|
|
|
Tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo
Aplink gausu pasirinkimų. Kai kam tenka rinktis tarp gėrio ir blogio, nerūpestingumo ir atsakomybės, kitiems – tarp svajonių ir galimybių bei siekio pažinti pasaulį daugiau. Neretai tai sukelia nežinomybės jausmą, baimę suklysti ir suvokimą, jog vis dar nežinai, ko iš tikrųjų trokšti. Tačiau amžina dilema padeda suprasti, jog kažko siekiame ir mąstome apie ateitį bei bandome ,,paliesti”, pažinti mums dar neatrastą, naują kryptį. Vis labiau tobulėjantis, moksliniais laimėjimais užverstas pasaulis kiekvieną dieną stebina naujovėmis. Pamąsčius apie tai, koks nykus ir siauras pasaulis buvo prieš keletą šimtų metų, veide iškyla šypsena. Neįsivaizduojame savęs tame laikotarpyje be naujųjų technologijų: telefono, kompiuterio ar interneto. Neįsivaizduojame savęs su senoviniais rūbais, besimokančius ilgais vakarais prie žvakės liepsnos. Tuometinės pažiūros buvo paprastos, o naujienos ne taip greitai skriedavo žmonių lūpomis. Dabartinės naujovės leidžia mums sutaupyti daugybę laiko, o kas svarbiausia - kiekvieną dieną galime gauti informaciją, kurios nereikia ilgai ieškoti. Dabar galime pažinti kitų tautų ypatumus, kultūrų skirtumus, jų tradicijas. Todėl šios informacijos dėka neretai kultūros susimaišo, o tikrosios tradicijos šiuolaikiškėja. Turbūt visos tautos turi švenčių, kurios atkeliauja iš kitų valstybių, arba sutapatina savąsias su šventėmis atėjūnėmis. Todėl neretai sunku suvokti, ar ši šventė yra mūsų tikroji tradicija, kurią kūrė ir puoselėjo mūsų senoliai. Kadaise lapkričio 1-oji buvo ramybės, pagarbos mirusiesiems diena, o dabar atlikus visas deramas ceremonijas, atsiveria durys į šiuolaikiškumą: vakarėlių triukšmą, kuo įmantresnių šventinių kostiumų parodą. Visi puikiai žinome Šv. Valentino – meilės dieną, švenčiamą vasario 14-ąją, kuri dažniausiai asocijuojasi su meiliais lipdukais, vaikais, kurie mieste vaikšto veidus aplipinę širdelėmis. Tačiau ko gero nedaugelis žino, kad lietuviai turi savo meilės dieną, švenčiamą gegužės 13-ąją. Tad tai įrodo, jog mūsų tradicijos ir mes patys šiuolaikiškėjame, taip siekdami pagyvinti bei suteikti naujovių savo gyvenimui. Kaip bebūtų, mūsų pasaulis tikrai pasikeitė ir jis vis dar keičiasi. Tačiau savo tradicijų ir papročių negalime nustumti į šalį, mes turime juos puoselėti ir saugoti ateities kartoms. Nesvarbu, ar tai jau bus atgyvena ir nešiuolaikiška. Tai bus žingsnis į priekį, žingsnis kitiems įrodant, kad esame kažkuo ypatingi. Juk nebus įdomu, kai visos tautos taps vienodos ir neturėsime savo tradicijų - šviesulio, kuris nušviečia kelią mums patiems.
Laura SAUDARGAITĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
