Į namus jau atrieda simboliais užkoduota laimė

Pavasarį nubudusi gamta jau vėl piešia nepakartojamą paveikslą – tėkštelėjo žalių beržo dažų pamiškėse, pataškavo geltonais šalpusniais palaukėse, durų prieangius pagražino baltais snieguolių lašais. Šį tobulą kūrinijos meną jau nuo seno bandė atkartoti mūsų senoliai. Kiekvieną pavasarį, praėjus pirmajai pilnačiai po lygiadienio, ant kiaušinių kurdavo sumažintą pasaulį, kuris į namus turėdavęs atridenti simboliais užkoduotą laimę bei gerovę.

Mokytoja Justina Vaičikauskienė prisimena, kaip jos vaikystėje velykinis margutis būdavęs tikras turtas.

Jau pirmykštės bendruomenės laikais kiaušinis turėjo ypatingą reikšmę – simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos žydėjimą ir našumą.

Darbėnų gimnazijos mokytoja Justina Vaičikauskienė sako, kad tokius gamtos stebuklus simbolizuojančiais ženklais išmargintas kiaušinis per šv.Velykas būdavęs tikras turtas – vaikai jų iki soties negaudavo, paprastai džiaugdavosi tik vienu kitu įskilusiu.

„Seniau viskas būdavo be galo saugoma, gerbiama. Kiaušinius natūraliai dažydavome žolelėmis, svogūnų laiškais, kerpėmis, šienu, kas kūrybingesnis, dailindavo vašku, raižydavo. Nors ir kaime, kur gyvenimas yra ūkiškas, vaikams per daug margučių neduodavo. Gaudavome pasidžiaugti nebent kokiu įskilusiu – kaime viskas buvo taupoma, išnaudojama iki galo. Todėl šv.Velykų rytą ridendavome tik sudužusius kiaušinius, o gražiuosius saugodavome mažosioms Velykoms“, - pasakojo vaikus mokykloje nepamiršti senųjų papročių mokanti J.Vaičikauskienė.

Pasak jos, šv.Velykos lietuviams visada buvo labai svarbios – mūsų proseniai šiai pagoniškas šaknis turinčiai šventei pradėdavo ruoštis jau nuo Užgavėnių.

„Per Gavėnią moterys stengdavosi pabaigti visus trobos darbus – verpimą, audimą ir kita. Iki Verbų sekmadienio įvykdžiusios žiemos užduotis, mūsų prosenelės jau šluodavosi namus, grėbdavo kiemą, mat prasidėjus Didžiajai savaitei, laukdavo jau kiti darbai. Moterys šveisdavo puodus, valydavo pakampėse susikaupusius voratinklius. Iki didžiojo ketvirtadienio reikėdavo iššluoti aslą, palaistyti ją vandeniu, išbarstyti smėliu, žvyru nušveisti visas palanges ir suolus“, - kalbėjo J.Vaičikauskienė.

Moteris vis dar prisimena vaikystėje itin atmintin įstrigusį senovinį paprotį. Didįjį šeštadienį bažnyčios kieme kūrenamame šventos ugnies lauže užsidegę kempines jauni kaimo vaikinai rengdavę ugnies fiestą: visas kaimo jaunimas iš bažnyčios namo patraukdavo švytruodamas ugnimi, o jaunos merginos namams saugoti nešdavusios švęstą vandenį.

Nors ir po sunkių darbų, ilgų bažnytinių apeigų, kurios tęsdavosi visą naktį, šventinį šv.Velykų rytą niekas ilgai lovoje nesivartydavo – dar neišaušus visi palikdavo švara tviskančius namus ir išeidavo pasveikinti prisikėlusio Jėzaus.

„Į bažnyčią išeidavom labai anksti – dar jos nepriėjus, pasigirsdavo būgnai. Jų šventoriuje mušdavo ne vieną, šią seną tradiciją kai kur tenka pamatyti ir dabar. Bažnyčioje pasitikdavo didžiulės kareivių skulptūros – žalnieriai. Tačiau per šv.Mišias praėjus šventinei procesijai žalnierius rasdavome jau gulinčius ant žemės. Taip būdavo paskelbiama džiugi žinia – kareiviai nugalėti, o Kristus prisikėlė“, - pasakojo J.Vaičikauskienė.

