Senolių išmintį bando prikelti naujam gyvenimui

Kretingiškis statybininkas 37 metų Arvydas Alonderis prisipažino kaip savo akį saugantis dvi senovines knygas, į kurias mūsų senolių sudėta statybų išmintis, pasirodo, gali būti aktuali ir šiandien – gerokai į priekį pažengusių technologijų laiku.

Kretingiškis statybininkas Arvydas Alonderis senolių išmintį – jų sukauptas statybų žinias – pritaikė šiandienos gyvenime ir pagal senovinius brėžinius pasistatė skliautinį rūsį.

Latvių kilmės Lietuvos architekto inžinieriaus Karolio Reisono 1926 m. Kaune išleistą knygą „Žemės ūkio statyba“ bei kitą, viršelių per laiką netekusį, statybų leidinį A.Alonderis sakė perskaitęs nuo pradžių iki galo ir – ne vieną sykį.

Protėviai skaičiavę žingsnius

„Man šias knygas patikėjo jau anapilin išėjęs uošvis Romas Kiškys, taip pat visą gyvenimą dirbęs statybininku. Pagal kai kuriuos istorinius faktus atsekiau, kad antroji knyga galėjo būti išleista 1938-aisiais. Knygas labai saugau: jų vertė slypi tame, jog susipažinus su senosiomis technologijomis, esama tokių detalių, subtilybių, kokių taip paprastai nesurasi ir kurias dar galima pritaikyti statant netgi šiuolaikinius namus, įrengiant sodybas“, - teigė A.Alonderis.

Pagal senosiose knygose išspausdintus brėžinius jo uošvis buvo pasidaręs vištų tvarto įrengimus bei ūkyje įsirengęs daugybę smulkmenų, kurios visų pirma teikė idealų patogumą.

„Senosios knygos išduoda, kokie mūsų protėviai buvo protingi. Darbo našumas, funkcionalumas, patogumas – viskas buvo apgalvota iki smulkmenų. Žmonės, dirbdami ūkyje, sodyboje stengdavosi viską sudėlioti taip, kad kiekvienas žengtas žingsnis būtų naudingas ir našus. Gal todėl, kad viskas buvo daroma ne vienadieniškai, ne keleriems metams, o visam amžiui. Todėl ir trobos stovėdavo ne vieną šimtmetį, - įsitikinęs A.Alonderis, kurio giminaičiai dar tebegyvena 300 metų senumo troboje Senojoje Įpiltyje. – Mūsų senoliai skaičiavo net žingsnius. Mes gi dabar be proto lekiame, skubame ir nepagalvojame, jog ir mums laikas kada nors sustos, vadinasi, ir mums tuos žingsnius reikės skaičiuoti“.

Prieškariu išleistos statybos žinių knygos – naujų idėjų šaltinis.

Mūsų laikmečiu skubantis žmogus, įsitikinęs A.Alonderis, yra pamiršęs, jog galima ir reikia gyventi patogiai. Žmonės nuėję progreso keliu, mus valdo naujos technologijos, bet gyvenime labai svarbios smulkmenos – pamirštamos: namai statomi be rūsių, be kamarų, be sandėliukų, ir didžiulius pinigus investavęs į būsto statybą, žmogus tik vėliau susigriebia, kad neturi nė kur grėblio pasidėti.

„Iš protėvių mums reikėtų pasimokyti negyventi tik šia diena, o pagalvoti ir apie rytojų“, - teigė pašnekovas.

Iš brėžinių „prikėlė“ skliautinį rūsį

A.Alonderis, išsinagrinėjęs senovines statybų žinias, sugalvojo „prikelti“ skliautinį rūsį.

„Esu labai nostalgiškas senovei žmogus. Juk jeigu mūsų senoliai visas gėrybes laikė žeminėse ir tai buvo vienas iš jų gyvenimo, buities patogumų, pagalvojau, o kodėl aš pats negaliu pagerinti savo buities ir pasistatyti būtent tokį rūsį, - pasakojo A.Alonderis, jau išbandęs visas derliaus gėrybes per žiemą išlaikyti būtent tokiame rūsyje. – Sunku patikėti, bet iki pat dabar bulvės neišleido nė vieno daigelio. Obuoliai – sultingi, nė vienos raukšlės. Ir visa tai – be papildomų pastangų ar rūpesčio, kurį žmonės patiria neturėdami gerų rūsių“.

Skliautinio rūsio, kokį išmąstė pastatyti mūsų protėviai, principas tas, kad suformuoto skliauto dėka gerai ventiliuojasi oras, o temperatūra – visada stabili – vienas laipsnis šilumos, ar kieme būtų vasara su 30 laipsnių šalčio, ar žiema – su iki 20 laipsnių spustelėjusiu šalčiu. Senovėje rūsio durys būdavo nukreiptos į šiaurės rytus, kad gautų mažiausiai saulės. Dabartiniais laikais, A.Alonderio teigimu, to nebereikia, nes yra puikių izoliuojančių medžiagų.

Nebereikia šiais laikais ir moliu ar žemėmis aukštinti žeminės: skliautui apšiltinti taip pat naudojama speciali medžiaga.

Skliautinis rūsys, kokį pasistatė A.Alonderis, - 20 kv. m ploto, susideda iš trijų patalpų: dviejų atskirtų sandėliukų ir prieangio, kuris atriboja vadinamąjį šilumos-šalčio tiltelį.

„Vieną sandėliuką paskyrėme daržovėms, kitą – vaisiams ir įvairiems marinatams, kompotams. Viskas išsilaikė nuostabiai“, - skliautinio rūsio pranašumą įvardino statybinininkas, kuriam rūsį pavyko pastatyti per tris savaites.

Skliautinis rūsys šiuo laikmečiu dar tampa ir dekoratyviu sodybos elementu, ir kas augs ant žeminės „kepurės“ – fantazijos dalykas. Toks rūsys gali kainuoti nuo 18 iki 21 tūkst. Lt. Ar tai – brangu?

„Kai gyveni patogiai, apie atsipirkimą nėra ko nė kalbėti. Be to manau, kad vis labiau pradeda vertinti ekologiją. O gyventi ekologiškai be gero rūsio – praktiškai neįmanoma“, - savo pastebėjimus išsakė A.Alonderis.

Jo svajonė – kur nors dar pritaikyti senovines ledaines: jos šaldytuvų ir šaldiklių laikais gal ir nebėra tiek aktualios, bet kaip atrakcija sodybose – visai įmanomas dalykas.

„Manau, kad kada nors gyvenime pritaikysiu ir sodybų formavimo brėžinius, kurie – logiški, protingi, tuo – ir žavūs, - kalbėjo A.Alonderis. – Esu pasistatęs ir senovinę šulinio svirtį – man tai buvo vaikystės nostalgija. Ir dabar, kai svirtimi pasisemiu šalto, šalto vandens, kai atsigeriu karštą vasaros dieną – tada suprantu, kiek pavydžiu mūsų protėviams...“.

• Rašyti komentarą (8)