|
|
|
Juodųjų avių ganytojai
Spausdintas žodis dažnai palyginamas su juodomis avimis, besiganančiomis laukuose. Verčiant lengvus knygos, laikraščio lapus į galvą net nešauna mintis, kaip sunkiai tos avys ganomos jų piemenims – žodžio kūrėjams, žodžio rinkėjams, žodžio spausdintojams.
Artėja gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kuri primena, per kokį kančios kelią iki mūsų ėjo laisvas, lietuviškas žodis – draustas, degintas, šaudytas, kartas, kankintas. Galbūt todėl kiekvienas, kuriam tenka prie taip sunkiai gimusio žodžio prisiliesti, žiūri į jį su begaline pagarba. Taip, kaip tą daro salantiškė 74-erių Stasė Rimkienė: beveik keturis dešimtmečius Salantų ir Kretingos spaustuvėse kruopščiai rankomis rinkusi žodžius, sakinius, pastraipas, kvėpavusi švinu, praradusi gerą regėjimą ir iki pat šiol tvirtinanti – dirbtų šį darbą iš naujo, jei tik galėtų. „Spaustuvėje dirbti pradėjau dar neturėdama penkiolikos – anksti mirus mamai, baigiau septynias klases ir išėjau ieškoti darbo. Mano pažintis su spausdintu žodžiu prasidėjo Salantų spaustuvėje – ten surinkdavau laikraštį „Stalinietis“. Mano darbas būdavo iš raidelių sudėlioti straipsnius. 1962 metais išėjau dirbti į Kretingą – spaustuvė veikė šv.Antano namelyje. Ten per dieną turėdavau rankomis surinkti keturių puslapių laikraštį – storesni laikraščiai tais laikais neišeidavo“, - pasakojo 35 metus Kretingos spaustuvėje išdirbusi S.Rimkienė. Ji prisiminė, kad anuomet kiekvieną žodį surinkti rankomis atrodė įprasta, modernu ir nekintama. Taigi atsiradęs linotipo metodas buvo milžiniška naujovė, kuri, atrodė, Kretingos niekada nepasieks. „Spaustuvėje dirbęs Stasys Kaunas linotipo išvyko mokytis į Klaipėdą. Grįžęs pamokė ir mane. Tai buvo daug modernesnis spausdinimo būdas. Linotipas buvo teksto rinkimo mašina, kuri liedavo eilutes iškilios spaudos formai. Žodžius spausdindavome klavišais – juos spaudžiant iš specialių narvelių iškrisdavo raidžių liejimo formos. Suformuota eilutė būdavo nuleidžiama į liejimo įrenginį, į kurį automatiškai įsiliedavo lydytas metalas“, - sakė S.Rimkienė. Eilutės būdavo liejamos iš karšto švino, kurio temperatūra siekdavo 275 laipsnius karščio. Tai būdavo sudėtingas ir kenksmingas darbas – spaustuvininkams kasdien tekdavo kvėpuoti nuodingais švino garais. „Už kenksmingas darbo sąlygas gaudavome pieno, tačiau ne visada. Kai gydytojai manęs paklausia, kur esu dirbusi, nustemba, jog esu tokios geros sveikatos. Tik akys nusilpo – šitiek žodžių surinkta. Juk rinkdavome veidrodiniu būdu – dar ir dabar laikraštį skaityti galiu atvirkščiai. Spaustuvininko darbas visada buvo sudėtingas ir sunkus, tačiau mielai viską pakartočiau. Ir labai norėčiau apsilankyti modernioje spaustuvėje – juk laikraščių rankomis seniai niekas nebesurinkinėja ir eilučių iš švino nebelieja“, - apie savo svajonę užsiminė S.Rimkienė. Šiuolaikinė „Vakarų spaustuvė“ Kretingoje nė iš tolo nebeprimena švinu kvepiančios spaustuvės su prie raidžių palinkusiais surinkėjais: 25 pavadinimų spaudiniai spausdinimo įrenginiuose čia sukasi milžinišku greičiu, o darbą reguliuoja kompiuteriai. Ir ši sistema netolimoje ateityje neabejotinai keisis. „Spausdinimo technika žengia septynmyliais žingsniais – spaudoje pasikeitimai yra milžiniški. Spaustuvėje spausdinama ofsetiniu būdu. Tačiau ateitis priklauso skaitmeninei spaudai – kai maketas iš kompiuterio keliauja tiesiai į printerį ir atspausdinamas“, - kalbėjo bendrovės „Vakarų spaustuvė“ direktorius Virginijus Vitkauskas.
Apie šias tarsi iš fantastikos knygų atkeliavusias naujoves net pagalvoti negalėjo tie kretingiškiai, kurie pirmieji mieste atidarė spaustuves. Pirmoji spaustuvė „Inkaras“ veikė Rotušės aikštėje – ją 1933 metais įkūrė poetas Juozas Butkus. Po dvejų metų Kretingoje atsidarė ir antroji spaustuvė. Ją broliai pranciškonai įkūrė šv.Antano namelyje. Tai buvo itin moderni spaustuvė, spausdinusi ne vieną pranciškonų leidinį, ir net priimdavusi gyventojų, organizacijų užsakymus. Tuo pačiu metu Kretingoje veikė ir trečioji, Joseliui Šneinbergui priklausiusi spaustuvė. Net trys nedidelio miesto spaustuvės galėjo kuo puikiausiai klestėti, nes nuo spaudos draudimo pabaigos jau buvo praėję trys dešimtmečiai: Lietuvoje lietuviškos spaudos draudimas buvo įvestas 1864 metais, o panaikintas 1904 metais gegužės 7 dieną. Laisvas žodis buvo draudžiamas keturis dešimtmečius, tačiau per pusę šio laiko Lietuvoje buvo išspausdinta daugiau negu 1 tūkst. knygų – dvigubai daugiau, negu nuo lietuvių raštijos pradžios iki jos uždraudimo, tai yra per 300 metų. Per tuos keturis spaudos nelaisvės dešimtmečius juodųjų avių ganytojai įrodė, kad lengvame šnarančiame popieriuje vargu iškalti žodžiai gali keisti žmones, valdžias, valstybes ir istoriją. Ir kad taip sunkiai iškovotas laisvas žodis negali būti bet koks ir neapgalvotas. Faktai Pirmąjį rankinį raidžių liejimo prietaisą ir spaustuvės atspaudų presą XV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išrado vokiečių spaustuvininkas Johanas Gutenbergas. Iki 1501 metų Europoje buvo 1 tūkst. spaustuvių – jose buvo išleista 20 mln. knygų kopijų. Lietuvoje spauda atsirado XVI amžiuje. Pirmosios spaustuvės spausdino knygas, po dviejų amžių Lietuvoje pradėjo eiti laikraščiai, o XIX amžiuje pradėti spausdinti pirmieji žurnalai. Lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis carinės Rusijos generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė 1864 metais. Po metų įsigaliojo įsakymas visus lietuviškus leidinius spausdinti kirilica, uždrausta į Lietuvą įvežti leidinius lotyniškomis raidėmis. 1867 metais vyskupas Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją, kuri lietuvišką spaudą platino slapčiomis.
|
|