Pranešus šią žinią, visi susirinkdavę šventoriuje – šv.Velykų rytą prie bažnyčios susitikdavo giminės, pažįstami. Pasidalinę naujienomis ir sveikinimais skirstydavosi namo – čia jau būdavo paruoštas stalas, prie kurio namų šeimininkai laukdavo kaimo muzikantų.

„Per šv.Velykas buvo labai populiaru keliaujantys muzikantai. Jie lankydavo įžymiausius kaimo namus – visur užsukdavo trumpam, prisėsdavo prie stalo arba šeimininkų būdavo pavaišinami prie įėjimo į namus. Vaišės seniau būdavo gal ir paprastos, bet vertinamos. Šeimininkės dar Didįjį šeštadienį pradėdavo virti kiaulės galvą – be šio patiekalo negalėjai įsivaizduoti velykinio stalo. Ant jo tikrai būdavo burokėlių mišrainės, kaimiško pyrago. O štai silkė būdavo retenybė – nebent pavykdavo nusipirkti mieste. Tradicinį pyragą - babką - šeimininkės kepdavo su lauro lapu, išradingesnės šv.Velykoms iškepdavo raitytų kringelių“, - vardino J.Vaičikauskienė.

Anot jos, šių vaišių labai laukta, nes kasdienis maistas kaime būdavo labai paprastas ir kuklus: miltų košė, tik retkarčiais pabalinama pienu, nes žiemą karvės paprastai užtrūkdavo, kopūstienė, truputį pagardinta taukais, keliais spirgais paskanintas dažinys su bulvėmis ir saldintas vanduo užsigerti.

J.Vaičikauskienė pastebėjo, kad dabartinei kartai didžioji dalis papročių – nebežinomi, tapę tarsi egzotika.

„Vaikai klausosi ausis ištempę, kai pradedi pasakoti apie papročius. Gal kažkas šeimoje ir išlikę, bet tradicijas baigia išstumti komercija – užuot marginę margučius, apklijuojame juos lipdukais. Vaikams šv.Velykos dabar – kiaušinis ir nieko daugiau“, - kalbėjo J.Vaičikauskienė.

Tačiau už paprasčiausio margučio slypi gili ir reikšminga papročių istorija – kiekvienas veiksmas ir simbolis atskleidžia senolių filosofiją ir požiūrį į pasaulį. Dažydami margučius juodai, lietuviai pagerbdavo motiną žemę, gimdytoją deivę Žemyną. Raudona spalva šlovindavo gyvenimą, šviesą, šilumą ir sėkmę. Žalia spalva išaukštindavo augaliją, o ruda – jos brandą. Mėlyna spalva nudažyti margučiai turėdavę prišaukti gerą derlių pasėliams ir sodams.

Mėnuliais kiaušinius margindavę protėviai pagerbdavo augalų augimą reguliuojančią planetą, kuri, tikėta, išvaiko negeras dvasias. Augalų motyvais marginant kiaušinius tarsi būdavo užtvirtinamas, užgarantuojamas geras būsimas derlius.

Tikėta, kad velykinius kiaušinius užkasus laukuose, šie duos gerą derlių. Kiaušiniams lietuviai suteikdavo ir gydomųjų galių: manyta, kad jie gydo žaizdas, o žali – net moterų nevaisingumą.

Nors daugelis šių žinių ir tradicijų jau yra pamirštos, Kretingos muziejaus etnografininkė Nijolė Vasiliauskienė įsitikinusi, kad šv.Velykų papročiai dar nėra mirę. Tačiau pripažįsta – tokie, kokie yra buvę, jie niekada nebebus.

„Viską nulemia šeima – vienose tradicijų laikomasi, jos perduodamos, kitose gi Velykos net nėra švenčiamos. Mes, žmonės, atsilikome nuo gamtos ritmo, ciklų, rato, todėl šv.Velykos niekada nebebus tokios, kokias švęsdavo mūsų protėviai. Reikia pripažinti, Velykos nebėra tokios dvasingos ir gilios. Pyragai mums jau nebe tokie skanūs, o margutis – joks stebuklas. Tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės tradicijas kelti, gaivinti“, - įsitikinusi N.Vasiliauskienė.

• Rašyti komentarą (0)