenime yra nulemtas iš anksto. Ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jį išgyvens: jis gali palūžti, bet gali sutikti netektį tvirtai, ieškodamas būdų atsitiesti, dalyvaudamas prasmingoje veikloje ar darbe, duodančiame rezultatą. Man toks darbas - užgimęs noras tapyti“, - V.Karaliūnienė neslėpė šios parodos atsiradimo priežasčių. Šiame kūrybos etape aliejumi drobėje ji išbandė naują tapybos techniką – kaladėlių paveikslus. Vieną paveikslą sudaro 6 kaladėlės, kurias lyg dėlionę galima perdėlioti.

„Išardai, sukeiti vietomis – ir išeina visiškai kitoks kūrinys. Viename paveiksle dominuoja žmonių veidai ir gamtos akimirkos. Galima moters ir vyro veidus pakelti aukščiau - žemiau arba vieną aukščiau, kitą - žemiau, arba nuleisti į apačią. Ši kompozicija mobili ir netvari, kaip žmogaus nuotaikos ir pati gamta“, - savo sukurtas „dėliones“ komentavo menininkė.

Veidai atkeliavo iš pasakų

Beje, žmonių veidai į kūrėjos paveikslus visgi atkeliavę iš lėlių pasaulio: jie žvelgia į stebėtoją primityviu, šiek tiek mistišku žvilgsniu, kaip žvelgia herojai iš brolių Grimų pasakų puslapių. Ir tai yra jos kūrybos braižas: veidas – kaip lėlėje, taip ir tapyboje.

Šviesūs potėpiai – vidinio kūrėjos pasaulio atspindys.

V.Karaliūnienė sakė planavusi per kelis mėnesius parodai nutapyti apie dešimt visiškai naujų darbų, tačiau taip nepavyko - keletas jų sukurti ankstėliau, nes vis dėlto teko skirti laiko ir savo įprastai kūrybai – lėlėms bei kaukėms. „Palangoje ir Veiviržėnuose vedžiau seminarus pedagogams apie skudurinės Onutės gimimą - kaip labai greit pasigaminti lėlę“, - tvirtino ji.

Artėjančioms Kalėdoms palangiškiai jau užsiprašė V. Karaliūnienės pagaminti žmogaus ūgio skudurinę Onutę, meškį bei varpelį – vaikystės laikų eglutės žaislus.

Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje dailės mokytoja dirbanti menininkė savo kūrybines dirbtuves persikėlė į naujuosius namus Veiviržėnuose. Ji sugrįžo gyventi ir kurti į tėviškę.

„Veiviržėnuose – mano vaikystė, mano erdvė, mano privatumas, vienatvė. Bet Kretingos nenoriu išsižadėti, ten – šaknys, o čia – visas žiedynas: draugai, bendradarbiai, pažįstami žmonės. Ir tai, ką ten sukuriu, atvežti parodyti man norisi čia. Per daug laiko čia praleista, kad galėčiau jo išsižadėti“, - atviravo kūrėja.

• Rašyti komentarą (4)